Kai tokia epidemiologinė situacija, lietuviai veržiasi atostogauti į Latvijos kurortus. Prioritetą teikia artimiausioms kryptims, kurias galėtų pasiekti per keletą valandų savais automobiliais. Tokį pasirinkimą lemia ir ekonominiai skaičiavimai, pavyzdžiui, atostogos Liepojoje kainuoja daug pigiau nei Palangoje.

Nori pigiai ir gerai pailsėti
„Ten įdomiau, pigiau ir turizmas labiau išvystytas. O ką jau bekalbėti apie pajūrį, kuriame mažiau žmonių ir daugiau kempingų“, – taip apie Latviją atsiliepia ten traukiantys Lietuvos poilsiautojai.

Latvijai gerų žodžių negaili ir šioje šalyje ekskursijas vedantys mūsų šalies gidai. Pasirinkę ekskursijas autobusu, visada išgirsta, kaip Latvijoje gražu, švaru ir tvarkinga. Negana to, latviai, anot gidų, dar ir kur kas sąžiningesni: „Turguje latviai parduoda tik šviežiausius vaisius ir daržoves. Jeigu indelio viršuje sudėtos labai gražios uogos, tai patikėkite, jos bus gražios ir indelio dugne, priešingai nei Lietuvoje, kai viršutinės uogos būna šviežios, o esančios giliau – sudėtos jau papuvusios.“

Prisipažinsiu, kad ir pati radusi kelias laisvesnes dienas, esu ne kartą lėkusi susipažinti su kaimyninės šalies paslaptingomis, legendomis apipintomis, lankytinomis vietomis.

Štai, pavyzdžiui, jaukus senamiestis, plačiausias Europoje krioklys ir paslaptinga piliavietė mane ir kitus turistus vilioja į vieną gražiausių Latvijos miestelių – Kuldygą. Kuržemės sostinė kartais dar vadinama „latviškąja Venecija“, nes per senamiestį ir jo namų kiemus čiurlena Alekšupytės upelis. Beveik 250 metrų pločio Ventos upės krioklys neaukštas, tačiau vos akimis aprėpiamas ir, kaip tikima, turintis net ir stebuklingų galių. Na, o visai greta krioklio driekiasi senasis arkinis plytų tiltas. Apskritai, šis miestelis itin tinkama vieta neskubantiems ir norintiems atsipalaiduoti, nes čia sutvarkyti parkai taip ir kviečia prisėsti bei giliau pakvėpuoti šviežiu oru.

Ieško naujo patirčių
Netoli Kuldygos yra dar viena įdomi vietovė – Riežupės smėlio urvai. Požeminis smėlio olų labirintas čia driekiasi apie 2 km. Tačiau lankytojams atvira apie 460 m ilgio trasa. Tikima, jog šios požeminės olos turi magiškų galių. Olos buvo iškastos žmonių rankomis, o jose aptiktas kvarcinis smėlis naudojamas stiklo gamybai. Giliausia vieta olose yra 10 metrų po žeme.

Požeminėse olose oro temperatūra yra pastovi ištisus metus ir siekia apie 8 laipsnius šilumos, dėl to net ir karštą vasaros dieną pravartu turėti šiltesnių rūbų. Vėsi ir tamsi urvų aplinka – puiki vieta šikšnosparniams žiemoti. Olose aptinkama net 8 rūšys šių naktinių gyvūnų.

Jei atvirai, kai pirmą kartą apsilankiau šioje vietoje, buvau išgąsdinta kai kurių vyresnio amžiaus turistų atsiliepimų. „Ten jautiesi taip, tarsi būtum laidojamas ir labai trūksta oro. Mes su žmona neapsikentėme ir išėjome, kitaip turbūt būtumėme apalpę“, – sakė senjoras.

Žinant, kad ir pati nesu didelė uždarų erdvių mėgėja, toks atsiliepimas pasėjo vidinį nerimą, o kas, jeigu ir man bus taip pat? Ramiau nepasidarė ir sužinojus, jog lendant į smėlio urvus, saugumui užtikrinti nereikia užsidėti jokių šalmų. Neištvėrusi vietos gidės paklausiau, ar tai tikrai saugu, ir ji pateikė tokį atsakymą: „Kasmet saugumui urvuose užtikrinti jas patikrina speciali komisija“, – apsimečiau, kad tokio paaiškinimo man užteko.

