Šiandien kiekvienam tenka patirti nemalonių gyvenimo procesų, kuriuos diktuoja infekcinės ligos COVID-19 valiūkavimas. Prisimenu savo tėvelių sakymus, kad nuo neatmenamų laikų lengvi ir sunkūs gyvenimo keliai nuolat kartojasi ir kad kiekvienas žmogus, prisimindamas senelių bei prosenelių kartų patirtis, privalo būti apdairus ir, įtaręs artėjantį pavojų, iš anksto rengtis užbėgti būsimoms nelaimėms ir vargams už akių, tokiu elgesiu paliekant ateities kartų atminty pamokantį pavyzdį.

Dažnokai atrodo, kad daugelis mūsų nė nenori prisiminti, kad Lietuvos istorija primarginta pandemijų ir dėl jų patirtų negandų. Nė nesidomi, kokios priežastys ar pačių protėvių klaidos pagimdė tuos vargus. Matyt, todėl šiandien mes bet kuriuos sprendimus ir veiksmus sunkumams greičiau nugalėti dažnai vertiname nepasvertai, palydėdami  pykčiu, neobjektyviai kritikuodami atsakingų žmonių ir tarnybų veiksmus.

Bandysiu kiek galima glausčiau prisiminti nuo vaikystės iki šios dienos žmonių išgyventus susidūrimus su įvairiausiomis nelaimėmis ir šiek tiek lyginti tai tarpusavyje.

* Labai greitai prabėgo net aštuoniasdešimt mano gyvenimo metų, tačiau iš Tėvelių girdėtų pamokų ir samprotavimų negaliu pamiršti.

Antai dar neturėjau aštuonerių metukų, o jau klausiausi pasakojimų apie baisų žmonių marą Lietuvoje, matyt, 1708 metų, kuris plito per laivus, per pirklius iš Prūsijos į Klaipėdą. O gal Tėvelis turėjo galvoje tris 1917–1920 m. ispaniškojo gripo bangas, kurių pirmoji nusinešė vyresnio amžiaus žmonių gyvybes, antroji – jaunesnių ir t. t.?

Kiekvieną sykį, kai prisimindavo šią nelaimę, Tėvelis pabrėždavo, kad marą laivais atvežė prekybininkai į Klaipėdą kartu su dėvėtais rūbais. Ir visuomet įspėdavo: „Sūneli, niekuomet nepirk iš svetimų žmonių senų rūbų ir nedėvėk jų.“ Taip Jis kalbėjo ir Lietuvoje, ir Sibire. Nors ir vaikas buvau, bet pamokymų iki šiol nepamiršau.

Minėtas maras – tai žmonijos istorijoje sunkiausiai iš suvaldytų pandemijų laikomas vadinamojo ispaniškojo gripo protrūkis, kilęs po Pirmojo pasaulinio karo, 1918-aisiais, ir užsitęsęs maždaug iki 1920-ųjų. Baisiausia, kad niekas nežinojo, kas ligą, atėjusią iš Kinijos, sukelia. Gripo virusas buvo nustatytas tik po dešimtmečio – 1931-aisiais.

Dabar  Lietuvoje kasdien šimtų šimtus kartų kartojamas žodis „karantinas“
Tik tas žodis ne šių laikų naujadaras. Girdėjome jį ir prieš 70–80 metų tolimajame Sibire. Gal sakysite, kad neverta prisiminti senų laikų. Nesutikdamas su tokia nuomone, bandysiu lyginti tolimos praeities Sibiro ir šios dienos Lietuvos įvykius.

Gyvenome tremtyje Kalnuotajame Altajuje, tiksliau sakant – tarybinio avių ūkio teritorijoje. Kasdien į gražias pievas kalnų šlaitais  praslinkdavo kelios bandos mėsai ir vilnai auginamų gyvuliukų. Kiekvienoje bandoje – per 500 avių.

Viena banda slinkdavo pirmyn,  kita –  atgal. Judėjimas tarsi turgaus prekeivių ir pirkėjų – stichiškas. Įprasta kasdienybė. Tik štai žinia – vienoje iš avių fermų karantinas! Sklinda kažkokia užkrečiama avių liga! Niekas ten neįleidžiamas. Griežtai! Mes, nuo tos fermos nutolę apie 20 km, irgi jaučiame nerimą, baimę... Toks išgąstis mus supurtydavo kasmet.

