Nuo tos nelemtos birželio 14-osios jau prabėgo aštuoniasdešimt metelių, prabėgo kaip viena diena... Dažnokai tenka girdėti sakant – gana kalbėti apie praeitį, kalbėkite apie ateitį. Retokai, bet pasitaiko, kai paklausia – ar prisimeni kokių nors reikšmingų momentų iš anų laikų...
Taip, prisimenu. Tik sunku rišliai apie tai kalbėti. Pabandysiu kaip mažas vaikas vograuti atskirais sakiniais. Tikiuosi, kad skaitytojas pats iš tos visumos susimodeliuos pagrindinę mintį.
* Nors man dar nebuvo nė septynerių, tačiau be galo smalsaudamas klausydavausi suaugusiųjų pokalbių. Štai Kurtuvėnų mokyklos virtuvėje keli mokytojai diskutuoja žinią, kaip vokiečiai bombarduoja Angliją. Šiurpulinga... Mokytojų nuomone, ir Lietuvoje galimos dujų atakos. Reikia po ranka turėti dujokaukes. Baisoka.
Nubėgu į kitą kambarį, kur laikomos kelios dujokaukės. Užsidedu vieną ir grįžtu į virtuvę. Niekas nesijuokia?! Nustembu. Suprantu, kad tai – rimtas reikalas. Išgirstu nuomonę – gali kilti karas, bet jis būsiąs žaibiškas ir gal mes tokių blogybių nepajusime.
* Štai į mokyklą pėstute ateina dvi moteriškės su šuniuku. Jų plaukai balti, balti... Jos apgyvendinamos pas mokytoją Juliją Petniūnaitę. Pastebiu, kad tų moteriškių visi šalinasi. Girdžiu kalbant, kad jos – lenkės, kad iš Lenkijos pabėgo nuo vokiečių bombų, kad jos pražilusios iš žodžiais nenusakomos baimės. Taip kalbėjo – bet jų išvaizda, mano prisiminimu, labiau panėšėjo į žydžių. Gal tikroji jų tautybė buvo slepiama???
* Pamenu vieną gyvenimo epizodą. Pati 1940-ųjų vasaros pradžia. Kažkoks neįprastas sambrūzdis, judėjimas. Pasirodo, per Kurtuvėnų miestelį žygiuoja apiplyšusi ir dvokianti rusų kariuomenė. Į miestelį taip pat atžygiavo ir moraliai pažeminti Lietuvos, o jau kitą dieną – ir buvusios nepriklausomos Latvijos kariškiai. Visi – ir lietuviai, ir latviai – nusiminę.
Latviai apsigyveno buvusiame grafo Plioterio dvare. Jie iš dvaro tvartų į laukus arkliais veždavo mėšlą... Gaila buvo į juos žiūrėti. Buvę Lietuvos kariai apsigyveno mokyklos pastate. Padėjau jiems į antrą aukštą nešti kareiviškus daiktus. Bendravau su karininku. Štai jis, nešdamas dėžę, susižeidė pirštą. Tvarstydamas jį ir dejuodamas, tarė man: „Berniuk, niekuomet netarnauk kariuomenėje.“ Nesupratau karininko žodžių.
*Suaugusieji kalba, kad Lietuvoje bus raudonarmiečių bazės. Atžygiavusieji į Kurtuvėnus miške, netoliese nuo miestelio, įsirengė štabą. Žmonės šneka, kad jie stebi miestelį iš pamiškės...
Mokyklos aikštėje nei iš šio, nei iš to pradėjo nuolat lankytis rusų kariškis su smaila kepure ir žvaigžde. Vyrai ir moterys tarpusavy kalbėjo, kad jis – politrukas. Ko jam reikia? Niekam neaišku. Niekas nežino. Pavaikščioja prie mokyklos ir suka atgal į mišką. Atrodo, kad jam mes rūpime, kad jis stebi mus...
* Bubiuose mokytojavo Vladas Baltrušaitis1). Jis, kaip ir mano tėvelis, taip pat buvo šaulys ir vienas iš tėvelio bendraminčių bei draugų. Dažnai lankydavosi pas mus. Krikštijo mano sesutę Aldoną.
Ir štai – tekant „rytų saulei“, risčia atbėga iš Bubių į Kurtuvėnų mokyklą. Matau – jis be galo susijaudinęs, susikrimtęs, sunerimęs. Sėdi tėvo darbo kambaryje ir ieško žodžių kažką svarbaus pasakyti. Pagaliau drebančiu balsu ištaria: „Liudai, aš padariau baisų dalyką. Pasirašiau po raštu prieš tave. Raštas jau buvo parašytas. Tik parašo reikėjo. Mane privertė...“
Kas tai – nesusipratimas, apgavystė, išdavystė ar ištikimybė?
