Metų kraštotyrininkė V. Laurutienė apie tai, kada išauga sparnai ir atsiskleidžia pasaulio įvairovė

„Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai. Čia nukrenta skrendantis paukštis, čia išdžiūsta tekanti upė“, – rašė Justinas Marcinkevičius. Poetas pabrėžė, kad neužtenka žinoti, svarbiau – gyventi, kad taip nenutiktų.

2020 metų gruodį Šiaulių rajono Metų kraštotyrininko premija už reikšmingus kraštotyros darbus įteikta Kužių gimnazijos istorijos ir pilietiškumo pagrindų mokytojai ekspertei Violetai Laurutienei. Nors premijos įteikimas vyko nuotoliniu būdu, šios ceremonijos svečių geografija buvo itin plati – nuo Kužių, Kuršėnų, Šiaulių iki Vilniaus ir JAV, nes tokie platūs bendradarbiavimo ryšiai yra nusidriekę domintis gyvenamosios vietos istorija, tyrinėjant žymių kraštiečių gyvenimo kelius. Siūlome interviu su daugiau nei 10 Jaunųjų metų kraštotyrininkų parengusia, daugybę naujų įdomių faktų apie Kužių ir aplinkinių kaimų žmones atkapsčiusia mokytoja.

– Užaugote Kaune, į Šiaulių rajoną atvedė meilė ir pareiga paremti vyro troškimą ūkininkauti atgautoje žemėje. Ar kaime nesijaučiate svetima, nusivylusi?
– Gimiau, augau Kaune, vėliau studijavau Vilniuje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po 1990 metų, atvykau gyventi į Šiaulių rajoną, Kužių seniūniją, Džiuikių kaimą. Pamilau šį kraštą ir jame gyvenančius žmones.

Prieš porą dešimtmečių pradėjusi dirbti Kužių gimnazijoje ėmiau gilintis į Šiaulių rajono ir gyvenamosios vietos istoriją, siekiau sudominti mokinius. Manau, šioje žemėje prigijau, jaučiuosi puikiai, esu sava tiek Gilaičių, tiek Kužių bendruomenėje. Kauno, Vilniaus, žinoma, pasiilgstu, ten mano mama, sūnūs, auga šaunios anūkėlės, ten mano jaunystė su gražiais prisiminimais. Bet čia yra mano namai. Tiek išpėduota, išblusinėta žemė, kad jau sava. Dažnai kartoju, kad mielas kraštas, kai jį pažįsti. Labiausiai džiaugiuosi, kad visi gyvename Lietuvoje.

– Esate parengusi daugiau nei dešimtį Šiaulių rajono jaunųjų metų kraštotyrininkų, laimėta begalė šalies ir rajono konkursų, su mokiniais ir bibliotekų darbuotojomis, mokyklos kolegėmis išleista nemažai svarių kraštotyros ir metodinių leidinių. Tačiau moksleiviai keičiasi, vieni baigia mokyklą, ateina nauji. Ir vėl viskas iš pradžių… Ar nepabosta?
– Surinkta kraštotyrinė medžiaga yra gyva: mokiniai pritaiko ją ruošdami pranešimus konferencijoms, konkursams, naudoju ją mokydama lokalinės istorijos pamokose. Savo ir jaunųjų kraštotyrininkų darbais bei pasiektais rezultatais dalijuosi su šalies ir rajono mokytojais, skaitau pranešimus seniūnijos bendruomenėms. Tokia mano, kaip istorijos mokytojos, pareiga. Man miela veikla jaunųjų kraštotyrininkų ugdymas. Džiaugiuosi, kad kiekvienais metais į kraštotyros būrelio veiklą įsijungia vis naujų mokinių, kurie domisi savo kraštu, bendrauja su įvairaus amžiaus žmonėmis, po kruopelytę renka prisiminimus, visi bendrai planuojame, tariamės, kaip sukauptus turtus įdomiai pateikti. Mūsų susitikimai neapsieina be tradicinių ritualų, atvirų pokalbių apie viską prie arbatos, skanaujant sūrio ar pyragėlių.

