Tiek kultūros įstaigos, tiek jų lankytojai su džiugesiu sutiko žinią, kad nuo kovo 15 d. – pagaliau – leidžiama atsidaryti kultūros įstaigoms. Jeigu tikitės, kad nuo rytojaus galėsite pamatyti meno kūrinių parodas miesto galerijose, neskubėkite – dar teks palūkėti. Šiaulių miesto savivaldybės pavaldumo įstaigoms Vyriausybės sprendimų negana, Savivaldybės direktoriaus įsakymas bus pasirašytas, darbo tvarkos patvirtintos, geriausiu atveju, iki trečiadienio. Taigi galerijos atsidaryti galės nuo ketvirtadienio. Ilgai laukę dar palauks…

Lyginami nesulyginami dalykai
Vykusioje nuotolinėje konferencijoje „Švietimo efektyvumas ir našumas. Tikslai ir rezultatų rodikliai“ profesorius habilituotas daktaras Rimantas Želvys atkreipė dėmesį, kad vertinant švietimo kokybę, pagrindinis dėmesys skiriamas Lietuvos vietai tyrime dalyvavusių šalių „reitingų“ sąraše. Tačiau šie tyrimai pateikia daugiau informacijos negu tyrime dalyvavusių mokinių pasiekimų vidurkis. Ten yra svarbių, vertingų duomenų apie dalyvavusių mokinių socialinį, ekonominį statusą, mokyklos valdymą, tačiau plačiąją visuomenę dažniausiai domina tik reitingai.

„Paviršutiniškas tyrimų rezultatų vertinimas gali būti vienpusiškas ir netgi klaidinantis. Kartais lyginami nesulyginami dalykai. Pavyzdžiui, šalių rezultatai lyginami su miestų arba atskirų regionų rezultatais; kai kuriose šalyse ne visi paaugliai dalyvauja formaliajame ugdyme; ne visose šalyse į tyrimus įtraukiami tautinių mažumų ir migrantų vaikai. Į tuos reitingus reikia žiūrėti ganėtinai atsargiai, įvertinant visas šias minėtas aplinkybes“, – kalbėjo dr. R. Želvys.

Anot jo, orientacija į rezultatus skatina matuoti viešojo sektoriaus efektyvumą ir našumą. Ne tik pasiekimų, bet ir prieinamumo, ir nešališkumo požiūriu švietimo sistemos gali būti efektyvios ir neefektyvios, našios ir nenašios. Vadinasi, kada mes kalbame apie efektyvumą ir našumą, pasiekimai yra tik viena dimensija, prieinamumas ir nešališkumas – nemažiau svarbūs.

Profesoriaus teigimu, tarptautinių tyrimų ar brandos egzaminų rezultatai negali būti vieninteliu švietimo efektyvumo matu. Vargu ar galima teigti, kad šalies švietimo sistema veikia efektyviai, jei aukšti tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų rezultatai parodo ne visų, o tik dalies mokinių pasiekimus, skirtumai tarp mokinių pasiekimų šalyje yra dideli.

Anot jo, pasiekimai ir prieinamumas yra tarpusavyje susiję. Tikėtina, kad apribojus švietimo prieinamumą silpniau besimokantiems mokiniams pagerės ir tarptautinių mokinių pasiekimų tyrimų arba brandos egzaminų rezultatai: „Praėjusiais metais daug kalbėta apie tai, kad trečdalis moksleivių neišlaikė matematikos brandos egzamino. Pats paprasčiausias būdas šią problemą išspręsti – po pagrindinės mokyklos trečdaliui silpniausiai besimokančių mokinių pasiūlyti toliau nebetęsti mokslų. Tada likę du trečdaliai išlaikytų matematikos egzaminą šimtaprocentiniu pažangumu.“

Daroma didžiulė įtaka
Mokslininkas kalbėjo, kad tarptautiniai švietimo tyrimai, ypač PISA, daro didžiulę įtaką formuojant ir nacionalines šalių švietimo strategijas, veikia švietimo politiką ir praktiką, kartu sulaukia tiek pagrįstos, tiek mažiau pagrįstos kritikos.

