„… Kur eina visos dienos mūsų?“ – į tokį pokalbį „Laiptų galerijoje“ pakvietė šiauliečius Lietuvos teatro ir kino aktorius, režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Klaipėdos universiteto profesorius Valentinas Masalskis. Ištuštėjus kavos puodeliui, aktorius įdėmiai žvelgia į akis ir pradeda klausimu: „Kaip jūs išgyvenote „koronę“?“ Negali sumeluoti ir nutylėti negali: „Buvo baisu, vieniša, tuščia. Kankino nežinia ir laukimas –  kada tai baigsis…“

– Kaip jūs išgyvenote tuos tris mėnesius be teatro?
– Mane karantinas užklupo „ant sienos“. Filmavome Prahoje vaizdus ir vaidybines sceneles spektakliui „Austerlicas“, kurį statome Valstybiniame jaunimo teatre. Čekai pirmieji uždarė sienas. Pajutau, kad artėja kažkas didelio, baisaus, nesuprantamo… Grįžau beveik nemiegojęs, Vilniuje sėdau į mašiną ir skubėjau į Kulius, namo. Toks pirmasis instinktas – lėkti į savo skylutę, kur kažką jauti: ar vienas kitą, ar savo medį, ar paukštį.

Vienas iš svarbių mano išgyvenimų: pagaliau supratau žydus. Visad kaltinau žydus, kodėl jie per Holokaustą nesipriešino. Ėjo vorele į getą, į konclagerius ar sušaudymą. Staiga pajutau, kad tampu toks pat. Du žmonės – Skvernelis ir Veryga – sudaro komitetą ir nusprendžia: reikia vaikščioti su kauke, – aš tai vykdau. Reikia plauti rankas – aš plaunu. Neišeiti iš namų – aš ir tai vykdau.

Žydams buvo dar baisiau, nes juos pirma sudaužė, buvo pogromai, paskui sakė – eikite į getą, ten bus saugiau. Ir jie ėjo. Vėliau sakė – sėskit į traukinį, nuvešim į laimės šalį, ir nuvežė į Dachau, į dujų kamerą.

Aš tą būseną išgyvenau. Pats tapau avele. Negali nieko daryti. Tampi nieko nereiškiančiu daiktu. Niekuo. Jūs bent dirbote. Rinkote informaciją, jautėte, kad esate reikalingi. Aš tapau niekam nereikalingas. Esu užsidaręs, mano visi mokslai, visi pasiekimai, žodžiai, iki tol kažką reiškę visuomenei, tampa beprasmiai. Laukiu įsakymo, kurį turėsiu vykdyti. Bet koks policininkas tau sako – negali per Velykas aplankyti savo tėvų ar vaiko. Ir nelankau. Aš suprantu idėją, kodėl taip reikėjo. Nesakau, kad tai neteisinga. Kalbu apie savo būseną. Kodėl žydai nedarė revoliucijos? Va, tau ir atsakymas – esame tauta ir vykdome įsakymus. Išgyvenau pats, ir pasidarė aišku. Visas pasaulis išgyveno tą patį.

– Bet vyko nuotolinis mokymas. Gal su jaunimu bendraujant buvo lengviau?
– Studentus mokyti „Online“ (aut. – internetu) – absurdas. Gerai, kad buvau davęs daug teorijos.

Keista, bet pajutau, kad daugeliui patiko dirbti „Online“. Sėdi sodyboje ir iš ten dėstai. Visai neblogai, jeigu nesirūpini studentais, jei nesvarbu, ką iš jų nori padaryti.

Ne vienas gyrėsi – šiemet pirmą kartą pamačiau pavasarį. Sutinku. Namie atsisėdai prieš kompiuterį, tik iki pusės matosi, marškinius užsimovei ir šiek tiek pakalbi: ar tu dėstytojas, ar rektorius... Visą kitą laiką pavasariu grožiesi. Pajutau taukų paradą ant sielos: visi laimingi, viskuo patenkinti… Aš negaliu būti ramus, kai negaliu suprasti, kaip studentai šoka baletą „Online“, kaip jie dainuoja „Online“. Negaliu suprasti, ką jie išklauso, ką girdi iš manęs. Negaliu taip atsiriboti.