* Nors buvau dar vaikas, bet gerai įsiminė du kurtuvėniškiai – Šimkus ir Tolutis. Šimkus turėjo sūnų ir dukrą. Dalyvaudavo mokyklos renginiuose, spektakliuose, dainuodavo chore. Šimkus buvo ir bažnyčios promatorius – pirmas užtraukdavo giesmes. Buvo artimas geras mūsų kaimynas.
Tiesa, vienu metu tėvo ir Šimkaus santykiai pašlijo. Mat pasaulinės ekonominės krizės metais Vokietija nebenorėjo pirkti lietuviškų žąsų. Lietuvos vyriausybė turėjo skubiai sugalvoti, kaip parduoti šimtus tūkstančių jų ir taip paremti kaimą. Todėl visi valstybės tarnautojai privalėjo reguliariai pirkti tuos paukščius. Mano tėvelis irgi pirko. Iš turgaus parvežė gražų baltą žąsiną. Nežinojo, ką su juo daryti. Žąsinas tapo mūsų kiemo papuošalu. Išdidžiai vaikščiodavo po žolyną ir, pamatęs mane, šnypšdavo. Man patikdavo. Bet kartą tas gražuolis užsuko į Šimkaus kiemą. Šeimininkas pagavo jį ir išvirė.
Štai kodėl buvę geri kaimynų santykiai pablogėjo. Tėvelis negalėjo suprasti kaimyno poelgio...
Kitas, bet kiek tolimesnis kaimynas buvo Tolutis (nei vieno, nei kito vardų neprisimenu). Jis tėveliui pridarydavo daugiau nemalonumų, nei rodydavo draugiškumo. Dažnokai ir ne vienam miestelio gyventojui iškrėsdavo įvairių šposų. Mat labai mėgo degtinę. Kai šis žmogus eidavo pro mokyklą ir pamatydavo, kaip mano tėvelis mėšlu tręšia obelaites ar skaldo malkas, tuoj pradėdavo burbuliuoti: „Ponas... rupūžė... pats dirba... galėtų žmonėms duoti uždirbti...“
Sušvitus „Stalino saulei“, jis, kaip ir Šimkus, kurio sūnus bemat patapo komjaunuoliu, pasidarė ne tik naujos santvarkos aktyvistu, bet ir raudonojo kampelio miestelyje vedėju. Pirmas jo veiksmas buvo toks – atėjo į mokyklą ir pareikalavo atiduoti radijo aparatą „Filips“. Reikia raudonajam kampeliui praturtinti. Deja, atimtasis aparatas tame raudoname kampelyje ištvėrė vos vieną dieną – sudegė neteisingai prijungus prie akumuliatoriaus...
Kiekvienam sutiktajam abu kaimynai nuolat kalė į galvą, kad dabar – gyvenimas Lietuvoje pagerės. Oi, kaip pagerės!..
* Aušo birželio 14 diena. Tėvelis išvykęs gydytis į Birštoną. Mes, trys vaikai, su mama vieni namuose. Dar tamsu, dar saldžiai miegame. Netikėtas trankus bildesys. Į mokyklos patalpas įsiveržia septyni rusų kariškiai. Tarp jų ir politrukas, slankiodavęs mokyklos kieme. Kartu su jais – Tolutis ir Šimkus. Mačiau, kad jiedu pasirašinėjo kažkokius dokumentus.
Komanda: „Ruoškitės!!! Dabar gyvensite kitur! Ten jums bus geriau!“ Tolutis stebi mamą ir vis primena, kad kuo mažiau daiktų ir maisto vežtųsi – ten (tik neaišku – kur „ten“) visko būsią per akis.
Netikėtai pamato mane, stovintį prie tėvelio dviračio (prieškary gana retas ir todėl vertingas daiktas) ir pareikalauja, kad atiduočiau jam, nes man daugiau nebūsiąs reikalingas. Išsigandęs ir begal sunerimęs sakau, kad be tėvelio žinios tai daryti negaliu. Ir paslepiu dviratį krūmuose...
Įsibrovėliai iki pat sutemų laukia grįžtančio mano tėvelio. Tačiau jis negrįžta. Politrukas, pamatęs tėvelio fotoaparatą, įsikiša į savo kišenę. Tas retas daiktas – dabar jo nuosavybė. Kareiviams duodama komanda – paimti ir išnešti į sunkvežimį spausdinimo mašinėlę. Nusprendę nebelaukti mokyklos direktoriaus, visus mus, jo šeimos narius, sulaipino į sunkvežimį ir pasuko į Bazilionus per Kurtuvėnų miškus....
* Bazilionuose, seniūnijos kieme, daugybė žmonių. Visi su ryšuliais... Visi ašaroja... Kieme kūrenasi laužas, kibire kaista vanduo.
Išaušo rytas – į miestelį pradėjo rinktis valstiečiai su savo ratukais ir arkliukais. Jie čia prievarta varomi. Areštuotuosius reikės vežti. Mūsų šeima sėdi vežime ant šiaudų. Prie jo galo stovi rusas, kariškis, su ginklu rankose. Visus veža iš Bazilionų link Bubių. Važiuojame plentu per beržų alėją3), kurią valstiečiai pasodino Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio proga. Mama pradėjo verkti. Supratau, kad taip ji ašaromis atsisveikina su berželiais ir su namais.
