Kūčios, gruodžio 24 d. vakaras, švenčiamos turbūt panašiai kiekvienoje šeimoje: ramaus bendravimo metas, iškilminga vakarienė, visi valgiai be mėsos – kūčiukai su aguonų pienu, žuvis, silkė, grybai, žirniai, pupos, riešutai, įvairios daržovės. Ir kalėdaitis, kuriuo pasidalijama tarp šeimos narių. Tradiciškai jį dalija tėvas ar vyriausias šeimos narys. Kai kur tėvas atlauždavo po mažutį kalėdaičio gabaliuką ir uždėdavo ant kiekvieno iš 12 valgių, tarsi pašventindamas juos. Po Kūčių vakarienės, vėlyvą vakarą, – Bernelių mišios. Gruodžio 25-oji – džiugus Kalėdų rytas, sveikinimai ir linkėjimai.
Metams bėgant, žmonėms kilnojantis iš vienos vietos į kitą senosios tradicijos keičiasi, susipina su atvežtinėmis madomis. Tačiau džiugu, kad net ilgi sovietinės okupacijos metai nepajėgė iš mūsų dvasios šios svarbios šventės išdildyti.
Visais laikais – šeimos šventė
„Mes, lietuviai, visais laikais buvome priklausomi nuo didesnių valdžių, o šeimose elgėmės, kaip mums reikia. Mūsų dvilypumas, gebėjimas prisitaikyti suteikė mums tvirtybės, – sakė dizaineris, kraštotyrininkas Vilius Puronas. – Kitaip neišsilaikytume audrų planetoje. Visais sunkmečiais, karo ir pokario metais turėjome šeimyninę šventę, paveldėtą iš senelių, prosenelių. Pridengta religine danga ji padėjo išsaugoti tautą bei šeimą.“
Pasak V. Purono, tarybiniais laikais nebuvo oficialiai draudžiama nei Kūčios, nei Kalėdos, jos tarsi neegzistavo, bandyta kažkaip apeiti, nepastebėti. Apie žodį „šventos“ tai nėra ką ir kalbėti: „Kalėdų Senelį pakeitė Senelis Šaltis, Snieguolė. Vaikams atostogos, visos linksmybės, susitikimai su Seneliu Šalčiu – po Kalėdų, nes oficiali šventė – Naujieji metai. Trys Karaliai – irgi neskelbiama, beveik nematoma šventė, minima tik bažnyčioje. Eglutė tradiciškai turėjo būti puošiama Kūčių vakare, taigi ją viešai parsinešti – nelegalu. Po Kalėdų – taip, tinka.“
V. Puronas tarybinį laikotarpį sąlygiškai skirsto į tris segmentus. Pirmasis, pokario, į šias šventes žiūrėta atlaidžiau, nes beveik visi buvo to paties laiko išauklėti ir tradicijos savo namuose laikėsi. Didysis tautos perauklėjimas, pasak pašnekovo, prasidėjo apie 1960 metus. „Tai griovimo laikotarpis, kai J. Gagarinui pakilus į kosmosą įsitikinome – Dievo nėra, kai draskomas Kryžių kalnas, už apsilankymą bažnyčioje persekiojami inteligentai. Turėjome būti labai šviesūs, dori tarybiniai piliečiai. Tada buvau penktokas, ateistų būrelio pirmininkas. Visi slepia savo praeitį, o aš noriu pasididžiuoti, – šiek tiek ironiškai kalba V. Puronas. – Mano tėvams, mokytojams, tai buvo svarbu tuo metu. Kitos mokytojos irgi nelabai džiaugėsi, jei kuris iš mokinių atsinešdavo kūčiukų.“ Atšilimo pradžia kraštotyrininkas laiko maždaug 1982 metus ir M. Gorbačiovo valdymo laiką. Tuo metu net Šiaulių ligoninės kavinukėje pasirodė vienas kitas kūčiukas. Vėliau jų pradėjo atsirasti ir parduotuvėse.
Kadangi Kalėdos visada yra gruodžio 25-ąją, dažnai tai buvo darbo diena. Retas išdrįsdavo tą dieną nedirbti ar neiti į mokyklą. V. Purono žmona Virginija, Radviliškio bažnyčios vargonininko duktė, yra pasakojusi, kad apie 1960–1970 metus jos neleisdavo į mokyklą ir mokytoja pakeltu tonu reikalaudavo raštiško paaiškinimo. Tėvas, stiprus katalikas, parašydavo, kad yra Tarybų sąjungos pilietis ir naudojasi konstitucine teise išpažinti religiją. Pasak V. Purono, bažnyčia gal kokių trukdymų ir turėjo, tačiau žmonių susirinkdavo labai daug, pilna bažnyčia. Kai kur aktyvistai tikrindavo, ar nėra mišiose mokinių, mokytojų – būtų smarkus nusižengimas. Bet jei bažnyčia pilna, kas sugaudys?