– Tai kankino nuolatinė laukimo būsena?
– Labai daug laiko mes praleidžiame kalbėdami apie nieką, nebūdami vienas su kitu. Jaučiu dar stipresnį susvetimėjimą, vienas kito baimę. Išgyvenau tą žydo viltį – kada nors pasibaigs. Kai pagerėjo situacija, prašiau – nors mažomis grupelėmis, kad leistų susitikti su studentais. Prašiau po du, po tris dirbti. Juk kirpyklos jau dirba. Neleido. Negalima – toks įsakymas. Ir negali nieko pakeisti. Jauti liūdesį. Galbūt jaunam žmogui tai yra nuotykis, atostogos. Jis tas karantino pamokas panaudos ateity. Man jau senatvė. Aš skaičiuoju vasaras, skaičiuoju pavasarius. Jauti, kad minutės tiksi, o sėdi beprasmiškai, nieko nedarai, nors daug dar galėtum padaryti. Man tos minutės labai brangios,   nes laiką prarandu.

– O kas pastiprino, kas buvo su jumis? Gal knygos?
– Ne. Šokas. Aš negalėjau skaityti. Nė vienos knygos neperskaičiau. Atsikeliu ryte, laukiu naujų žinių. Vis kažko laukdavau. Negaliu skaityti, televizoriaus negaliu žiūrėti – man neįdomu. Televizijos laidos, serialai – tai viduriavimas žodžiais. O filmus kaip aš galiu žiūrėti, kada visi esame pavojaus zonoje. Spektakliai internete? Argi tai spektaklis? Medaus laižymas per stiklą. Spektaklio nufilmuoti neįmanoma. Kai statomos šviesos specialios, taikoma kadruotė, žiūrima vaizdo kalbos, pasidaro kino produktas. Teatre mes vienas kitą jaučiame. Kaip indai emocijas vienas kitam perpilame, cirkuliuojame.

Išsigandau, kad ateina 1993–1995-ieji. Kai niekam nieko nereikia. Atsimenu, kaip pardavinėjome čekius, kad išgyventume, kai ateini į parduotuvę ir randi verkiantį žmogų, kuris prašo – nupirk „sosiską“. Mačiau, kiek žmonių atleido, svarsčiau,  kiek jų paėmė paskolas ir negalės grąžinti. Regėjau mintyse, kiek pasikaria. Negalėjau skaityti.

– Išmanios technologijos mus veikia kaip narkotikas. Ar sugrįš žmonės į teatrus?
– Jau buvom pradėję norėti šiek tiek meno. Jau atsipalaidavome nuo materijos. O dabar išsigandau, kad prarasime žiūrovą. Žmogus suprato, kad viską turi namuose. Patogu. Net apsirengti nereikia. „Barbora“ maistą atveža. Belieka tukti. Pajutome malonumą, apsunkome. Riebalais ir siela pasidengė. Kam į teatrą eiti? Kada tinginystės atsikratysime, nežinau. Manau, kad bus tuščios salės. Klaipėdoje ypač sunku žiūrovą susigrąžinti. Juos vilioja jūra. Nueini, paverki, jeigu liūdna, ir vėl gyveni. Su tokia stichija sunku teatrui grumtis. Liga, mus apėmusi, daug didesnė nei atrodo.  Išgyvenome baisų pasaulinį karą. Be šūvio, bet karas.

– Vienu metu repetuojate net kelis spektaklius, kuriate naujus projektus. Ar užtenka finansavimo, kai valstybė tik patrupina?
– Finansai manęs nedomina. Jei neturi idėjos, jie niekada neateina. Bet jei turi idėją – atsiras. Pirmiausia idėja. Jei dėl pinigų dirbi, tampi prostitute. Mes taip išmokyti. Jei įdomu, darai. Atėjau į teatrą, nes norėjau dirbti. Tai visas atsakymas. Teatras yra toks, kokį susikuri. Jis būna šlykštus, su pletkais, prasigėrimu, vaikų padarymu užkulisiuose. Gali būti kitoks. Jei moki atsisakyti, tau nesiūlo vaidinti bet ko. Kas siekia pirma užsidirbti komiksus, reklamas darydami, nieko nebesukurs. Tu susitepi. Liežuvis prie cukraus pripranta.

Studentus taip mokau, kad įprastų dirbti nuo aštuntos ryto iki dvyliktos vakaro. Jie vienas kitą grimuoja, aprengia: kas nevaidina, pašluoja sceną tiems, kurie vaidins. Jie gali būti ir vairuotojai, ir apšvietėjai, ir dekoracijų statytojai. Kam per sunku, tas išeina – žmonės ieško kelio, kuris jiems tinka. Su tais, kurie manimi pasitiki, keliaujame kartu.