Karantino metu dirbant iš namų, be abejo, labai trūksta kontakto, tačiau susiskambiname. Ypač džiaugiuosi šeštoke Kamile, kuri šiais mokslo metais jau pasiekė tris rimtus apdovanojimus. Vėl pirmoji vieta Lietuvos moksleivių neformaliojo švietimo centro skelbtame konkurse. „Lietuvos piliečiai – pasaulio tautų teisuoliai“. Nuosekliai prisiminėme karo pradžią, baisiąsias žydų žudynes, per Kužius ėjusį gyvybės kelią – gelbėtojų tinklą. Sudėjome, ką sukaupę apie Pasaulio tautų teisuolius kun. Adolfą Kleibą, Antaną ir Oną Ragauskius, parinkome daugiau prisiminimų apie O. Gelažienę. Vaikai sukūrė filmą, kuriame pasakojama, kaip kasmet lankome žuvusiųjų kapus, bendraujame su žydų bendruomene. Geras filmas pavyko.

– Kaip atrandate talentingus vaikus, prisišnekinate, juk kraštotyrinės medžiagos tvarkymas – tai ne pusvalanduką kamuolį pastumdyti – daug kruopštaus darbo. Be to, laimėtojais, prizininkais neretai tampa, rodos, ypatingais gabumais neišsiskiriantys mokiniai. Kaip juos sužadinate, kad jie vienas kitą papildo ir pasiekia puikių rezultatų?
– Kai Zarasų mokytojams skaičiau pranešimą apie gabiųjų mokinių ugdymą, pasinaudojau vieno užsienio lektoriaus išsakytu vaikų palyginimu su pieva. Kai vasarą brendi per didžiulę pievą, aplink tave labai gražūs žiedeliai. Vieni didesni, ryškesni, kiti ne tokie įspūdingi. Bet kai arčiau to mažojo prieini, pamatai, koks jis nepaprastas, unikalus. Taip ir su vaikais. Kartais klasėje neatsiskleidžia, o kai atidžiau įsižiūri, pakalbini, supranti, koks jis įdomus. Tik svarbu jį paskatinti, žmogumi laikyti. Per vaikų pievą reikia eiti labai atsargiai, kad žiedelių nesumindytum. Kartais mes, mokytojai, taip „pavarom“… O kai vaikas pabando, pajunta savo galias, atsiranda noras. Negali pasakyti, kad visi raštingi, bet jie kiekvienas savaip atsiskleidžia dirbdami. Mažesni ar silpnesni ima pavyzdį, lygiuojasi į tuos, kam geriau sekasi. Pavyzdžiui, Jauniui didžiausias autoritetas – jau į licėjų išėjęs mokytis Augustas. Pasitaiko ir pavydo, tada skatinu pamatyti, įsivertinti, kas pačiam gerai sekasi, pastiprinti tą sritį.

Kraštotyrininkų negali būti daug. Su 15, kaip reikalaujama, veiksmingai dirbti nerealu. Paieškau kiekvienam tinkamos veiklos. Vieni puikiai dėsto mintis, kiti nepamainomi scenoje. Vienam tyrinėti patinka, kitas technologijose stipresnis, randa kaip filmą sukurti. Iš dviejų variantų sudedame į vieną. Kasmet turiu baimės, kad ateis tokios laidos, kai niekas į būrelį nebenorės. Tačiau jau dešimt metų ateina vis naujų. Pavyzdžiui, prisidedame prie miestelio šventės rengimo. Kūrė vaikai Šilinėms mįsles, pagal jas reikėjo surasti tam tikrus miestelio objektus. Puikus dalykas, šį metodą pritaikiau penktokams lokalinei istorijai mokyti. Kamilė dar pradinukė būdama su komanda užėmė žaidime pirmąją vietą. Ji išsiklausinėjo, kas organizavo žaidimą, ir 5 klasėje atėjo į būrelį. Dalis penktokų, mano auklėtinių į būrelį atėjo, prisijungė mokinių iš 6, 7, 8 klasės. Kartais vaikai po pamokų ir pasikalbėti, pasiguosti ateina.