Nepaisant patrauklios retorikos apie švietimo tikslų įvairovę, galima įžvelgti orientaciją į švietimo tikslų universalizaciją. PISA tyrimu daromas politinis spaudimas standartizuoti ir universalizuoti nacionalines švietimo sistemas, užribyje paliekant edukologų vertinimą lokaliai kontekstualų ugdymą ar šalies ugdymo turinį.

„Svein Sjoberg primena, kad tokiu būdu išsamesni mokyklos tikslai, atliepiantys vaiko asmeninį, žmogiškąjį ir socialinį vystymąsi, lieka ignoruojami“, –  kodėl svarbu nepasiduoti keliamam spaudimui, atskleidė prof. R. Želvys.

Negana to, analizuojant tarptautinių organizacijų postuluojamus švietimo tikslus ryškėja takoskyra tarp deklaruojamų tikslų ir to, kas iš jų lieka bandant matuoti.

„Šalims lyginamųjų reitingų ir lentelių forma pateiktą informaciją naudojant politikai formuoti, tai, kas į tas lenteles neįtraukta, visuomenės ir politikų akyse sumenksta ir netenka svarbos; pabrėžiama, kad rodiklių matavimas yra ne tiek aprašomoji, kiek formuojanti veikla; rodikliai formuoja lūkesčius, kurių sukurtame fone visuomenė ir politikai mato tai, ką tikisi pamatyti; dominuojantys rodikliai keičia žmonių supratimą ir elgseną, ir taip vyksta naujos realybės kūrimo procesas“, – paaiškino R. Želvys.

Nėra nei gerai, nei blogai
Profesoriaus pastebėjimu, švietimų sistemų efektyvumas ir našumas mokinių pasiekimų atžvilgiu pakankamai dažnai atsiduria mokslininkų dėmesio centre. O Lietuvos rezultatai šiuo atžvilgiu nesunkiai nuspėjami. Mažai investuojame, todėl mūsų mokinių pasiekimai yra šiek tiek mažesni už Europos Sąjungos vidurkį. Kitaip tariant, mūsų terminologijoje Lietuvos švietimo sistema pakankamai naši, tačiau nepakankamai efektyvi.

Tuo tarpu švietimo sistemų efektyvumui ir prieinamumo ir nešališkumo požiūriu skirta gerokai mažiau tyrimų. Atlikę tyrimą mokslininkai išsiaiškino, kad Lietuvos pagrindinio ugdymo efektyvumo ir našumo lygis yra šiek tiek aukštesnis už vidutinį ir panašus į Jungtinės Karalystės, Vokietijos ir Nyderlandų.

Vidurinio ugdymo segmente Lietuva pasižymi optimaliu prieinamumo ir nešališkumo lygiu. Nors efektyvumo lygis yra panašus į kitų šalių, kuriose vidurinę mokyklą baigia daugiau negu 90 proc. mokinių, Lietuvos švietimo sistema yra našesnė, t. y. pasiekia šį rodiklį mažesnėmis sąnaudomis. Didesniu našumu pasižymi tik Rumunija ir Bulgarija, tačiau šios šalys gerokai nusileidžia Lietuvai efektyvumo prasme.

„Lietuvos švietimo sistema švietimo efektyvumo ir našumo prasme vertintina kaip pakankamai optimali, ypač užtikrinant vidurinio ugdymo prieinamumą ir nešališkumą. Siektinu orientyru ir toliau laikytinos Suomijos ir Estijos švietimo sistemos, ne tik sugebančios užtikrinti švietimo prieinamumą ir nešališkumą, bet ir demonstruojančios aukštą mokinių pasiekimų lygį tarptautiniuose palyginamuosiuose tyrimuose“, – lygino R. Želvys.

Pasigendama nuoseklumo
Kalbėdamas apie Lietuvos švietimo būklę, mokslininkas priminė, kad pagrindinis praėjusio dešimtmečio Lietuvos švietimo dokumentas, kuriuo vadovaujantis buvo plėtojamas švietimas – Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija.

Strategija buvo suderinta su Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ Europos Komisijos komunikatu „Švietimo persvarstymas. Investavimas į gebėjimus siekiant geresnių socialinių ir ekonominių rezultatų“.

