Lietuvai aktualūs gyvenimo klausimai
Diskutuojant su bendraminčiais, skaitant spaudos puslapius ir stebint įvairias diskusijas internete, nuolat kyla nemažai klausimų – kaip   turėtume vystyti savo šalies pramonę, kad pasaulis gerbtų  Lietuvą už aukštą gaminių techninį ir kokybės lygį, kad pas mus būtų nuolatinė  aukštos kvalifikacijos darbininkų ir inžinierių paklausa, kad aukštosios mokyklos norėtų ir galėtų ruošti tokius specialistus ne tik Lietuvai, bet ir užsienio šalims...

Bandykime šį bei tą prisiminti iš patirties, bandykime paspėlioti, kaip galėtume Lietuvos prestižą nuolat kilstelti aukščiau. Pasekime mūsų valstybės sprendimus praeityje – nekvalifikuotus ir dėmesio vertus. Pabandykime juos suprasti. Pabandykime atsakyti į klausimą –  kodėl JAV, Japonija, Šveicarija ir kitos valstybės pirmauja kai kurių produktų gamyboje? Gal kai kas iš jų patirties galėtų tapti pavyzdžiu Lietuvai?..

Puodų paroda Maskvoje
Netikėtai „Vairo“ gamyklos administracija iš Maskvos gavo kvietimą atvykti į parodą Sokolnikuose. Prie kvietimo nurodymas –turėti specialią pažymą. Nesupratome, kodėl ji būtina. Kilo įtarimas – tai gali būti slapta vertingų dalykų ekspozicija. Vadovybė į Maskvą komandiravo mane.

Ir štai aš Maskvoje. Galvoje vis sukasi mintis, kodėl tai surengta ne tradicinėje vietoje – Liaudies pasiekimų parodoje, o Sokolnikuose. Buvau nusiteikęs pamatyti ką nors tokio neregėto ir negirdėto – ypatingo.

Šiaip taip surandu Sakolnikus. Prie įėjimo stovi trys civiliai vyrukai ir kiekvieną atvykusįjį klausinėja, tikrina dokumentus. Neužkliuvau, įleido.

Ką pamačiau? Neatspėsite! Pirmiausia virtuvinių puodų komplektus – nuo mažiausio iki didžiausio. Tokius dabar turi kiekviena šeimininkė, jų rasi bet kurioje parduotuvėje, bet tada nei tokių, nei panašių nebuvo pas mus. Po to rodė ir kitokių virtuvės įrankių: keptuvių, šaukštų, peilių ir t. t.

Po to pirmą kartą pamačiau kompiuterį. Prie jo sėdėjo vyrukas ir rodė, kaip dirbama. Apžiūrėjome gausybę elektroninių prietaisų. Buvo ir skaičiavimo mašinėlių ekspozicija.

Pabaigai – stereoradijo aparatas. Aparatas buvo pastatytas salės viduryje, o mus išrikiavo jos gale... Staiga virš galvų pasigirdo stiprus skrendančio lėktuvo garsas, kuris artėjo į mus. Keliame akis į viršų, ieškome to garso sukėlėjo, dairomės... Tačiau paties lėktuvo taip ir nepamatėme, nors ir kaip stengėmės. Na, ir viskas! Einame lauk. Prie durų laukia tie patys vyrukai ir įspėja mus išeinančius: „Niekam nepasakokite, ką matėte!“

Kodėl? Parodoje demonstravo kapitalistinių šalių gaminius. Negalima viešai prisipažinti, kad TSRS nemoka gaminti tokių puodų, keptuvių, skaičiavimo mašinėlių!..

Gaminių paieška Europoje   
Klausimėlis: kokiais būdais tarpukario Lietuvoje užsienio vartotojai buvo skatinami pirkti lietuviškus gaminius, o lietuviai gaminti anksčiau nežinotus, naujus ir patrauklius dirbinius?

Iš tremties laikų turėjau gerą pažįstamą Pakruojyje – iš Krasnojarsko lagerio sugrįžusį mokytoją. Susitikę aptarinėdavome bitininkystės reikalus, pakalbėdavome ir apie gyvenimą Smetonos laikais. Kartą jis papasakojo įdomų faktą, kaip Lietuva parduodavo Anglijai vištų kiaušinius. Anglija jų pirkdavo ir iš Olandijos, tačiau mokėdavo žymiai brangiau.

Kur nevienodų kainų už tą patį produktą paslaptis? Šiam nežinomajam išsiaiškinti vyriausybė nusprendė komandiruoti į Angliją savo atstovą. Pasirodo, lietuviškais kiaušiniais anglai maitino veršelius, o patys valgydavo tik olandiškus.