Kaip ten su tomis infekcijomis kovodavo, neteko patirti. Galbūt nelabai ir žinojo, ką daryti. Be to, įprasta buvo tokius dalykus slėpti. Tik vieną užkratą, kuris kartodavosi kasmet, įsidėmėjau. Lietuviai jį vadino suskiu (česotka). Na, tuomet toje fermoje visus avinus ir aveles priverstinai  maudydavo vandens baseine, į kurį būdavo supilta bent pora maišų iki dulkių dydžio susmulkintų tabako augalo kotų. Tai buvo vaistai nuo suskio! Įdomu prisiminti, kad tokios pat dulkės, tik šiek tiek stambesnės, būdavo pilstomos į popierinius maišelius, ant jų užrašant „Machorka“. Tokią normą  kartu su duonos paketėliu įteikdavo kiekvienam raudonarmiečiui, kad turėtų ką rūkyti. Retkarčiais ir tremtiniai gaudavo po tokią dovaną.

Įdomu tai, kad po maudynių vasarą avys ganydavosi netoli mūsų barako. Bėgdavome prie jų, kad, užšokę ant avinų, galėtume kalno šlaitais pajodinėti (žr. piešinį) ir kartu prisipešti vilnų. Mamos suverps, iš siūlų numegs mums kojinaičių!

Prisipešame pilnut pilnutėles kišenes. Po to pirma operacija, tekdavusi vaikams, – išpurtyti iš vilnų machorką. Vadinasi, pažintis su karantinu  pačiupinėta ir nepamirštama.

Būta ir tokių momentų – „karantino“ paskelbimas verktinai reikalingas valdžiai, kad keli avinai, „pavojingi  visuomenei“, būtų paskersti. Juk jų mėsytė skani! Tik mes, mirtingieji, jos nematydavome ir neragaudavome.

* Mintimis grįžtu į 1941 m. Kalnuotąjį Altajų. Beveik visi vaikai iki 4–5 metų tada išmirė. Ir niekas nei ligų, nei jų priežasčių nė nebandė nustatyti. Šiais laikais pas mus taip nebūna, nors kitur gal ir atsitinka. Mintyse vis atgyja bjaurūs žmonių įpročiai ir menka kultūra. Manau, kad dėl to galėjo tie vaikai mirti. Štai keletas pavyzdžių:

* Mūsų gyvenvietė buvo šalia upės, kuri žiemą pasidengdavo storu ledu. Ant upės ledo  ir į saleles tarp krūmų vietinės valdžios nurodymu būdavo sumetami nugaišę arkliai, šunys... Čia būdavo suvežamos mėšlo krūvos, buitinės atliekos. Pavasarį tos grožybės plaukdavo  upe žemyn. Bet tai dar ne pats baisiausias dalykas – gyvenvietėje šulinių nebuvo, vandenį maistui semdavome iš tos pačios upės. Tyrinėtojai tame vandenyje tikriausiai būtų radę galybę neregėtų negirdėtų bakterijų.

* Kitoje Sibiro gyvenvietėje daugiabučiuose buvo apgyvendinti žmonės, atitremti iš įvairių Rusijos rajonų. Žiemą šeimininkės nereikalingus namuose skysčius ir kibirėlių  po nakties turinius, išėjusios į balkoną, išpildavo ant žemės, nes kanalizacijos nebuvo. Kadangi  žiemos šaltos, tie skysčiai jau bepilant imdavo stingti. Net iki antrojo aukšto balkono išdygdavo rudos spalvos „obeliskai“. Pavasarį iš tų smailėjančių kolonų ilgai sklisdavo specifinės smarvės kvapai. Be abejo, ir mikrobų spiečiai skraidydavo aplinkui...

* Teko matyti, kaip žmogus, sirgdamas dizenterija, nebeiškentė ir, atsigulęs ant upės kranto, nusimovė kelnes, apatinę kūno dalį įmerkė vandenin ir... viduriavo. Tikriausiai gleivėmis, kraujais, pūliais... Mačiau, kad vanduo raudonuoja nuo kraujo net už kokių trisdešimties metrų...