Dabar gerai. Labai įdomų kursą turiu, šaunūs studentai. Su „Taško teatru“ statome „Amerika pirty“. Patys jauni žmonės pasiūlė. Statome miuziklą. Muziką rašo jaunas aktorius Kristupas. Patys aktoriai groja. Bus aukšto lygio muzika, o tekstas banalus – kaip mūsų gyvenimas.

Buvo valstietiškas spektaklis. Anais laikais autoriai taikliai pasišaipė iš lietuvio ydų. Niekas per daug nepasikeitė. Mes tokie patys. Taip pat skolinamės, taip pat apie Ameriką svajojame. Visos problemos tos pačios. Mes kuriame miestietišką, belaikį.

Dekoracijas darome iš padangų. Skonio kičas: baltos klombos su padangomis, gulbėmis tebėra, jei pervažiuosit gyvenvietes, galima pamatyti. Jomarke veiksmas prasideda, o jomarkas  mums susijęs ne tik su turgumi, bet ir su inovacijomis. Inovacijų kultūra juokinga, tarkim, kaip iš bambalių pasidaryti „liustrą“. Spektaklis labai apie mus.

– Vienas naujausių vaidmenų Karolio Kaupinio filme „Nova Lituania“– Antanas Smetona. Filmas įvertintas daugeliu apdovanojimų. Kas jums buvo svarbu?
– Nemačiau to filmo. Filmas yra režisieriaus pokalbis su jumis. Aktorius kine yra tik viena iš vaizdo dalių – kaip kėdė. Perskaičiau tris filmo scenarijus, Kaupinio pozicija patiko. Pakšto idėja sukurti Afrikoje atsarginę Lietuvą jaunystėje mane labai sudomino. Koks atsidavęs fanatikas, kaip gudriai sugalvojo. M. Ivaškevičius savo knygoje pasišaipo, pasidaro komiksų paradą. Kaupinis norėjo kalbėti apie nesuprastą žmogų, apie jo skausmą. Kai kas ieško dokumentikos, kaltina, kad aš nepanašus į A. Smetoną.

Dokumentika nieko neduoda. Vaidinau M. K. Čiurlionį („Karalius. Žaltvykslės“, rež. Gytis Lukšas), žinau. K. Kaupinis darė filmą apie tai, kad ateina grėsmė ir niekas jos nemato. Mes puikiai žinome apie grėsmę iš Rusijos. Aš gal dabar įtikinčiau Skvernelį, Karbauskį, Landsbergį, kad reikia pirkti žemę Afrikoje ir kurti naują Lietuvą. O kaip įtikinti žmogų, kuris turi 5 vištas ir 3 metrus žemės, kurioje augina ridikėlius? Tada supranti, kad idėja tikrai absurdiška. Bet skaudžiai graži „Vardan tos Lietuvos.“

– Esate vaidinęs ne vienoje užsienio šalyje. Ar niekada nekilo pagunda pasilikti?
– Buvau. Afrikoje filmavausi Šarūno Barto filme. Važiavau vaidinti į Kiniją, į Paryžių. Kodėl? Kad užsidirbčiau daugiau pinigų? Užsidirbau. Pasistačiau tvorą, trinkelėmis kiemą išklojau.

Užsienyje supratau, kad menas yra lokalus ir nėra amžinas. Paryžiuje plaukia minios žmonių, bet aš jaučiuosi svetimas. Ten aš niekam nereikalingas. Mes augome kartu ir mano menas gyvena, kol esate. Čia vienas kitą jaučiame. Pasikalbu su bobute ar kasininke, nusišypso ir man gera. Menininkas sielos vadovas kaip kunigas. Galime girtis, kad save atidavėme teatrui, o gal gyvenome tik tam, kad kuriam nors studentui ar žmogui, sutiktam gatvėje, pasakytume žodį, ir jis liktų. Šitaip galbūt kas nors tęsis. Negalėčiau gyventi kitur. Mano vanduo ne ten, jis čia. Čia aš žinau, kokio malūno vandenį suku.

Dabar turiu Jaunimo teatrą Klaipėdoje, „Taško teatrą“, puikų studentų kursą, lakstau vaidinti į spektaklius Vilniuje ar Kaune ir esu laimingas, nes reikalingas. Bet ateis laikas... kita karta... Jei sustoji, sustingsti, imi ir išnyksti. Viskas taip trapu.