Paauglystės iššūkiai neretai tampa brangiai kainuojančiomis ilgalaikėmis emocinėmis problemomis. Laiku neišspręstos problemos net ir suaugus trukdo gyventi visavertį gyvenimą. Negana to, dėl visuomenėje vis dar egzistuojančių stereotipų vaikai iš skurdžiau gyvenančių šeimų, prasčiau besimokantys ar pasukę klaidingu keliu, iš anksto yra nurašomi ar net pasmerkiami atsidurti nepilnamečių kolonijoje, o vėliau – kalėjime.  Galbūt jau būtų pats metas imtis pokyčių?

Neišvengia didelių iššūkių
„Paauglystė sunki, nes atrodo, kad tavęs niekas nesupranta, jog niekam neįtinki, esi kažkam našta. Sunku turėti savo nuomonę, niekas nenori tavęs klausytis“, – taip apie išgyventą paauglystę vykusioje nuotolinėje diskusijoje „Paauglystės iššūkiai“ atsiliepė Kristina.

Mergina pripažino, kad anksčiau jai buvo sunku pripažinti aplinkiniams, jog neturi tėvų. Jai buvo tikras iššūkis drįsti turėti savo nuomonę, pastovėti už save, neleisti tyčiotis, suvaldyti nuotaikų kaitas, priimti kūno pokyčius ir kt.

Vis dėlto, nepaisant visko, jai pavyko tai išgyventi: „Įveikti iššūkius man padėjo stiprus charakteris, palaikantys aplinkiniai asmenys, materialiniai dalykai.“

Kristina įsitikinusi, kad ir kitiems paaugliams gyventi būtų lengviau, jeigu jiems labiau padėtų šeimos nariai, psichologai ir visi kiti, esantys šalia.

Pasigenda supratingumo
Dr. Aušra Kurienė patvirtino, kad paauglys nėra nei didelis vaikais, nei mažas suaugęs. Paauglystė – tai atskiras raidos tarpsnis, reikalaujantis supratingumo.

„Šiame raidos tarpsnyje įvyksta labai daug intensyvių atradimų, kurie su aplinkinių pagalba, egzistuojant tam tikroms sąlygoms, gali būti įveikti gana sėkmingai. Mes galime žavėtis paauglių kūrybiškumu, inovacijomis, energija, bet taip pat turime likti budrūs ir už juos atsakingi“, –  kalbėjo dr. A. Kurienė.

Kaip bebūtų liūdna, akivaizdu, kad iki šiol tos atsakomybės nelabai nori kas prisiimti, tai patvirtina ir Pasaulio sveikatos organizacija (PSO). Jos duomenimis, vienas iš šešių 10-19 metų amžiaus paauglių turi rimtų psichologinių sunkumų, kurie dažniausiai pastebimi per elgesio pokyčius: nesimokymą, savižalą, nusikalstamą veiklą.

„Tik mes dažnai nepamatome depresijos, kuri pagal PSO yra vyraujanti priežastis, kodėl jauni 15-19 metų amžiaus žmonės tampa nedarbingi, iškrenta iš savo aplinkos ir pan. Savižudybė yra trečioji pagal dažnį mirties priežastis tarp 15-19 metų amžiaus jaunuolių. Tai tik įrodo, kad bijodami išorinio paauglių elgesio, nepamatome arba per vėlai sureaguojame į jų vidinius sunkumus“, – akcentavo dr. A. Kurienė.

Iš anksto nurašo
Anot jos, pati paauglystė, negalėjimas suvokti, kas darosi su tavo kūnu, protu, kur norėtum nueiti, kuo turėtum tapti, yra pakankamas rizikos veiksnys, kuris gali sukelti įvairių psichologinių sunkumų ir išgyvenimų. Šalia to, dar prisideda skausmingos vaikystės patirtys, netektys, skyrybos, smurtas, temperamentas, raidos sutrikimai, mokymosi sunkumai ir pan.

Daktarės aiškinimu, jeigu paauglys augdamas įgyja sveikos gyvensenos įgūdžių, rūpinasi savo kūnu, suvokia dienotvarkės ir režimo prasmę, yra psichologiškai atsparus, tai tokie rizikos veiksniai turės žymiai mažesnės įtakos ir jis savo iššūkį galbūt įveiks sėkmingiau, bet taip pat nepaprastai svarbu, kad paaugliui būtų lengvai prieinamas kokybiškas laisvalaikis.

„Jeigu paauglys išgyvena įvairius mokymosi sutrikimus, turi psichologinių sunkumų, svarbu, kad jam būtų lengvai prieinamos įvairios paslaugos. Tik bėda ta, kad, mano galva, teikiant tokias paslaugas, ne visada atsižvelgiama į paauglio vidinę būseną. Jis būna iš anksto nurašomas dėl nepagarbaus elgesio, jaučiamo pykčio, dirglumo“, – sakė A. Kurienė.

Užtenka pastebėti, kaip vertinami atėję į polikliniką ar viešojo transporto paslaugomis besinaudojantys neįprastai apsirengę jaunuoliai. Paprastai jie sulaukia itin neigiamos aplinkinių reakcijos, nors taip neturėtų būti.

A. Kurienė dar kartą pakartojo, kad paaugliams teikiamos paslaugos turėtų būti lengvai prieinamos. Pavyzdžiui, paaugliui turėtų būti leidžiama pačiam kreiptis pagalbos pas psichologą, nes dabar prieš tai jis turi gauti tėvų sutikimą. Nemažai jaunuolių nori su psichologu pasikalbėti apie sunkumus, kuriuos patiria su tėvais, ir būna labai apmaudu, kai tėvai dėl to išsigąsta ir sutikimo nepasirašo.