Bendravimas su Tarptautine komisija nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti, tolerancijos ugdymo veikla davė gerų rezultatų. Patiko vaikams žygiai į partizanų štabo bunkerį Gulbino miške, sutartinai apėjome išnykusius seniūnijos kaimus, pažymėjome juos atminimo lentelėmis. Lankėme 1919 metų partizanų Felikso Šemetos skrajojančio būrio vietas. Pažintis su knygos „Eilinio partizano atsiminimai“ sudarytoja Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos ir medijų tyrimo centro docente daktare Jolanta Mažyle, JAV gyvenančia Audrone Šemetaite-Murtaugh, kuri išsaugojo savo tėvo, partizano Alekso Šemetos rankraščius, šventiškas knygos pristatymas Kužiuose, taip išjudino, kad dabar tikriausiai kursime šių istorijų inscenizacijas, nes paaiškėjo, kad Kužiuose gyvena partizano Vlado Jokubausko palikuonė B. Vainauskienė, nemažai susidomėjusių šiomis istorijomis. Kužiuose atsiras Šemetų gatvė, bus pastatytas paminklinis akmuo.

Smagu, kad vaikai domisi gyvenamosios vietos istorija. Kai pradeda domėtis savo gatve, savo kaimu, tada geriau supranta istorinius dalykus. Kraštotyra priaugina prie gimtųjų vietų. Jei nori vaikus pritraukti, pats tuo turi degti. Vaikai labai jautrūs, falšą pajunta bematant. Niekaip nesudominsi, jei pats nerodysi noro, entuziazmo.

– 2021 metais gimnazija turėjo švęsti šimtmetį. Ar tiesa, kad atskleidėte, jog mokykla įkurta gerokai anksčiau?
– Oi, kiek įdomių faktų ištraukėme… Kai ruošėme medžiagą knygai apie Kužių bažnyčią, teko panaršyti archyvuose. Be to, užrašinėjome prisiminimus apie mokyklą, sudarėme leidinį apie buvusius mokytojus. Į rankas pakliuvo carinės Rusijos laikų leidinukų („Pamiatnaja knyžka“1910 m.), kuriuose minima Amalių dvaro mokykla.

Ypač nustebino Meilės Lukšienės monografijoje paminėtas faktas, kad 1909 m. Lietuvos mokyklose dirbo tik dvi moterys mokytojos. Viena iš jų – Kužių mokykloje, įdėta konkreti nuoroda į dokumentą, esantį Vilniaus universiteto archyve. Dr. J. Mažylė pažadėjo šį dokumentą surasti. Tai reikštų, kad Kužiuose mokykla įkurta anksčiau nei Amalių dvare. Juk iš tiesų vyskupas Motiejus Valančius steigė parapines mokyklas, jas globojo, lankė. Bostone išleistoje Kviklio enciklopedijoje „Mūsų Lietuva“ rašoma, kad Kužių mokykloje apie 1863 metus mokėsi 13 mokinių. Po sukilimo mokykla buvusi surusinta. Taigi Kužių mokyklos pradžia siekia XIX a.

Prie mokyklos istorijos prisidėjo ir naujas mūsų atradimas – Stasys Lūšys, kilęs iš Vaišnorių kaimo. Jo tėtis ir giminaičiai dalyvavo 1919 m. partizanų veikloje. Mažai apie jį žinoma, o tai vienas iš Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) įkūrėjų, dirbo Žemės banke. Per 1941 m. Birželio sukilimą parašė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją. Pas jį namuose vyko pirmasis VLIK susirinkimas. Jis išvyko į Vokietiją, paskui JAV, iki mirties liko Lietuvos patriotas, su bendraminčiais įsteigė Bostono lituanistinę mokyklą. S. Lūšio biografijoje rašoma, kad Kužių pradinę mokyklą baigė 1915 m. Remdamasi minėtais faktais, gimnazijos bendruomenė yra apsisprendusi mokyklos įkūrimo data laikyti bent 1911-uosius, o ne 1921 metus. Taigi mokyklos istoriją teks dėlioti iš naujo.