Lietuvos kaimuose paprastai Kalėdų Senelis nevaikščiodavo, o tarybinis Senis Šaltis prigijo, įsišaknijo visur. V. Puronas prisimena, kad Panevėžyje, jam mažam esant, gal kokiais 1952 metais, į namus buvo užsukę Trys karaliai – persirengusios kaimynų mergaitės atnešė kažkokių dovanėlių. Močiutė jas gražiai priėmė, pavaišino, kūčiukų maišelį įdėjo. Gal toks paprotys ir kitur būdavo.
„Aukštesnėse klasėse nuo 1962 m. mokiausi internate, – tęsia prisiminimus V. Puronas. – Kūčias būtinai reikia švęsti, nes tai šeimų šventė. Būdavo svarbu šeštadienį grįžti į namus. Kaimuose už stalo tik šeimos nariai sėsdavo, mes irgi susirinkdavome, ypač kai pas mamos tėvus gyvenome. Plotkelės laužymas, kūčiukai atrodė gražus ritualas. Mirusiems ar nesantiems šeimos nariams ant stalo lėkštutė per naktį paliekama. Tėvelio mama K. Žekonytė, Arkikatedros statytojo L. Stuokos-Gucevičiaus giminės palikuonė, buvo išvežta į Sibirą. Tai buvo ir jų atminimas.“ Jei Kūčios išpuldavo vidury savaitės, moksleiviai iš namų būdavo paruošti šventei iš anksto. Atsiveždavo mergaitės „šližikų“ (kūčiukų), silkės, tik aguonpienio nebuvo kaip atsivežti. Mokydamiesi Vilniaus dailės institute irgi studentai atsiveždavo šližikų. V. Purono teigimu, kulto iš to nedarydavo, bet smaguriavo, naudojosi kaip savotišku žaidimu.
„Tarp kitko, mūsų kūčiukai–šližikai, iš lenkų paveldėti primityvūs gaminukai, yra unikalūs, per jokią kitą šventę nenaudojami. Ir visa Kūčių vakarienė su dvylika patiekalų yra unikalus reiškinys, – sako kultūros tyrinėtojas. – Niekur panašios užstalės su tokiais ritualais nėra. Nėra ir griežto draudimo valgyti mėsą.“
Daugelis prisimena, kad prieš Kūčias sovietų laikais nelabai buvo galima gauti silkės, žuvies, net užeiti į žuvies parduotuvę tuo metu buvę nepatogu... Kartais jos būdavo tiesiog tuščios. O mūsų pašnekovas papildo pikantiškesniais dalykais. Šiauliuose tapęs vyr. dailininku, V. Puronas dalyvaudavo ir Vykdomojo komiteto pasitarimuose. Prisimena, kad 1974 m. Prekybos valdybos viršininkas Jankauskas gavo pylos už tai, kad prieš Kūčias „Eglės“ parduotuvėje buvo pardavinėjamos silkės. Esą gėda visam miesto partkomui padaryta. Kas draudžiama eiliniams žmogeliams, elitui galima, nes partiniai ne „buržuazines“ šventes švenčia, o skaniai pavalgyti mėgsta. Partijos ir vykdomojo komitetų darbuotojams veikė užsakymų stalas, jame kartą per savaitę galėjo nusipirkti žirnelių, majonezo, kitų gėrybių, o prieš Kalėdas – silkių.
Pasak V. Purono, tai buvo kažkas panašaus į parduotuvės sandėlį P. Cvirkos g. 127. Ant sienos kabodavo deficitinių prekių sąrašas. Gaila, kad nepavyko tokio bent vieno išsaugoti.
Puronų šeimoje Kūčių stalas – žmonos Virginijos rūpestis. Ji, griežtai išauklėta katalikė, to paties mokė vaikus. Tačiau miesto vyr. dailininkas mielai prie šio stalo pasikviesdavo kolegas, bendradarbius, nes tai įprasta maloni bendravimo forma.
