Metai pandemijos gniaužtuose išryškino mūsų stiprybes ir silpnąsias puses. Vieni turime begalinių ambicijų ir visais būdais rėkiame apie suvaržytas mūsų teises lėbauti dūzgėse ar vakarėliuose, kiti virkaujame, kad mėnesius neaplankėme savo giminaičių, nors dažniausiai nė adreso nebeatsimename – juk ne vestuvės ir ne laidotuvės. Treti apskritai užsivožiame nepramušamą šalmą ant galvos, užsimerkiame ir tvirtiname, kad viruso nėra, kad ligoninės apytuštės, o daktarai dalyvauja sąmoksle su valdžia melždami pinigus...

Gal tam ir siunčiamos ligos, nelaimės, krizės, kad chaosas, nežinomybė priverstų persvarstyti vertybes, suprasti savo paskirtį, išsiugdyti naujus gebėjimus, pasitikrinti, ką aš galiu duoti kitiems. Poetas Justinas Marcinkevičius yra rašęs: „Kiek atiduodi – tiek tavęs ir lieka...“ Kad duotum, reikia turėti. Šį kartą apie tuos šaltinius, iš kurių semiamas gerumas.

Išbandyti save kritinėse situacijose
Vilniaus neformaliojo ugdymo ir savanorystės centras surengė internete pašnekesį „Savanorių patirtys COVID-19 skyriuje“. Jame neįprastomis patirtimis dalijosi medicinos studentės Kristina ir Karolina bei inžinierius Tadas, VUL Santaros klinikų reanimacijos-intensyviosios terapijos skyriaus, Vilniaus miesto klinikinės ligoninės, Kėdainių ligoninės kovidinių skyrių savanoriai.

Karolina, kaip būsimoji gydytoja, įsivaizdavo, ko gali tikėtis. Buvo pačioje pirmoje pamainoje, nors praėjusi mokymus, rengėsi drebančiomis rankomis. Į raudonąją zoną eiti baisu. Bet žinojo, kaip svarbu padėti. Pati persirgo kovidu, daugelis medikų vyresnio amžiaus, rizikos grupėje. Beje, tai galimybė įgyti patirties. Skaudūs pirmieji susitikimai su mirtimi.

Viltė studijuoja kineziterapiją. Prisimena, kaip sunku buvo ištverti skafandruose, kai akiniai rasoja, o su dvigubomis pirštinėmis negebi atlikti paprasčiausių veiksmų – užklijuoti dėžę. Laimėjimu laiko tai, kad pastangas įvertino, pasiūlė sanitarės darbą.

Tadas nuo medicinos toli, bet jis – šaulys, budėjo mobiliuosiuose punktuose ir keliuose, o ligoninėje išbandė save įvairiose pozicijose nuo liftininko pagalbininko, teko pagelbėti ir intubuojant, atliekant kitas procedūras.

„Ten esi kitoje realybėje, atsiduri visiškoje tyloje, ne fizinėje, o kažkokioje erdvėje, kur tvyro baimė, bejėgiškumas, mirtinas nuovargis. Virusas visur, bet tu esi saugus. Tavimi rūpinasi, pataria, dėkoja“, – visi šiek tiek panašiai apibūdina savo jausmus ir patyrimus ir nuoširdžiai kalba apie pasirinktą galimybę padėti išvargusiems medikams, apie džiaugsmą, kai pacientas ima sveikti, kai šventę jam sukuri geru žodžiu ar atnešęs paprasčiausią apelsiną.

Geri darbai daromi tyliai
Gal atsitiktinumas, bet pakalbinti šiauliečiai Lietuvos Raudonojo Kryžiaus savanoriai – jau brandžios asmenybės, patys augina vaikus, dirba vadovaujamąjį darbą. Klausimai abiem panašūs: kokios priežastys paskatino savanoriauti ligoninėje, kas šioje veikloje džiugina ar nuliūdino, kaip tokios patirtys keičia mūsų gyvenimus?