– Žinant gausybę jūsų parengtų leidinių, įvairiapusę visuomeninę veiklą, inovatyvias pamokas, atrodo, kad para – ne 24, o mažiausiai 48 valandos. Kaip visur spėjate?
– Kažką aukoju. Tenka nuvažiuoti į biblioteką ar renginukus ir savaitgaliais, reikia skirti laiko jiems pasiruošti. Tačiau esu visuomeniška, mėgstu bendrauti su žmonėmis, juos pažinti. Man jie visi svarbūs – tiek Gilaičių, tiek Kužių bendruomenės.

Dabar vėl esu klasės auklėtoja ir matau, kad mamos, kurios turi problemiškus vaikus, nenoriai bendrauja su mokytojais. Su manimi jos šnekasi, visada atsiliepia, kai paskambinu. Kartais net padėkoja. Sako, artimumas ne visada gerai, tačiau džiugu, kad žmogus nebijo. Kai anksčiau būriau ūkininkių draugiją, mačiau, kokia susiskaldžiusi kaimo bendruomenė. Man nesmagu buvo, stengiausi, kad ribos nyktų tarp turtingesnių, specialistų ir mažiau sėkmingų.

Negalima nė vieno ignoruoti, jeigu žmogus išgeriantis, aš vis tiek negaliu jaustis aukštesnė, su juo bendraudama. Jis gyvena, kaip moka, jeigu jam nerodysi pagarbos, jos ir vaikas nejaus. Prisimenu gabų berniuką, kurį mėgdavo pažeminti dėl tėvų. Neteisinga skirstyti žmones į gerus ir blogus. Dalytis žiniomis, padėti pajusti šventinę nuotaiką, suvokti jos prasmę man, kaip mokytojai, atrodo labai svarbu.

Mokytojo uždarbis priklauso nuo to, kiek prisirenki papildomų valandų. Turėtum jų prisirinkti metodinėje taryboje, įsivertinimo grupėje ar pan. Jei atvirai, aš nespėjų. Už būrelį gaunu 2 savaitines valandas. Į jas sutalpinti tyrinėjimų, pokalbių su vaikais, darbų redagavimo, tobulinimo, neįmanoma. Vis dėlto šiemet aš jau beveik ponia, turiu 0,98 etato. Iki etato trūksta visai nedaug. Kitais metais mokinių ir klasių bus mažiau, aišku, ir „sviestuko ant duonelės“ pamažės.

Tačiau nusveria kiti dalykai. Mokykloje pastaruoju metu jaučiu stiprų administracijos palaikymą. Buvo sunkesnių metų. Sukūrėme mokytojų profsąjungą. Puiku, kad yra kolegų, su kuriais galiu pasitarti, bendradarbiauti, ypač Tatjana, Laima. Nenutrūksta ryšiai su mokiniais, kai jie baigia mokyklą. Dažnai susiskambiname, ne pandemijos metu ir susitinkame. Gera išsikalbėti, patarti, pasidžiaugti sėkme. Man rūpi ir tie, kurie buvo auklėtiniai, ir tie, kuriuos tik istorijos mokiau. Būrelio vaikai lieka beveik kaip šeimos nariai. Jie mano vaikai – tyrinėtojai ir atradėjai.

