Mūsų šalies Konstitucijoje šeima – visuomenės ir valstybės pagrindas. Tik ar tai iš tiesų atsispindi realybėje? Panašu, kad nelabai. Tad ko reikia, kad situacija iš esmės pasikeistų ir Lietuva taptų šalimi, kurioje gera ir saugu kurti šeimą, auginti vaikus?

Kyla įvairių problemų
Pagal mūsų Konstituciją, visų aplinkinių sistemų (švietimo, sveikatos ir t. t.) pagrindinis tikslas turėtų būti padėti šeimai, tačiau vietoje to šeima pati tampa aptarnaujančiu šias sistemas objektu.

„Tai reiškia, kad šeima pradeda būti skaidoma, nes viena sistema dirba su vaikais, kita – su tėvais, trečia – su moterimis, ketvirta – su vyrais ir t. t. Jeigu anksčiau visuomenė stengėsi sudaryti visas sąlygas, kad šeima būtų sutelkta į visumą, tai dabar ji turi pavojų būti išskaidyta“, – vykusioje nuotolinėje konferencijoje „Šių dienų iššūkiai šeimos politikai Lietuvoje“ kalbėjo doc. dr. Nacionalinės šeimos tarybos pirmininkė Ramunė Jurkuvienė.

Anot jos, baisiausia būna tada, kai šeima tampa supriešinimo objektu, kai moterys susipriešina su vyrais, tėvai su vaikais, nes tai rodo, kad dėl šeimos pagrindo kyla problemų. Ypač tai atsispindi, kai silpsta ryšys tarp vyro ir žmonos. Tam ryšiui silpnėjant, Lietuvoje jau dabar matyti tam tikros neraminančios aktualijos: santuokų skaičiaus mažėjimas; ištuokų skaičiaus didėjimas; mažėjantis gimstamumas; mažėjantis gyventojų skaičius; vaikų, augančių tik su vienu iš tėvų, skaičiaus didėjimas; senstanti visuomenė.

„Tai būdinga ir eilei kitų Europos valstybių, tik šis faktas nereiškia, kad galime į šias problemas nekreipti dėmesio“, – perspėjo R. Jurkuvienė.

Šeima tampa itin pažeidžiama
Ir iš tiesų į tai reaguoti reikia, nes viena problema palaipsniui sukuria kitą. Pavyzdžiui, silpstant ryšiui tarp vyro ir moters šeimoje daugėja skyrybų ir auga skaičius mamų/tėvų po vieną auginančių vaikus, o augantis vienišų motinų/ tėvų šeimų skaičius siejasi su gilėjančiu skurdu. Remiantis Lietuvos statistikos duomenimis, matyti, kad net 41,9 proc. vienišų motinų/tėvų su vaikais gyvena skurdo rizikoje. Skaudžiausia, kad vienišos motinos/tėvai šeimos politikoje nėra įvardijamos kaip politikos spręstinų problemų prioritetas ir į akiratį patenka tik tada, kai atsiduria socialiai remtinų šeimų grupėje.

Negana to, prastėja ir dviejų asmenų ūkių su dviem vaikais situacija – jei 2007 m. 12,7 proc. tokių šeimų patyrė skurdo riziką, tai 2016 m. tokių šeimų jau buvo 22 proc. – 9 proc. daugiau.

Skurstančiųjų dirbančiųjų dalis paskutiniais metais išlieka panaši – 2016 m. jų buvo 8,5 proc., 2015 – 9,9 proc., 2014 m. – 8,3 proc.

„Dirbanti šeima – stabilios valstybės mažiausias vienetas. Vis dėlto didėjanti šeimų formų įvairovė, mažėjantis gimstamumas, augantis skyrybų skaičius, sparčiai senstanti visuomenė rodo, kad šis vienetas tampa labai nestabilus ir pažeidžiamas“, – akcentavo R. Jurkuvienė.

Nepadeda ir mažėjantis gyventojų skaičius
Ką jau bekalbėti apie sparčiai mažėjantį gyventojų skaičių, kuris taip pat turi neigiamos įtakos šeimai. Kaip žinia, Eurostato duomenimis, prognozės nėra optimistinės. Ateityje ir toliau didės 65+ ir 80+ amžiaus gyventojų grupės, mažės darbingo amžiaus gyventojų skaičius.

Kaip sakė specialistė, dėl emigracijos Lietuvos populiacija sumažėjo apie 800 tūkst. Žinoma, pastebima ir kiti tendencija – pastaruoju metu auga grįžtamoji migracija, tačiau dėl to nereikėtų pernelyg džiūgauti, nes grįžusiųjų tikimybė pakartotinai išvykti yra didesnė.

Taigi intensyvi jaunimo emigracija, žemi gimstamumo rodikliai sparčiai sendina populiaciją.

O senstant visuomenei, didėja senų ir reikalaujančių kasdienės priežiūros bei slaugos asmenų skaičius. Vadinasi, ateityje susidursime su itin dideliais iššūkiais.

Tuomet šeimai teks ne tik auginti vaikus, bet ir prižiūrėti vyresnio amžiaus tėvus – pačiam vaikui bus skiriama mažiau dėmesio.