Pirmasis pašnekovas Žilvinas Dubosas, kurį prieš septynerius metus likimas iš Kauno atvedė į Šiaulius. Atvyko 2–3 metams padėti „Baltik Vairui“ iš sudėtingos situacijos išlipti. „Mano vaikas   gimė čia, jau šaknys šiaulietiškos, – sako Žilvinas. – Mes prie Šiaulių socialinės gerovės prisidedame nemažai, bet nerėkiame, nesireklamuojame. Per pirmąją bangą vieni pirmųjų nuvežėme respiratorių ir kitų apsaugos priemonių Centro poliklinikai. Šiemet apie 100 tūkst. eurų skyrėme socialinėms veikloms, vaikų dienos centrams, šiek tiek parėmėme sportą. Apie savanorystę taip pat niekam darbe nesigyriau. Ilgai galvojau, ar gerai darau duodamas interviu, juk čia ne piarinis reikalas, bet, ko gero, teigiama žinia gali ir kitus paskatinti.“

Savanoriauti Žilvinas pradėjo prieš gerą mėnesį, žiniasklaidoje išgirdęs žinutę, kad sudėtinga situacija ligoninėse, reikalinga pagalba. „Buvo paskelbti „Raudonojo kryžiaus“ kontaktai, tai sėdėdamas ant sofos užsiregistravau. Iš pradžių Respublikinėje Šiaulių ligoninėje nebuvo vietos, tad kelis kartus vykau į Radviliškį. Studentavimo laikais savaitgaliais padirbėdavau greitojoje sanitaru, tai šitas darbas man nėra visai nepažįstamas. Maždaug įsivaizduoju, ką galiu daryti, – apie rimtą apsisprendimą pasakoja pašnekovas. – O šiaip kiekvienas pasirenka, kuo gali pagelbėti. Vieni komentuodami po straipsniais, kiti eina ir iš tikrųjų padeda. Mėgstu posakį „ne žodžiais, o darbais tėvynę mylėkime“, tačiau didelės gražios istorijos nėra, tiesiog taip suprasta pareiga.“

Prie Žilvino dar prisijungė informacinių technologijų specialistas, budėjimo grafikus jiedu tarpusavy derina. Kolega persirgęs, tai gali ir į kovidinius skyrius eiti. Žilvinas nesirgęs ir šeima nesirgusi, be to, darbe nesinori infekcijos užnešti, dirba tik Priėmimo-skubiosios pagalbos skyriuje. Pasak Žilvino, Šiaulių ligoninė taip susitvarkiusi, kad jaučiasi pakankamai saugiai: „Apsaugos priemones duoda, specialiais drabužiais aprengia, patys darbuotojai laikosi visų saugumo reikalavimų, pirštinės po kiekvieno paciento keičiamos, dezinfektantų visur pilna. Faktas, kad jei pats nesisaugosi, niekas turbūt nepadės. Dažnai būna, kad įmonėse ar viešumoje dėl kolegų neatsargumo gali užsikrėsti, o čia visi saugosi ir esu tikrai ramus.“

Žilvinas vardija savo atsakomybes ligoninėje: „Darome, ką liepia. Reikia tyrimus nunešti, nunešame, reikia ligonį pervežti tyrimams į kitą skyrių, pervežame. Perrengti tenka. Būna neramių pacientų, reikia padėti. Paprasti darbai, bet reikalingi. Savanorių pagalba atriša rankas tiems darbuotojams, kurie turi kompetencijų svarbesnius darbus daryti, medicininę pagalbą suteikti.“ Pasak Žilvino, malonių įvykių nebaisiai daug būna. Nustebino, kiek daug atvyksta žmonių su žalingais įpročiais, kiek medicinos personalas jiems skiria savo laiko, kuris galbūt atimamas iš sunkiau sergančių ligonių. Prisigėrė, nukrito, beveik sušalo... Nedaug šie žmonės Lietuvos gerovei davė, tačiau juos gelbsti, o tuo metu daug rimtų ligonių pagalbos laukia. Kartais viduje pikta dėl šito...

„Gera, kad visi gauna pagalbą ir tikrai aukšto lygio, – sako Žilvinas. – Stebina, kaip priėmime darbas sustyguotas, kaip žmonės koordinuotai dirba. Žiniasklaidoje visokių baisybių pripasakojama, kad atrodo šiurpu į ligoninę pakliūti, dažnai girdime skundus: per ilgai laukė, prastai apžiūrėjo, namo išsiuntė... Jei taip ir būna, tai aplinkybės privertė, nes yra labai sunkių ligonių ir prioritetas jiems. Su mažesne liga tenka ilgiau palaukti.“

Paklaustas, kiek laiko skiria savanorystei, vyras nustebino: tris dienas per savaitę po 4 valandas. Jam tai neatrodo daug. „Man tiek pavyksta skirti laiko. Po darbo važiuoju į ligoninę, būna, kad grįžus tenka kompiuterį išsitraukti ir pabaigti darbines veiklas. Bet jaučiu prasmę, negaila to laiko. Be to, tam tikra atsipalaidavimo forma. Darbe streso užtektinai, o ligoninė tiesiog įžemina – supranti, kad tavo darbinės bėdos nėra didžiausios, žmonės susiduria su gerokai didesnėmis problemomis. Ir tikrai, kai darbo daug, paprakaituoji, užsimiršta darbiniai rūpesčiai. Labai gerai pamiksuoti socialinę veiklą ir tiesioginį darbą. Jautiesi, kad esi reikalingas“, – apibendrina Žilvinas.