,,Kokie bebūtų valgiai ant stalo, Kūčių vakarienė yra pati svarbiausia metų diena – šeimos susirinkimas. Kur bebūtum – jei tik gali, privalu į namus sugrįžti, – tvirtina V. Puronas. – Ši tradicija palaikė mūsų dvasios tvirtumą tikinčiųjų ir netikinčiųjų šeimose, buvo savita kovos forma prieš visokio masto prispaudėjus. Reikia, kad išliktų ir padėtų mums, mažai tautelei, neištirpti. globaliame pasaulyje.“
Kalėdų nuotaika neišdildoma
Prisiminimų nuotrupomis mielai pasidalijo fotomenininkė Birutė Musneckienė: „1949–1954 m. su mama gyvenome dėdės Zigmanto šeimoje Baisogaloje, Radviliškio rajone. Pradžioje dar glaudėmės klebonijos pastato kitoje pusėje, gretimame name zakristijono, o gal vargononinko namuose kepdavo plotkeles, tai mums vaikams buvo be galo įdomu. Tačiau kūčių stalo neprisimenu, gal nebuvo iš ko jo rengti. Žinau, kad apie 1945 m. buvo dengiamas stalas ir po juo šienas, bet kai senelis 1946 m. ir teta po 10 mėn., išsitraukę trumpiausius augaliukus mirė, niekada šios tradicijos nebekartojome. Vėliau persikėlėme į kitą nuomojamą patalpą, tai dėdė būtinai iš miško parnešdavo eglutę. Tą tradiciją perdavė savo vaikams, kurie ir dabar tai daro (tik su miškininko leidimu).“
Prieš Kūčias vaikai puldinėdavo prie langų ir žiūrėdavo, ar sninga lauke. Žiemos tada buvo baltos ir gilios. Aišku, vaikams labai rūpėjo pasiklausyti, ką gyvuliukai šneka Kūčių naktį. Birutės šeima turėjo tik karvutę, avelę ir paršiuką, bet jų šnekos neišgirdo, nes vidurnakčio nesulaukdavo.
„Kol dar buvau 5 žmonių šeimoje vienintelis vaikas, tai eglutę papuoštą atrasdavau vos tik atsibudus. Tai buvo didelis džiaugsmas. Ypač kai žaislai ant eglutės – saldainiukai „bombonkės“, įvyniotos į popieriuką, obuoliukai, kuriuos po Kalėdų kasdien galima nusikirpti ir paskanauti. Iš senų laikų turėjome žvakutėms įstatyti „liktoriukus“ (toks sugnybiantis eglutės šakelę prietaisiukas). O vietoj sniego ant šakų – vatos padraikyta, todėl labai bijojome, kad uždegus žvakeles, neužsidegtų eglutė, – pasakoja moteris. – Vėliau atsirado stikliniai žaisliukai (kukurūzai, kankorėžiai, grybukai, seneliukai ir girliandos, suvertos iš įvairių formų ir spalvų karoliukų.“
B. Musneckienė prisimena, kad apie 1950 m. kunigas kalėdojo. Tuo metu dėdė mokytojas ir dėdienė buvo išėję pasivaikščioti. Laukė jo namuose trise – babytė, mama ir mažoji Birutė. Bijojo, kad gali poterius pamiršti, bet, laimė, kunigas neklausinėjo.
Moteris išsaugojo dėdės ir dėdienės dovanotą baltąją mešką, prie kurios kojų pririštas juostelėmis atkeliavo po eglute mažas albumėlis prisiminimams rašyti (tarp mokinių buvo tokia tradicija). Deja, kažkur albumėlis dingo. Pražuvo ir 2 „smetoniniai“ žaisliukai – nykštukas ir obuolys (vatiniai blizgančiu paviršiumi). Jie kabojo ant eglutės žemai, tai vienąsyk taksiukas Kikis pasidarbavo. Grįžusi iš mokyklos antrokė Birutė prie durų rado tik suplėšytus skutus.
„Apie 1965–1969 m. mano mama (mirė 1970 m. 58 m. amžiaus) Šiauliuose kviesdavo prie Kūčių stalo šiauliškius giminaičius – pusbrolius. Mama prieš šventes vartydavo poezijos knygas ir kiekvienam parinkdavo posmą. Užrašydavo ant Algirdo padarytų atvirukų ir iš laimės šulinio išsitraukdavome. Buvo šventiška nuotaika“, – gražią šeimos tradiciją prisimena B. Musneckienė. Tuos mamos užrašus ji išsaugojo.
Kalėdų džiaugsmas – širdyje
Šiaulietė Emilija augo Žemaitijoje, gausioje religingoje šeimoje, kur katalikiškų tradicijų griežtai buvo laikomasi, iki Kūčių visi, net mažiausieji vaikai, pasninkavo, į šokius vyresniųjų neleido. „Kalėdos – man ypatinga šventė, dar pradinukė būdama perskaičiau pasaką „Dvylika mėnesių“ ir panorau pradžiuginti mokytoją: išsikasusi miške žibuoklių kerelį, jį pražydinau. Tikrai apstulbo pamačiusi“, – pasakoja moteris.