Daktarė taip pat pasigenda ankstyvosios intervencijos. Jos teigimu, dauguma paauglių turi sunkumų, nes laiku jų niekas nepamatė ir nesuteikė pakankamai pagalbos.

Nesuteikia pagalbos
Nepadeda ir tai, kad paslaugų negauna ir kiti šeimos nariai. Jeigu paaugliui tenka gyventi su smurtaujančiais, geriančiais arba psichologinių sveikatos problemų turinčiais tėvais ir niekas jam nepadeda, apie sveiką paauglio ateitį, ko gero, neverta net kalbėti. O liūdniausia būna tada, kai paaugliai vietoj intervencijos sulaukia pašaipų, atstūmimo, nuvertinimo, nes tai vėliau sukelia žymiai sunkesnių, psichologinių sveikatos problemų.

Toksiška aplinka, priklausymas įvairioms grupuotėms, sektoms, kvaišalų vartojimas, diskriminacija dėl socialinės padėties, spalvos, lyties, patyčios, žalingo turinio prieinamumas – visa tai, taip pat paauglius paveikia neigiamai.

„Valstybės nuosekliai finansuojamos prevencijos programos mokyklose (savižudybių, patyčių, priklausomybių, konflikto sprendimų); socialinių emocinių įgūdžių, lytiškumo ugdymo programos mokyklose; prieinama socialinių paslaugų sistema šeimoms; partneryste ir pasitikėjimu grįstas bendradarbiavimas tarp valdžios institucijų, NVO, šeimų, paauglių; informuota aktyvi bendruomenė ir kompetentingi specialistai; aiškūs intervencijos mechanizmai, užtikrinantys veiksmingą atsaką smurto atveju, situaciją galėtų pakeisti iš esmės“, – apibendrino A. Kurienė.

Sunkumų tik daugėja
Dr. Vaida Kalpokienė atskleidė, kad pandemijos metu paaugliai susiduria su dar sudėtingesniais iššūkiais nei anksčiau. Įvairūs moksliniai tyrimai rodo, kad trečdalis vaikų ir paauglių patiria emocinių ir elgesio sutrikimų. Didžioji dalis jų patiria mokymosi sunkumų, taip pat daugumai sutriko laisvalaikio veikla, kilo bendravimo su bendraamžiais ar šeima sunkumų. Negana to, 2020 m. sausio-spalio mėnesiais savižudybių padaugėjo net 7,5 proc.

„Per pandemiją paaugliai patiria trečdaliu daugiau naujų sunkumų, o net penktadalis iš jų dar praėjusių metų rudenį neturėjo kur kreiptis pagalbos. Galime nujausti, kad besitęsiant karantinui ta patiriamų sunkumų banga tik didės, o pagalbos resursai jau dabar vis labiau senka“, – apie nelinksmą padėtį pasakojo V. Kalpokienė.

Daktarės teigimu, šiuo metu į psichologus, psichoterapeutus vis dažniau kreipiamasi dėl labai sunkių problemų, reikalaujančių ilgos kompleksinės pagalbos. Antrojo karantino metu padaugėjo paauglių (ypač 16-17 metų), patiriančių depresiją, daugelis išsako suicidines mintis. Nustatoma daugiau nerimo, psichosomatinių sutrikimų.

Negauna to, ko reikia
„Paaugliai labai kenčia nuo socialinės izoliacijos, laisvalaikio užsiėmimų ribojimo. Pastebimi paūmėję konfliktai su tėvais, kitais šeimos nariais. Sutriko dienos-nakties ritmas, dienos struktūra, sunku dirbti savarankiškai, planuoti darbus. Žymiai padidėjo mokymosi ir namų darbų krūvis. Jaučiamas nuolatinis nuovargis, padidėjęs dirglumas, jautrumas, apatija, sumažėjusi motyvacija. Dalis paauglių vis labiau „pranyksta“ interneto pasaulyje ir virtualių santykių realybėje“, – sakė dr. V. Kalpokienė.

Kaip teigė daktarė, paauglystę, ypač šiuo pandemijos metu, išgyventi būtų lengviau, jeigu šeimoje būtų jaučiamas pozityvus, saugus, patikimas, nuoseklus ryšys su tėvais.

„Jeigu paauglys priklauso bendraamžių grupei, kur gali tyrinėti savąjį tapatumą ir atrasti save, bet neturi gero ryšio su tėvais, tai mažėja tikimybė, kad jo raida bus sėkminga ir adaptyvi per visą paauglystę. Šitie procesai tampriai susiję ir mes turime galvoti apie juos, kai konstruojame pagalbos sistemą visoje šalyje. Jeigu mes dirbame su paaugliu individualiame lygyje, bet nesuteikiame pagalbos, mokymosi įrankių tėvams, prarandame praktiškai pusę terpės, kurioje vyksta paauglio raidos uždavinių sprendimas. Lygiai tas pats su mokykla. Jeigu vaikas gerai sutaria su tėvais ir draugais, bet mokykloje iš jo yra tyčiojamasi, tai akivaizdu, mes tikrai negalime kalbėti apie sveiką jo psichinę sveikatą“, – teigė V. Kalpokienė.

Tai reiškia, kad jau seniai reikėjo priimti naujus, veiksmus sprendimus, kad pagaliau būtų galima pajudėti iš sudėtingo taško ir sukurti tokią psichikos sveikatos pagalbos sistemą paaugliams, kad jie gautų tai, ko iš tiesų jiems reikia.