Taigi, kad ilgiau netrypčiotumėme vienoje vietoje, gidė mus paragino įsijungti žibintuvėlį telefone ir žingsniuoti iš paskos. Pirmasis tunelis buvo lengvai praeinamas, tai leido šiek tiek atsipūsti, vis dėlto už dar poros žingsnių tunelis pasidarė siauras, kone šliaužte įveikiamas, o svarbiausia, kad visas olų apšvietimas – tik rankose esantis telefonas. Jeigu ten būčiau buvusi viena, galėčiau pasakyti, kad olose tikrai nejauku, vėsu ir lengva pasiklysti, tačiau kadangi ten buvome aštuoniese, toks naujas potyris man tikrai patiko. Taip, iš pradžių buvo kiek nejauku, bet pripratus tai tapo nauja ir įdomia patirtimi, kurios dar ilgai nepamiršiu.

Domisi miestų istorija
Vakariniame Kuržemės regione, Baltijos jūros pakrantėje yra kitas lietuvių dažnai lankomas miestas – Ventspilis. Miesto teritorija apima senamiestį, miško žemumas ir paplūdimius. Tai šeimai draugiškas miestas, kuriame pagalvota apie tai, kad čia ventspiliečiams būtų patogu gyventi, o šeimoms iš kitų miestų ir šalių būtų įdomu atostogauti.

Ventspilis ypatingas tuo, kad čia draugiškai sugyvena šiuolaikinis uostas, naujoviško gamyklos ir gražus paplūdimys, kuriame kaip paplūdimio tvarkingumo ir saugumo patvirtinimas jau nuo 1999 m. plevėsuoja Mėlynoji vėliava. Štai 10 vietų, kurias verta pamatyti Ventspilyje: Ventspilio Livonijos Ordino pilis; Irbenės Radioastronomijos centras; slidinėjimo takas „Lemberga hute“ (Lembergo kepurė); Mėlynosios vėliavos; Nuotykių parkas Ventspilyje; Akvaparkas; Olimpinis centras; Elnio sodas; Vaikų miestas; Pajūrio muziejus po atviru dangumi.

Karuosta taip pat verta didžiulių pagyrų, tai – išskirtinis miestas Liepojos mieste. Šis Liepojos rajonas labai skiriasi nuo kitų miesto rajonų. Daug metų Karuosta buvo uždaras atskiras miestas. Rusų caras Aleksandras III dar XIX a. pabaigoje ėmėsi jį statyti ir kurti kaip Rusijos imperijos karinę bazę ir tvirtovę. Karuosta tam puikiai tiko – iš visų pusių ją supo vanduo. Sovietmečiu ši bazė taip pat tvirtai atliko savo funkcijas ir buvo pagrindinis sovietų karo laivyno atramos taškas. Tai buvo visiškai autonominė kareivių gyvenama teritorija, nepriklausanti nuo Liepojos miesto.

Karuostoje daugiau nei prieš 100 metų buvo įkurtas karinis kalėjimas. Tai – vienintelis karinis kalėjimas Europoje, savo duris atvėręs turistams.

Tai nėra paprastas muziejus. Atvykus į Karuostą, galima pamatyti kalėjimą, kuris nepakitęs išliko nuo caro laikų. Sužinoti, kaip kalėjime gyveno įkalinti asmenys, apžiūrėti įvairias įdomias ekspozicijas. Įdomiausia tai, kad kalėjimo prižiūrėtojai ne tik papasakoja istorinę šios vietos praeitį, bet ir priverčia pasijausti įkalintaisiais.

Per mažai nepasirodo
Tokį nuotykį savo kailiu patyriau ir aš. Dar ir dabar užsimerkusi priešais save regiu tamsią vienutę, niūrą juodą sieną ir baimę net prasižioti. Taigi, griežtas šių dienų kalėjimo prižiūrėtojas, mūsų turistų grupę sutiko prie kalėjimo vartų.

Padavė dokumentą, perspėjo, kad ant mūsų gali užrėkti ir paprašė, pasirašyti sutikimą, kad dėl to neįsižeisime ir nepriimsime visko asmeniškai. Po to įsakmiu tonu liepė visiems išsirikiuoti, rankas sudėti už nugaros ir eiti paskui. Vėliau pasigirdo įsakymas greitai užlipti į antrą aukštą. Mums ir vėl išsirikiavus, buvome įleisti į pirmąją kamerą veidu į sieną. Visiems įsakyta tylėti ir nejudėti.

Kameroje buvo vienas mažytis langelis, pro kurį praktiškai nieko nematyti, bet buvome įspėti, net nebandyti pro jį pažvelgti. Anksčiau taip pasielgę kalintys kariai be jokio išankstinio perspėjimo būdavo nušaunami. Taip pastovėjus porą minučių, jau norisi lipti sienom ir kuo greičiau iš čia dingti.