„Neteisinga manyti, kad vaikai prižiūrės savo tėvus. Šeimos nariai, kurie vis dar suvokiami kaip pagrindiniai lėtinių ligonių prižiūrėtojai ir slaugytojai, nepajėgūs to atlikti, nes jų tiesiog nėra (daugėja vienišų pacientų), jie dirba, gyvena atskirai (dažnai toli, užsienyje), jie nepajėgia, nemoka, neturi pinigų, motyvacijos“, – teigė R. Jurkuvienė.

Būtina keisti mąstymą
Akivaizdu, kas šios pasekmės reikalauja valstybės dėmesio. Juo labiau kai šalyje, kurios Konstitucijoje minima šeima kaip visuomenės ir valstybės pagrindas, paprastai būna institucijos, kurios tai įgyvendina: šeimos ministerijos, komitetai Seime ir t. t.

Tik yra viena bėda. 2008-2012 metų Vyriausybės programoje buvo numatyta Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją (SADM) pertvarkyti į Šeimos ir socialinių reikalų ministeriją. Tai neįvyko, bet SADM atsirado Šeimos gerovės departamentas, kuriame buvo Piniginės paramos, Vaikų ir jaunimo bei Šeimos politikos skyriai. Per pastaruosius metus jie išnyko. Liko tik Šeimos ir vaiko teisių apsaugos grupė. Taigi, vietoje to, kad šeimoms būtų teikiama jiems reikalinga pagalba, ryškiai sustiprintos Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos, kontroliuojančios šeimą.

Kaip sakė specialistė, iš šios situacijos pavyktų išsikapstyti tik iš siauro šeimos politikos suvokimo perėjus į platų. Jos aiškinimu, siauras suvokimas apsiriboja konkrečia parama šeimoms, auginančioms vaikus, konkrečiomis intervencijomis sudaromos sąlygos turėti norimą skaičių vaikų. Šiuo atveju svarbus politikos taiklumas atsižvelgiant į visų gyventojų poreikius, ne tik sunkiai besiverčiančių ir socialinės rizikos šeimų.

Tuo tarpu platus suvokimas apima kitų, ne taip akivaizdžiai susijusių su šeima sričių politikas, kurios tiesiogiai daro įtaką šeimos gerovei: būsto (tinkamos gyvenimo sąlygos šeimoms); susisiekimo (šeimoms tinkamas, patogus ir visiems prieinamas viešasis transportas bei kitos susijusios pervežimo paslaugos, išplėtota tinkama dviračių bei pėsčiųjų takų infrastruktūra, pilnas ar dalinis mokesčių už paslaugas kompensavimas ir t. t.); aplinkosauga ir darni plėtra (ekologija, rekreacija, teritorinis atskirties mažinimas, universalus dizainas prekių, paslaugų ir infrastruktūros kontekste); ekonomika bei vartojimas (šeimai palankaus ekonominio konteksto kūrimas per darbo rinką, mokesčius, svarbiausius vartojimo pasirinkimus).

„Bendras šeimos politikos ir jos elementų efektyvumas pasiekiamas tuo atveju, kai jie veikia suderintai, vienas kitą papildo ir atitinka socialinius poreikius“, – išskyrė R. Jurkuvienė.

Ilgiau delsti nebegalima
Pažvelgus į kitų šalių vykdomas šeimos politikas, matyti, kad tikrai turime iš ko pasimokyti. Štai, pavyzdžiui, vienas iš anglosaksų šalių šeimos politikos siekiamybių yra skurdo mažinimas ir pajamų palaikymas (šis tikslas dažniausiai realizuojamas mokant specialias pašalpas mažai pajamų turinčioms šeimoms).

Šiaurės šalyse siekiama apmokamo ir neapmokamo darbo balanso, įskaitant vaikų priežiūrą – lygaus pasidalijimo šeimoje tarp vyro ir žmonos.

Germaniškos šalys kompensuoja tiesiogines vaiko ekonomines išlaidas. Tiesioginės išmokos arba mokesčių transferai šeimoms, skiriami siekiant sumažinti gyvenimo lygio atotrūkį tarp vaikus turinčių ir bevaikių šeimų.

Skandinavų šalyse tikima, kad užimtumas padeda užtikrinti ekonominį ir finansinį gerovės stabilumą. Tuo siekiama spręsti ne tik šeimos gerovės, bet ir darbo ir šeimos derinimo klausimus šeimai palankioje aplinkoje. Mažų vaikų priežiūros paslaugos adaptuotos atsižvelgiant į tėvų užimtumo režimą. Taikoma mokesčių bei paskatų sistema, skatinanti dirbti.

„Šios priemonės iš principo nukreiptos į gimstamumo didinimą. Tuo tarpu Lietuvoje, net ir dabartinėje programoje, matau, kad šis pagrindinis dalykas, gimstamumo didinimas, yra paribiuose“, – lygino R. Jurkuvienė.

Anot jos, situacija mūsų šalyje nesikeis, jei ir toliau Lietuvos teisės aktuose nebus identifikuoti aiškūs gimstamumo situaciją galintys pagerinti tikslai ir vykdomojo pobūdžio dokumentuose (veiksmų planuose, įgyvendinimo planuose) nustatomi konkretūs veiksmai ar finansavimo šaltiniai siekiant pakeisti susidariusią situaciją.