Apie prasmę ir išsipildymą
Toma (pavardė redakcijai žinoma) dėkoja likimui, nes persirgo „kovidu“ ir turi  imunitetą. „Užsirašiau į Raudonąjį Kryžių suvokusi, kad nerizikuodama nei savo sveikata, nei kitais galiu padėti. Pirmiausia pasiūlė į Radviliškį ar Joniškį, nepavyko išvažiuoti, pagaliau atsirado vieta Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, – sako Toma. – Kraujo nebijau, šlapimas manęs negąsdina, turėjau mintį, kad grindis paplausiu, vežimėlius pastumdysiu. O patekau į priimamąjį, teko ir ligonius perrengti, ir į tualetą palydėti, ir švelniai tariant užpakalį pavalyti, jei žmogui problema. Ypatingos drąsos čia nereikia.“
Pagal savanorystės principą pamaina trunka ne ilgiau kaip 6 valandas. Visada paliekama erdvė, jei savanoris pasijustų blogai, jis visada gali išeiti.

„Mes linkę persistengti, – pasakoja savanorė. – Kai esi diletantas, yra didžiulis noras padėti, bet gali tekti patį diletantą gelbėti. Medikų komanda labai geranoriška. Sklandė gandai, kad įprasta elgtis su praktikantais, galimai ir su savanoriais, be jokios pagarbos. Ką gali žinoti, jokios patirties medicinoje neturiu. Ruošiausi morališkai. Tačiau pajutau be galo šiltą priėmimą, nuoširdumą. Jei manai, kad esi žvaigždė, savanoris, darai auką, už tai mane mylėkit – tai gal ne čia pataikei. Aš atėjau su galbūt įkyriu klausimu, kuo galiu padėti. Nieko nemoku, turiu stiprias kojas ir fizinės jėgos. Kai ofise išsėdi prie kompiuterio 8 valandas, tai gali ir pabėgioti. Buvau tam nusiteikusi, neišgąsdino. Jei tai būtų kasdien, po 6 valandas 7 kartus per savaitę, tikiu, kad išsekintų. O kai periodiškai, nėra labai sunku.“

Moteris nesureikšmina savo patirčių, nesanti nei specialistė, nei ekspertė, sunku ką nors papasakoti, ligoninėje pabuvus vos porą kartų: „Ateiname visai žali. Stoviu akis išpūtusi ir klausiu, ką man daryti. Nelengva įsivaizduoti, kiek ten yra veiksmo – specialistai, kurie ten bėgioja, dirba po 12 valandų, pirmąją dienos pusę jau būna padarę daugiau nei po 10 tūkst. žingsnių. Nekalbu apie sunkiai sergančius. Matau, kaip narkotikų prisirijęs pilietis blaškosi, o jie taip nuoširdžiai su juo kalbasi ir bando paguldyti į lovą. Buvau prisiklausiusi istorijų, kokie medikai abejingi, nekreipia į ligonius dėmesio. Aš mačiau labai atsidavusius, pavargusius, bet vis dar nuoširdžiai dirbančius žmones, – tvirtina Toma. – Aš manau, kad apsikabinti šviesą yra labai lengva. Kiekvienam linkėčiau bent kartą ten pabūti ir apsikabinti tamsą. Gydytojai ir slaugutės kiekvieną dieną apsikabina savo ir kitų tamsą. Čia yra tikras grožis. Prieš juos žemai galvą lenkiu.“

Po pirmojo budėjimo grįžusi namo Toma ilgai negalėjo užmigti galvodama apie vertybinius dalykus. Moteris savanorystės nelaiko auka. „Tai lygiai toks pat egoizmas. Aš savo ego išpildau. Nesijaučiu, kad darau kažką dėl kitų, aš tai darau dėl savęs. Kaip fantasmagoriškai beskambėtų, jaučiuosi, kad šitas laikas tiesiog labai naudingas. Mes kiekvienas save kur nors realizuojame, galų gale kokia nors veikla duoną užsidirbame. Bet ateina toks momentas, kai nebereikia tiek, jeigu poreikiai neperauga į nepasotinamą drakoną – dar ir dar, ir dar... Ateina mintys, kaip V. Franklis sakė: „O kokia viso to prasmė?“ Man savanorystė – prasmės išsipildymas. Darbe savęs neišeikvoju, vaikai beveik suaugę, gauna pakankamai dėmesio. Emocinė būklė tokia, kad nesu pervargusi ir nepasiųsiu visų ant trijų raidžių. Aš tai darau įsivertindama: esu pasiruošusi, esu įgali tai daryti, nes savanorystė yra ne šiaip dovana. Tai atsakomybė. “