Kalėdų išvakarėse tėtis eglę iš miško parnešdavo, o puošti vaikų reikalas. Namuose buvo puošnių senovinių žaisliukų, dabar jiems šimtas ar daugiau metų: tviskanti „auksu“ žvaigždė, didelis stiklinis laikrodis, žybčiojantys kankorėžiai. Vėliau ir blizgaus lietučio atsirado, tačiau didžiausias malonumas buvo patiems žaisliukus susikurti. Iš šieno rišdavo paukštelius, iš siūlų – lėlytes, vyresnės mergaitės pramoko snaigių prikarpyti, jas klijuodavo ant langų. Kalėdų eglutei papuošti tėvai iš slėptuvės ištraukdavo saują saldainių, tik jie iki Trijų karalių išnykdavo, o popieriuką išvyniojusi rasi duonos gabalėlį apdžiūvusį. Bet ir tas gardus. Kabindavo ant eglutės obuolių, riešutų – irgi skanėstas. Kad puošniau atrodytų, po eglute ir ant apatinių šakų vatos pabarstydavo.
Mama šventei prieš dvi dienas pradėdavo ruoštis. Mirkydavo kviečius, padaigindavo ir išvirdavo, jie kažkokie saldūs būdavo. Kūčiukus kepė, ruošė silkę su morkomis ir svogūnais, gamino cibulynę, kurią su virtomis bulvėmis ir dabar būtų skanu valgyti. Mergaitės stalą balta drobine staltiese užtiesdavo, po ja šieno pakišdavo. „Prie stalo sėsdavome Vakarinei žvaigždei danguje pasirodžius. Kalėdaitį lauždami turėjome vienas kito atsiprašyti, ką nors gražaus palinkėti, – pasakoja Emilija. – Ant stalo būtinai visokių raugintų daržovių ir vaisių dėdavo: agurkų, kopūstų, obuolių. Sode daug rūgščių obuolių, tai jie visur, į salotas ir kitus valgius, kaip dabar citrina, buvo dedami. Skanėstas vakarienės pabaigoje – spanguolių kisielius ir vyresniųjų mergaičių virti morkų saldainiai.“
Po Kūčių mama eidavo į Bernelių mišias, o Kalėdų rytą į bažnyčią traukė visa šeima. Po Mišių visi rinkdavosi pas babą, tėvo mamą, kuri gyveno netoli bažnyčios. Pusbroliai, pusseserės – didžiulis būrys vaikų, pramogų prisigalvodavo visokių: viduje žaisdavo žiužį, lauke čiaužydavo, žaisdavo ledo rutulį. Mažiausioji Emilija – dažniausiai vartuose stovėdavo.
„Jokių Kalėdų senelių mes nematėme. Dovanas Kūčių vakarą dalydavo mama. Tai buvo kaimynės megztos šiltos vilnonės kojinės, – tęsia pasakojimą Emilija. – Mūsų šeimoje augome 7 vaikai, pyragais nesnigo, tačiau badauti neteko. Nuo mažumės žinojome, kad šventė turtinga tada, kai dirbame sykiu. Tėtis niekada nieko neliepdavo. Tik pasakydavo: „Einam…“
Vaikai užaugo, dukros sukūrė šeimas, jaunėlis sūnus studijuoja užsienyje. „Gyvename skirtinguose kraštuose. Paskutinį kartą visi drauge prie Kūčių stalo sėdėjome prieš šešerius metus, – sako Emilija. – Pasiilgstame, bet širdyje vis tiek drauge. Pandemija kaip atėjo, taip praeis. Šiemet nesusitiksime, bet Kalėdų džiaugsmas vis tiek aplankys.“
Dėdė Zigmas ir pusbrolis Sigitas.
Birutės Musneckienės archyvo nuotr.
Baisogaloje mokykloje naujametinė tradicija į karnavalą ateiti su karūnomis, pačių pasidarytomis. Tai vaikams irgi patikdavo. Mano pusbrolis Sigitas demonstruoja karūną.
Birutės Musneckienės archyvo nuotr.
Skanus saldainis, apie 1957 m.
Birutės Musneckienės archyvo nuotr.
Vilius su broliuku 1958 m.
Viliaus PURONO archyvo nuotr.
1957 m. Kalėdos. Romas ir Birutė dėdės Zigmanto namuose Baisogaloje.
Birutės Musneckienės archyvo nuotr.
Mamos rinkti kalėdiniai posmai, 1968 m.
Birutės Musneckienės archyvo nuotr.
Kalėdos Šiauliuose.
Birutės MUSNECKIENĖS nuotr.
V. Puronas su močiute, broliuku ir mama. 1957 m.
Viliaus PURONO archyvo nuotr.
Mama Jadvyga, 1969 m.
Birutės Musneckienės archyvo nuotr.
Vilius Puronas su broliuku Augiu 1957 m. Ant eglutės žaisliukų nedaug. Daugiau sukabinta kūčiukų, sausainiukų.
Viliaus PURONO archyvo nuotr.
Dėdės ir dėdienės baltoji meška, prie kurios kojų pririštas juostelėmis atkeliavo po eglute mažas albumėlis-prisiminimams rašyti (tarp mokinių buvo tokia tradicija).
Birutės Musneckienės archyvo nuotr.