– Pastaruoju metu viešojoje erdvėje linkstama nurašyti kaimo mokyklas. Ko gero, nesmagu tokius dalykus girdėti?
– Mes dirbame. Nesvarbu, kad tarp laukų gyveni, jokio skirtumo tarp miesto ir kaimo mokyklos. Yra kompiuteriai, internetas, viskas pasiekiama. Programos tos pačios. Be to, nežinau nė vienos miesto mokyklos, kur tiek individualaus dėmesio vaikams būtų skiriama. Nuotolinis mokymas atėmė gyvą bendravimą, tačiau neatėmė noro kurti, ieškoti naujų būdų, pasitelkti patogesnes ugdymo priemones, susikurti naujų užduočių. Tarkime, visai sėkmingai pilietiškumo pamokose pasinaudojame aktualių memų kūrimu ir pan.

Gilaičiuose surengėme senovinių spaudinių parodą, o vaikai ją nuotoliniu būdu pristatė pagal pasirinktas temas, sukūrė filmuką. Jaunius rinkosi juokelius, anekdotus. Kamilė pasirinko receptus, ji planuoja darbą – receptus išrinks, klasifikuos, išbandys praktiškai, nes irgi labai mėgsta nustebinti savo kepiniais.

Esu Mokinių tarybos kuratorė, tad džiaugiuosi, kad nuotoliniu būdu ir puikią kalėdinę šventę surengėme. Tai Mokinių tarybos pirmininko Mangirdo ir jo pavaduotojo Jauniaus idėja. 5–10 kl. mokiniai pasidalijo į dvi grupes. Vieni, žaisdami „Minecraft“ žaidimą, turėjo kurti kalėdines dekoracijas, kiti – sudarinėjo pagal numatytas temas „Kahoot“ užduotis. Žodžiu, veiklų galima rasti labai įvairių. Internete pasiekiamos bibliotekos, muziejai, koncertai. Tereikia noro visais tais šaltiniais pasidomėti, paskatinti ir kiekvieno pastangas tinkamai įvertinti.

– Kai kurie jūsų mokiniai kasmet laimi įvairiuose kraštotyros konkursuose, Augustas net du kartus tapo jaunuoju metų kraštotyrininku, jūsų kandidatūra buvo teikiama tris kartus. Ar pagaliau pasiektas Šiaulių rajono Metų kraštotyrininko vardas pradžiugino?
– Pajuokaujant galima sakyti, kad mokytoja pagaliau pasivijo savo mokinius. Įvertinimas širdį paglosto, bet ne apdovanojimai svarbiausia. Be to, esu įsitikinusi, kad Gaono metams skirtas būrelio kraštotyrinis leidinys taip pat buvo vertas dėmesio, mergaitės lyg ir nuskriaustos liko. Tačiau gal vienai mokyklai nereikia visus apdovanojimus susižerti.

Kiekvienas laimėtas konkursas, projektas mokiniams yra paskata gilintis į savo krašto istoriją, ieškoti naujų saviraiškos būdų. Įamžinta išnykusių Vaišnorių ir Šobliškių kaimų atmintis, užrašyti buvusių šių kaimų gyventojų prisiminimai apie ten gyvenusius žmones, tradicijas, buitį, surinktos nuotraukos, atgaivinta nepriklausomybės kovų partizanų brolių Šemetų istorija, atkurtos pokario partizanų – Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės vado Boleslovo Krikščiūno-Klajūno, ir jo bendražygių žūties aplinkybės, sukauptos žinios apie Kužiuose ir apylinkėse gyvenusius Pasaulio Tautų teisuolius, žūstančiųjų gelbėtojus, detaliai nušviesta Kužių bažnyčios istorija – tai tik dalis kraštotyrinių darbų.

Svarbiausia, kad pavyksta jaunų žmonių širdyse įžiebti kraštotyrininko kibirkštėlę, siekimą pažinti savo kraštą. Pažinus savo kaimo, gatvės, miestelio istoriją išauga sparnai, atsiskleidžia pasaulio įvairovė, gilėja istorinių reiškinių ir tikrovės supratimas.

2021 01 08 3