Negi skoniai ar kiaušinių maistinė vertė ne tokia pati? Pavyko sužinoti priežastį. Atstovui grįžus iš Anglijos, tuo klausimu pradėti konsultuoti kaimo ūkininkai. Pas kiekvieną valstietį atvykdavo konsultantas ir pamokydavo, kaip išrūšiuoti ir supakuoti kiaušinius. Štai kur kainų skirtumų priežastis! Be to, kiekvienam padovanodavo specialią lentukę su kiaušinių dydžio skylutėmis. Šita lentuke valstietis galėjo rūšiuoti juos pagal dydį.   

Kitąmet Lietuva pirkėjui visus kiaušinius pateikė naujoviškai surūšiuotus, bet senomis kainomis. Paklausa didžiulė. Kai lietuviai įsitikino, kad po tokio rūšiavimo kiaušiniai perkami didesniais kiekiais, kad juos anglai perka sau, o ne veršiukams, lietuvaičiai pakėlė kainas. Netrukus pirkėjų įpročiai pasikeitė: iš Olandijos įsigytais kiaušiniais anglai pradėjo šerti veršiukus, o patys valgyti pirktus Lietuvoje.

Dar vienas atsitiktinis pavyzdys. „Vaire“ vyr. technologu buvo įdarbintas naujas žmogus – buvęs tarpukario Lietuvos specialistas. Susidraugavome. Jis gerai išmanė, kaip anuomet Lietuva ieškodavo užsakovų Europoje. Pasirodo, tikslingai apmokyti specialistai važinėdavo po Europos valstybes ir bandydavo rasti Lietuvai reikalingų ir naudingų tiek pirkti, tiek ir gaminti prekių. Sugrįžę savo žinias perduodavo ir gamybininkams, ir prekybininkams, ir valstiečiams. Tas įdomus specialisto prisiminimas netrukus man pravertė.

Lietuva tapo nepriklausoma. Ką gaminti? Kam parduoti gaminius? Tai be galo opūs klausimai. Pradėjau ieškoti konkrečių adresų.

Pasisekė. Sužinojau, kad Šiauliuose po Nepriklausomybės atkūrimo įsteigta pareigybė Lietuvos pramonei rinkti pasiūlymus ir pageidavimus užsienio šalyse. Puiku! Skubu pas tą pareigūną, vildamasis gauti trokštamos informacijos ką daryti. Tik gaila – mano lūkesčiai buvo perdėti. Buvo tokias pareigas einantis asmuo, bet ne taip, kaip pasakojo tas tarpukario Lietuvos žinovas. Taigi, išklojau tam valdžios atstovui savo norus. Atsakymas trumpas – parodė į kabineto sienas, nukabinėtas laikraščių iškarpomis, ir pasakė, kad galiu rinktis. Ir daugiau nieko. O aš tikėjausi gyvai pasikalbėti, pasamprotauti, išgirsti konkrečių patarimų... Tiesa, tokių užuominų buvo, bet tikslios informacijos tai jau – ne! Ji buvo paslėpta! Nesusiprotėjau, kaip ją „atkoduoti“.

Tenka pripažinti, kad naudos iš tos tarnybos  nebuvo jokios. Tačiau paskaityti ar pasiklausyti liudininkų, kaip tokios tarnybos veikė tarpukaryje, ir dabar visai įdomu.

Pasamprotaukime aktualesne tema
Kodėl dabar jaunimas nenori studijuoti ir įsigyti tiksliųjų mokslų specialybių? O gal yra galimybių ir būdų šiai situacijai pakeisti? Svarstant  šį Lietuvai opų klausimą, vertėtų prisiminti kai kuriuos momentus iš praeities, kad ir iš sovietmečio.

Pirma. Baigdamas vidurinę, turėjau atsakyti sau į kasdien vis aktualėjantį klausimą – kurią specialybę rinktis? Norėjau pasukti į meno arba muzikos mokslus, bet tai buvo ne pagal tėvų kišenę ir tolokai... Maskvoje. Be to, mano rusų kalbos pažymys to meto penkiabale sistema neviršijo trejeto. Dažniau vien tik dėl to, kad aš – lietuvis. Techninės krypties studijos irgi lengvatų nežadėjo. Reikalavo gerų matematikos žinių.