Tomos teigimu, mes turėtume išlipti iš savo socialinio laimės burbulo, kur visi tokie mieli, jaukūs, mandagūs, nes pats dėliojiesi tokią aplinką. Ir kai nori prie kiekvieno ligonio prieiti, pasikalbėti, paglostyti, pamatai, kad tos istorijos visai nėra romantiškos. Girtas, aptekęs utėlėmis, sušalęs guli koridoriuje jau kelintą kartą. Svarbus pamatymas, kad pasaulis nėra toks gražus ir mano kontroliuojamas, ypač dabar, kai force majeure (lot. nenugalimos jėgos) situacija. Kiekvieno mūsų baimė arba nelaimė yra didžiausia. Tai tiesa. Bet lygiai tokia pati tiesa yra, kad medikas turi rinktis, negalėdamas persiplėšti.

„Nemanau, kad savanoriauti privalo kiekvienas, – svarsto Toma. – Svaras yra pasakęs, kad mes norėdami būti skirtingi tampame visi panašūs. Atsiranda toks vertinimo kriterijus, kad tu privalai kažką daryti. Mano manymu, niekas nieko neprivalo. Savanorystė ne dėl statuso, ne dėl reklamos, ne dėl to, kad privalau. O todėl, kad jaučiu, jog turiu laiko, resursų. Įsivaizduokime žmones, kurie uždirba po 600-700 eurų, turi išsilaikyti butą, po sunkaus darbo grįžę namo pamaitinti vaikus, o kad juos išvežtų į kelionę, tėtis vakarais dar triūsia garaže. Ir jiems pasiūlysi savanoriauti? Neičiau. Todėl, kad reikia išsimiegoti, pailsėti. Norint duoti, pirmiausia reikia meilės sau. Jeigu mūsų ekonominė situacija leis šiek tiek atsipūsti, gal tada savanorystė plėsis.“

Toma turi du sūnus, vyresnėlis septyniolikos, jis taip pat dalyvauja jaunimo savanorių iniciatyvose. Jaunesnysis vienuolikos. „Savanorystė mums ne naujiena, – atskleidžia šeimos filosofiją Toma. – Pradėjome, kai mažajam buvo šešeri. Važiuodavome vasarą į Galapagų festivalį, pasakodavome apie diabetą. Rinkome aukas insulino pompoms. Vienas iš įdomesnių atvejų, kai vyresnėlis, kuriam tada buvo 15, su bičiule pasiėmė aukų dėžutę ir pasakė: mes pasirengę. Tada supratau, kad mes šeimoje darome gerai. Prašyti nėra lengva, nors prašymas yra ne nusižeminimas. Tai nuolankumas ir suvokimas, kad kito atsisakymas tavęs neįžeidžia. Aš gerbiu kito sprendimą, neteisiu ir nevertinu. Tokių pamokų mes mokomės šeimoje. Nekritikuojame ir nematuojame. Priėmę natūraliai tiesiog taip gyvename.“

Pasak Tomos, jos aplinkoje visi žmonės tokie. Tačiau apie savo savanoriavimą ligoninėje jiems nesigyrė. Nemano turinti teisę kitus mokyti, skatinti, įtikinėti. Gyvenimo išminties ji semiasi iš tėčio: „Mano tėtis gyvena kaime, baigęs tuometines 4 klases, bet labai šviesus žmogus. Jis kaip inžinierius viską susikuria pats. Laimė stebėti, kaip jis moka gražiai – gyventi. Mes prisigalvojame visokių lūkesčių savo gyvenimui, visokių tikslų, reikalavimų. Jeigu ko nepasiekiame, kaltas gyvenimas. O jeigu mes patys ir esame gyvenimas?

Atsikeli rytą – kokia graži žiema... Jau laimė. Susirgai kovidu. Laimė, kad patyrei, kas yra skausmas, ir pasveikai. Visiems linkiu – daugiau šviesos.“

Skubiosios pagalbos ir priėmimo skyriuje labai reikalingos papildomos rankos.
Zitos KATKIENĖS nuotr.