Kaip sakė R. Želvys, ši strategija pasižymi visomis charakteristikomis, apibūdinančiomis globalias švietimo tendencijas. Joje atsispindi abu tarptautinių švietimo organizacijų suformuoti prioritetai: švietimo kokybė (mokinių pasiekimai) ir prieinamumas. Tačiau galimos įvairios ir švietimo kokybės, ir socialinio teisingumo sampratos, o strategija palieka erdvės įvairioms jų interpretacijoms. Tikslesnės vizijos trūksta ir kitiems švietimo dokumentams, kuriuose priemonės kartais pateikiamos kaip galutinis tikslas.

Kita gerokai didesnė problemų grupė – tai švietimo strategijų įgyvendinimas. Pasiekus strategijos vykdymo pusiaukelę, buvo konstatuota, kad įgyvendinant strategijos planuotą pagrindinį tikslą, įgyvendinti tik šeši iš penkiolikos numatytų siekinių.

Trečioji problemų grupė – tęstinumo ir dermės problemos. Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūros apžvalgoje (2019 m.) konstatuojama: „Besikeičiančios vyriausybės ilgalaikių švietimo dokumentų nelaiko pirmaeiliais dokumentais. Jų programų įgyvendinimo planuose aptinkama tik maža dalis strategijoje formuluotų rodiklių ir siekinių: XVI Lietuvos Respublikos vyriausybės plane – vos penktadalis; XVII Lietuvos Respublikos vyriausybės plane – tik maždaug trečdalis. Abiejų vyriausybių programų įgyvendinimo planuose randame tik tris pasikartojančius rodiklius ir siekinius iš strategijos. Abiejų vyriausybių programų rodikliuose visai nėra įsipareigojimo įgyvendinti dalies siekinių, bet yra daug strategijoje nenumatytų siekinių“.

Išeičių visada yra
„Be jau minėtų bendrųjų tikslų transformavimo į rezultatų rodiklius problemų, šalies švietimui taip pat būdingos specifinės problemos: sociokultūrinės paradigmos slinktis link ekonominės, aiškios vizijos nebuvimas, instrumentinis švietimo politikos pobūdis, atsainus besikeičiančių vyriausybių požiūris į Valstybinės švietimo strategijos įgyvendinimą, tvarios ir tęstinės švietimo politikos stoka“, – apibendrino R. Želvys.

Anot jo, vienas iš galimų šių problemų sprendimo būdų yra siekti politinių partijų ir visuomenės susitarimo dėl tolimesnės švietimo raidos ir vizijos.

Jeigu siekis „sukurti gerovės valstybę“ nėra tik patraukli deklaracija, dar svarbesnis tikslas yra sukurti švietimo sistemą, kurioje kiekvienas asmuo galėtų realizuoti savo pagrindinę teisę įgyti pageidaujamą išsilavinimą. Ideali švietimo sistema turėtų ne reprodukuoti socialinę atskirtį, bet atlikti socialinio lifto funkciją ir didinti socialinę sanglaudą, nepaisant potencialaus pavojaus, kad didesnė įtrauktis gali pabloginti kurio nors tyrimo rezultatus.

Švietimo sistema turi ne vien parengti reikalingą darbuotojų skaičių, bet ir padėti asmeniui siekti socializacijos ir inkultūrizacijos tikslų. Kita vertus, Lietuva negali ignoruoti globalių švietimo tendencijų. Tarptautinių lyginamųjų švietimo tyrimų gausėja ir jų svarba bei poveikis švietimo politikai didėja. Rezultatų rodikliai būtini tam, kad būtų galima sekti švietimo pažangą, lyginti švietimo pasiekimus su kitomis šalimis, paryškinti prioritetus, nukreipti, į ką reikia fokusuotis ir geriau suvokti pokyčių tendencijas.

Pagrindinis Lietuvos švietimo iššūkis – pasirinkti tokius rodiklius, kurie, nors ir suvokiant jų ribotumą, galėtų daugmaž atspindėti švietimo tikslų pasiekimo efektyvumą. Tačiau norint matuoti švietimo tikslų įgyvendinamumą, pirmiausia reikia dėl jų susitarti.