Netikėtai nušvito laimė – knygyne pamačiau knygą „Neišspręstų matematikos uždavinių per stojamuosius egzaminus į TSRS aukštąsias mokyklas uždavinyną“. Storoka! Nusipirkau. Kalnai  uždavinių, o šalia komentarai ir pavyzdžiai, kaip juos spręsti. Visą laisvą laiką pašvenčiau praktinėms tos knygos studijoms – nuo viršelio iki viršelio. Kitais metais vėl pasirodė tos pat paskirties knyga. Ir vėl perku.

Per stojamąjį matematikos egzaminą gavau penketą ir dar padėjau dviem gražioms panelėms. Joms uždavinius išsprendžiau! Na, o per rusų kalbos egzaminą gudravau. Buvau prisirinkęs literatūros laikraščio iškarpų su straipsniais apie Gorkio, Majakovskio ir kt. kūrybą. Užsikišau už kojinių ir atėjau į egzaminą. O čia man kaip reikiant  nuskilo! Suolai buvo nelabai švarūs, tad leido ant jų pasikloti laikraščius. Taigi, aš pasitiesiau Maksimą Gorkį ir viską, o viską nusirašiau! Gavau ketvertą. Todėl šiandien esu inžinierius ir rašau šitą straipsnį – „totoriškai“– taip rusai vadindavo lietuvių kalbą.

Antra. Mes, lietuvaičiai tremtinukai, baigiamosiose klasėse diskutuodami būsimos specialybės temomis, susidurdavome su daugybe problemų. Pirma, išvažiuoti iš tremties vietos į mokslus kitur galėjo tik gimusieji 1934 m. Nors aš buvau 1933-iųjų gimimo, bet tėvelis, lyg kažką nujausdamas, buvo pajauninęs ir užrašęs – 1934 m. Taigi, viena kliūtis atkrito. O tie 1933-iųjų lietuvaičiai turėjo tik vieną šansą – baigti 11 klasę ir po to geriausiu atveju dirbti bibliotekose. Mums visiems svarbiausia buvo pasirinkti tokią specialybę, kuri tiktų bet kurioje Lietuvos įmonėje įsidarbinti. Ruošėmės grįžimui, nors jokių prošvaisčių dar nė nesimatė. Mūsų ryžtą stiprindavo žydų tautybės jaunuoliai. Nuomonės sutapdavo. Be to, jie buvo gudresni.

Trečia. Tuo metu vyrai buvo privilegijuoti: nesvarbu, kokiais pažymiais baigei mokyklą; svarbu, kad esi vyras, – į medicinos institutą būsi priimtas be konkurso! Tik tai ne mūsų nosiai...

Ketvirta. Specialybę rinktis padėjo dar ir draugas J. Stalinas! Pvz., Tomsko politechnikos institutas tremtinius priimdavo tik į Mechanikos ir Elektromechanikos fakultetus. Vienas iš mūsų per klaidą pateko į Radiotechnikos fakultetą, bet po metų buvo pervestas pas elektromechanikus.

Penkta. Studijoms visi stengėmės pasirinkti miestus, kur yra aukštesnių technologijų pramonės gamyklų.

Manau, kad kai kurie šios diskusijos momentai verti dėmesio ir dabartiniam Lietuvos jaunimui. Gal palankiau imtų vertinti tiksliuosius mokslus? Ir susidomėtų?!

Nenuostabu, kad norisi prisiminti vieną Šiaulių praeities situaciją iš 1958 m. Dviračių gamykla jau gamino dviratukus „Орлёнок“ ir „Ласточка“. Gamyba primityvi. Daugybė technologinių operacijų buvo rankų darbas. Rėmus lituodavo išlydytos valgomosios druskos vonioje. Žmogus kentė ir karštį, ir kenksmingus garus, ir ryškią šviesą, ir rizikuodavo gauti elektros smūgį...

Patalpų šildymas irgi apgailėtinas. Įvairiose pastato vietose veikė aštuoni vandens šildymo katilai, kūrenami akmens anglimi. Vienas iš jų stovėjo atvirame lauke. Pašildytas vanduo tekėdavo radiatoriaus vamzdžiais, blogai izoliuotais ar net neizoliuotais. Ir nieko keisto, kad žiemą užšaldavo. Todėl tarnybos pasiruošdavo kelis dešimtis benzininių lietlempių, kad, reikalui esant, galėtų užšalusiuose vamzdžiuose kaitinti ledą ir atkurti patalpų šildymą. Kad nesprogtų šildymo katilas, buvo įrengti apsauginiai vožtuvai – vandens pripildyti vamzdžiai, kurie patys pirmieji ir užšaldavo nukritus lauko temperatūrai. Kiekvienu atveju grėsė katilo sprogimas! Toks buvo „tankų remontininkų“ palikimas.