Gyventojai, betarpiškai to nematydami ir nieko nenutuokdami apie tą baisų sergančiojo elgesį, sėmė upės vandenį, virė arbatą, malšino troškulį. Ir aš, dar nieko nežinodamas, tą dieną to upės vandens atsigėriau... O kitąryt susirgau dizenterija. Gerai, kad laukuose augo metylių... Kito vaisto nebuvo. Sirgau visą vasarą.

Girdėjau suaugusius tarpusavyje kalbant, kad ir didžiųjų miestų gydytojai neišmano, ką daryti. Saugosi nuo užkrato, dėvėdami apsiaustą, pirštines, odinius batus ir užsidėdami snapą, prikimštą kvapnių žolių, kad gydytojas neįkvėptų infekcija užteršto oro. Sakė, kad  kvapais gydomasi labai plačiai.

Dar keletas šių dienų žymiai smulkesnių pastebėjimų Lietuvoje
*  Daugiau kaip prieš metus išgirdome žinią, kad vienoje Kinijos vietovėje žmones kamuoja nauja infekcija, kuri dideliu greičiu sklinda į Vakarus. Pasigirdo spėlionių, kad užkratą kinams atskraidino šikšnosparniai. Kiti postringavo, kad virusai tikslingai atvežti iš specialios Novosibirsko laboratorijos... Ką daryti?

Atmintyje atgijo sovietmečio laikai – žiūrėdami kino filmus, matydavome, kad analogiškais atvejais Kinijoje ar Japonijoje ir kitur žmonės dėvėdavo kaukes. Suprantama – tai  gal ir ne pati tobuliausia  priemonė, bet ji  naudojama kenksmingo darbo sąlygomis.

Keista, tačiau praėjusių metų rudenį Lietuvoje nė tokių bent minimalios apsaugos žingsnių nesijautė. Atrodo, kad ir pastangų aiškintis, kodėl ir kaip  plinta liga, nebuvo. Įsitempę laukėme, kas bus toliau. O liga atkeliavo iki Europos ir pravėrė Klaipėdos ligoninės duris. Juk užsikrėtė ne kas kitas, o medicinos darbuotojai! Tik tuomet pasigirdo šūksniai, kad kaukių nėra, kad pradėtas intensyvios jų pirkimo paieškos, kad jos brangios...

Mano – ne mediko, o tik paprasto techniko – protu tam tikrų tarnybų vadovams reikėjo nedelsiant su savo komandomis „atsistoti“ prie įvažiavimo į Klaipėdą ir prie Klaipėdos ligoninės vartų, turint tikslą išsiaiškinti visas priežastis, visus sergančiuosius ir visus su jais bendraujančius asmenis izoliuoti. Reikėjo skubiai tikrinti, kaip vykdomi visoms Lietuvos įmonėms privalomo „Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672“ straipsnių (2, 3, 4, 6, 25, 27, 39 ir 41) pakeitimai, įteisinti 2019 m. lapkričio 28 d. (Nr. XIII-2553). Paskaitykime  jo vieną punktą:

„Pakeisti 39 straipsnio 1 dalį ir ją išdėstyti taip: „Darbuotojo saugos ir sveikatos būklė nustatoma įvertinus profesinę riziką pagal tai, kaip darbo priemonės ir darbo sąlygos įmonėje atitinka darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus, kokie kenksmingi ir (ar) pavojingi veiksniai nustatyti darbo vietose ar kitose įmonės vietose, kur darbuotojai gali būti darbo laiku, kokie profesinės rizikos įvertinimo rezultatai, kokių prevencijos priemonių imtasi profesinei rizikai šalinti ar mažinti.“

Ar didelė naujiena, kad kiekviena įmonė be išlygų privalo turėti paruoštas  priemones, reikalingas apsaugai nuo infekcijų? Argi dujokaukės, nosies aspiratoriai  ir kaukės buvo  mums negirdėtas, neregėtas dalykas? Ar būtų blogai, jei tuo metu, kai infekcija artėjo prie Lietuvos, kiekviena šalies siuvykla būtų operatyviai įpareigota pasiūti nors po tūkstantį  laikinam naudojimui vienkartinių, kad ir ne visai tobulų kaukių? Tos įmonės būtų  dėkingos už užsakymus, o kainos – žymiai mažesnės. Juk iki šiol tebevyksta debatai, kad  brangiai užsienyje pirktos kaukės vieniems yra tobulos, o kitiems –  ne!