Mūsų mintis perskaitęs kalėjimo prižiūrėtojas davė įsakymą išeiti iš kameros ir nuvedė į kitą, tą, kurioje kariai anksčiau miegojo. Tie, kurie tikėjosi čia išvysti lovą, antklodę ir pagalvę, smarkiai nusivylė, vietoje to, buvo patiesta tik siaurutė lentutė. Ilgai čia neužtrukome, už tai, kad tiksliai nevykdėme prižiūrėtojo komandų buvome nubausti. Mus suvarė į dar vieną kamerą, liepė išsirikiuoti į keturias eiles ir ramiai stovėti. Kur tu ten ramiai pastovėsi, kai kažkieno pažastis tau tiesiai prie burnos, o ir kvėpuoti nėra kuo.

Dauguma iš mūsų žino, ką reiškia karštą vasaros dieną važiuoti sausakimšame autobuse, tai čia buvo šimtą kartą blogiau. Apžiūrėję likusias patalpas, dar buvome priversti šiek tiek pasportuoti ir paprakaituoti. Žinokite, po šio apsilankymo, ropoti žąsele, turbūt daugiau niekada niekas manęs neprivers.

Šis turistinis objektas įdomus tuo, kad čia galima užsisakyti ir nakvynę – naktį praleisti kameroje su įvairiais nuotykiais visą naktį, kaip anų metų gaupvachtoje. Kalėjimo šeimininkai siūlo ir spektaklį „Už grotų“ – dviem valandoms įsijausti į kalinio vaidmenį. Latvijoje šis objektas įdomus ir netradiciniams ekstremalams – daugelis čia švenčia gimimo dieną, ruošia ir švenčia mergvakarius, bernvakarius.

Vaizdai nepalieka abejingų
Lankantis Karuostoje sunku nepastebėti ir čia stovinčios Šv. Nikolajaus stačiatikių jūros cerkvės. Ji tikra dominantė, ryškiai išsiskirianti iš ją supančių blokinių daugiaaukščių gyvenamųjų namų. Gidės pasakojimu, šios cerkvės statyba prasidėjo 1901 m., pamatinio akmens padėjimo ceremonijoje dalyvavo pats Rusijos caras Nikolajus II su šeima. Ši cerkvė suprojektuota ir pastatyta pagal XVII a. Rusijos stačiatikių cerkvių modelį. Po II pasaulinio karo, Sovietų Sąjungos laikais, čia buvo įrengtas pramogų centras. Karuostoje karinę tarnybą atliekantiems kariškiams. 1991 m. gruodį cerkvėje vėl buvo laikomos pirmos mišios.

Mėgstantiems fotografuoti, žadą atims čia pat besidriekiantys šiauriniai fortai – caro valdymo laikais pastatyta įtvirtinimų sistema, kuri iki 1994 metų buvo uždara militarinė teritorija. Kilometrus besitiesiantys požeminiai tuneliai tikrai nepaliks abejingų.

Tuo tarpu pačioje Liepojoje verta pasivaikščioti senamiesčio gatvelėmis. Kelionę pėsčiomis po Liepoją galima pradėti nuo Rožių aikštės arba bet kurio kito taško, tereikia sekti grindinyje kas 5 metrus esančiomis natomis. Praėję Latvijos muzikos garbės alėja pamatysite Petro I namelį. Eidami Kuršių aikšte, kuri nuo XVI a. iki XX a. buvo Turgaus aikštė, pasigėrėsite vėliau čia pastatyta Šv. Onos bažnyčia – seniausiais maldos namais Liepojoje. Praeisite pro didžiausią katalikiškos Liepojos katedrą – Šv. Juozapo katedrą. Vaikštinėdami Kūrmajas prospektu, pamatysite aristokratų namus, statytus XIX-XX a. Senamiesčio širdyje išvysite Liepojos Švč. Trejybės katedrą su unikaliais didžiausiais pasaulyje nerekonstruotais mechaniniais vargonais, koncertų salę „Didysis Gintaras“. Galiausiai galėsite pailsėti nuo XIX a. žinomame Liepojos paplūdimyje, kurio ilgis – 8 km, pliažo zona – 2 km. Tad visiems linkiu nepamirštamų įspūdžių.

Įėjimas į Riežupės smėlio urvus.
Autorės nuotr.

Takas Ventspilyje, vedantis link švyturio.
Autorės nuotr.

Šv. Nikolajaus stačiatikių jūros cerkvė.
Autorės nuotr.

Įdomus meninis akcentas Liepojoje.
Autorės nuotr.

Šiauriniai fortai gniaužia kvapą.
Autorės nuotr.