Kaip taisyti padėtį? Idėjos dygo kaip grybai. Pirmiausia – sutvarkyti mechanikų ir įrankių ūkį. Tam buvo pastatytas korpusas. Ir nauja katilinė. Ir šiluminių vamzdynų sistema. Kenksmingoms nuotekoms neutralizuoti pastatyta ir įrengta stotis. Lyg ir puiku!? Bet...

Visi suvirinimo darbai buvo atliekami karbidu užpildytais acetileno aparatais. O karbido atliekas – švyst! Į Kulpės upelį, kuriame tarpukario metais šiauliečiai gaudydavo vėžius. Va, kodėl nė su žiburiu jų ten iki šiol nerasi...

Reikalingas buvo administracinis pastatas. Be to, brendo idėjos gaminti variklius mopedams. Ir dar daug daug kitų sumanymų buvo...

Visus – ir laikinų, ir nuolatinių objektų, gaminių ir technologijų projektus privalėjome rengti patys. Neužimtų specialistų nebuvo nei gamykloje, nei Šiaulių mieste – dygo Televizorių, Staklių, Nuklono gamyklų, plieno ir  aliuminio liejyklos ir kiti projektai. Pradėta panikuoti – kas dirbs?

1959 m. įsidarbinęs „Vaire“, neilgai trukęs supratau – specialistų iš niekur nebus. Svarsčiau, ieškojau išeičių. Aplankiau gamyklos direktorių V. Jurgelevičių ir paprašiau leisti priimti iš pašalės mokinių. Apsiėmiau juos mokyti. Leido priimti 17 mokinių – daugiau nei reikia. Po egzamino likdavo geriausieji kandidatai į gamyklos specialistus. Neišlaikiusieji būdavo įdarbinami „Vaire“ arba gaudavo darbo kitose gamyklose.

Verkiant „Vairui“ reikėjo inžinierių konstruktorių, elektrikų, šilumininkų ir kt. Nesunkiai prikalbindavau Pedagoginio instituto Fizikos fakulteto studentus ir, apmokęs juos, įdarbindavau. Bedirbdami baigdavo studijas ir Pedagoginiame institute, ir mokslus vakariniame KPI fakultete kaip antai, inžinieriai R. Striūna, V. Čeplinskas ir kt. Taip apsirūpinome inžinieriais.

Tokiu būdu specialybes įsigijusių inžinierių galėjome sutikti beveik visose Šiaulių įmonėse. Ir ne tik Šiaulių. Be to, Lietuvoje nuolat girdėdavome inžinierių tremtinių  R. Šakenio, V. Bertulio, R. Petrausko, A. Bajarsko, P. Šiaučiūno, E. Šiaučiūno, P. Katiliaus, R. Ambrozo ir daugelio kitų ryškių savo srities specialistų pavardes.

Dirbdamas „Vaire“, kelis dešimtmečius nuolat gaudavau iš KPI, Politechnikumo ir Kolegijos  praktikantų ir diplomantų. Per visa darbo periodą kelis šimtus... Kur jie dingo? KPI vakarinis filialas ir technikai artimos specialybės universitete buvusiam pramoniniam miestui irgi kaip šuniui penkta koja. Vienu anksčiau, kitais vėliau atsikratyta.

Ir kaip viskas nepaprastai lengvai klostėsi! Variklių gamyba buvo specialiai nuvaryta į bankrotą. Dviračių komplektuojamos detalės atsivežamos iš kitų šalių. Mažiau rūpesčių! Didelė buvusio pramonės miesto gamybos dalis persikėlė į verslininkų garažus. Daug darbo vietų nereikia! Čia ir be aukšto lygio specialistų galima puikiai suktis. Todėl verslas ir gamina produktą, atitinkantį liaudies posakį „Pagal Jurgį ir kepurė!“ 

Inžinierių namai
Negaliu nepaminėti sovietmečiu Šiauliuose buvusių Inžinierių namų. Jie buvo techninių žinių ir troškimų bei planų puoselėti sudėtingas technologijas pramonėje gyvybės šaltinis.

Prabėgo nemažai laiko, tačiau Šiaulių inžinierių namų veikla neužsimiršta. Pamenu, kaip ištisas valandas diskutuodavome, kodėl, pavyzdžiui, panaši į Šiaulių „Vairą“ gamykla Japonijoje produkuoja daugiau dviračių už mus, nors dirbančiųjų – kur kas mažiau.

Diskusijose ėmė aiškėti, kad tai buvo tik fabrikatų surinkimo gamyklos, tad patys detalių dviračiams nedarydavo. Norėjome ir mes būti panašūs – tik komplektuoti! Tačiau tuomet ir darbo vietų sumažėtų, ir kvalifikuotų specialistu poreikis susitrauktų...

Dažnai Inžinierių namuose susitikdavome su bendraminčiais, dalydavomės pastebėjimais iš pasaulio – naujoves ir mūsų pramonei kylančias problemas. Žinoma, daugelis tų diskusijų nebuvo viešinamos – kaip ir viskas tuometiniame okupuotos Lietuvos gyvenime...

Dažnokai klausiu savęs: „Ar Lietuva prieš trisdešimt metų galėjo atgaivinti, patobulinti nors vieną savo valstybinę įmonę? Pvz., mopedų variklių gamybą Šiaulių „Vaire“ arba dalį „Nuklono“ gamyklos ir tęsti joje kokybiškų mikroschemų gamybą? Kodėl to nepadarėme?

Štai dabar ir mąstau, kaip rasti būdų, pasiryžusių sujudinti Lietuvos mokslininkų, specialistų ir verslininkų protus, kad šie būtų suinteresuoti nuolat analizuoti pramonės ir techninio lygio bei Lietuvos prestižo problemas.

Vienas problemas, kaip ir visuomet, spręstų verslas, kitas – konkurencija, dar kitas – užsienio šalių investicijos ir t. t.

Tačiau tam tikrą Lietuvos pažangos dalį galėtų inicijuoti pati Valstybė. Ji privalėtų skirti tam tikrą biudžeto dalį pažangiai technologijai ir išradimams skatinti, kad kuo daugiau eksportui į kitas valstybes būtų kuriama jų pageidaujamos produkcijos.

Manyčiau, kad tam tikra grupė mokslininkų, inžinierių, gabių specialistų už atlygį, padengiantį inovacines pastangas ir įdėtą triūsą, ir sudarius tam būtinas sąlygas, galėtų kurti ir ruošti pasauliui reikalingą ir jo poreikius atitinkančią produkciją. O po to valstybė lengvatinėms sąlygomis ir sukurtomis darbo vietomis turėtų tų produktų gamybą perduoti pažangiam verslininkui, kuris toliau tobulintų gamybą ir vykdytų savo įsipareigojimus.

O aukščiau minėta mokslo grupė imtųsi kurti kitą gaminį.

Malonu girdėti, kad lietuvaičiai dalyvauja kosmoso tyrimuose. Malonu prisiminti senokai girdėtą pasakojimą, kaip garsus Amerikos aviacijos pramonininkas, trumpam stabtelėjęs kuro kolonėlėje, nugirdo du išradingus jaunuolius, įdomiai samprotaujančius. Jiedu svarstė ir fantazavo, kaip galima būtų be laidų perduoti ne tik garsą (telefonas jau buvo vartojamas praktiniame gyvenime), bet ir vaizdą.

Ne juokais sukluso turtingasis pramonininkas. Užkalbino svajotojus. Pasikalbėjo. Padrąsino ir paskatino toliau šitaip moksliškai mąstyti, pasiūlė finansavimą. Be abejo, nuolat šefavo juos. Jaunuolių vaizduotėje gimęs oscilografo kineskopo vamzdelis galėjo perduoti vaizdą ir garsą be laidų. Nors nemažai mokslininkų šią viziją vadino pačia paprasčiausia pasaka, bet pagrindinės technologijos, reikalingos vaizdui ir garsui perduoti per nuotolį, jau buvo išrastos. Tokia tad televizoriaus pirmtako – telefonoskopo istorija. Taigi, mes jau daug metų žiūrime į televizoriaus ekraną, bet, kaip jis atsirado, nenutuokiame?

Ko reikėtų, kad Lietuvoje būtų tokių jaunuolių ir jų išradimų bei naujų gaminių? Tebūna valstybė pradininkė savo pavyzdžiais mokslui ir pramonei. Atsiras naujos technikos ir specialistų poreikis. Ir darbo vietų... Be abejo, ir tiksliųjų mokslų – fizikos, matematikos, chemijos – poreikis.  Bus labai populiarios ir kitos disciplinos. O į Šiaulius vėl sugrįš universitetas! Vyks pokyčiai visose Lietuvos aukštosiose mokyklose!

Tada šalia Japonijos, JAV ir kitų pažangių valstybių, kuriose gaminami ir perkami prestižiniai kokybiški gaminiai, atsiras ir Lietuvos vardas!