Pagaliau mūsų vežimas užvažiuoja ant Aukštelkės kalno. Baisus vaizdas ir man, vaikui, atsivėrė. Visas kelias nuo Bubių iki pat Šiaulių užkimštas vežimais, kuriose rauda lietuviai – tremtiniai ir išdidžiai kėpso ginkluoti rusai – trėmikai. Kairiuoju kelio kraštu kursuoja rusų kariškas sunkvežimis su enkavedistais – akylai stebi, kad kuris nors neiššoktų iš ratų ir nepabėgtų. Šiandien neretai girdime sakant, kad lietuviai trėmė patys save. Nemačiau nė vieno lietuvio su ginklu! Matyt, tokį pramaną pirmieji pradėjo skelbti tie, kurie žinojo apie tremties dokumentus su tautiečių parašais, išgautais pačiais brutaliausiais būdais.
Ir štai mus priveža prie vagono, kuris stovėjo Šiaulių geležinkelio stoties toje vietoje, kur dabar yra atminimo lenta. Mes jau vagone. Žmogus prie žmogaus. Tualeto nėra. Tam reikalui padėtas keturkampis medinis vamzdis. Verkdama moteris prabyla: „Žmonės, nesigėdykite, atlikite savo reikalą, nekentėkite...“
Vagone daug moterų su dar visai neseniai gimusiais vaikučiais ant rankų. Ašaros... Ašaros... Ašaros... Netikėtai vienas vyras – Jurgis Masiulis – garsiai prabilo: „Mieli žmonės, nebeverkite, pasiklausykite manęs. Aš jums pagrosiu.“ Pasiėmė savo akordeoną ir užtraukė lietuvišką dainą. Niekuomet neužmiršiu to lietuvio – drąsaus vyro. Ačiū Jam.
* Važiuojam jau nebe pirmą parą. Verkiu nesulaikydamas ašarų. Be galo ilgiuosi nežinia kur esančio Tėtės. Iš to pasiilgimo sėdžiu neatsitraukdamas nuo vagono langelio grotų ir vis akimis ieškau jo. Ne tik ilgesys valdo mane, bet ir be galo vaikiška viltis! Vienądien Baltarusijos stotyje prie mūsų stovinčio traukinio privažiavo ir sustojo toks pat grotuotas traukinys. Jame – vien Lietuvos vyrai, vežami tiesiai į mirtį. Stebiu traukinį... Ir staiga!.. O stebukle! Iš priešais stovinčio vagono per langelio grotus žvelgia į mane – Tėvelis... Jo prašymas būti prijungtam prie šeimos buvo patenkintas – perkėlė į mūsų traukinį. Atsitiktinumas?! Ne, tai buvo Dievo valia.
* Mūsų ešelonas rieda į rytus, ilgai stoviniuodamas stotyse, nes vakarų kryptim vežė į frontą vyrus, kur jų laukė tik mirtis. Jau buvo prasidėjęs karas.
Staigmena mums. Pirmą kartą leidžia nusiprausti. Lipame iš vagono prie ežero už Sverdlovsko. Ten, kur rusai 1918 m. sušaudė savo imperatoriaus šeimą. Labai humaniška!
Vienoje stotyje buvęs rusas, pasislėpęs už vagono konstrukcijų, atvirai papasakojo tėveliui, žiūrinčiam per lango grotas, kokios gyvenimo kančios mūsų laukia.
Traukinys braunasi į Rusijos gilumą. Matome ariamą lauką. O ten! Vyras valdo plūgą, kurį traukia – dešimt pakinkytų moterų... Pasibaisėjome.
* Pagaliau mes Bijske. Iš ten mus veža 300 km sunkvežimiu į būsimą gyvenimo vietą – į Tengos tarybinį ūkį. Pirmasis sustojimas prie fermos. Iškraustė mus iš mašinos prie barako. Laukas apaugęs aukštais karčiaisiais pelynais. Dvokia. Susėdo lietuviai ant savo maišų. O aplink į mus paspoksoti sustojo vietiniai rusai. Baisingai propagandistų prieš mus nuteikti! Rusai šaukė: „Fašistai! Fašistai!“ Staugė, bliovė, plyšavo įvairiausiais balsais... Spjaudė, svaidė žemės grumstus į mus...
Mačiau nuošalyje ant griovio krašto sėdinčius du mūsų bendrakeleivius – senukus baltomis, nuo senatvės vibruojančiomis galvelėmis. Tačiau ir iš jų tyčiojosi iki soties, nes jie atvežti iš Vakarų...
* Pirmieji tremties metai Tengos tarybiniame ūkyje. Speiginga žiema. Vyksta karas. Nuo nežinomų ligų masiškai miršta vaikai. Baigiasi atsivežto maisto atsargos. Žmonės pasimetę. Blaškosi dvi išsigandusių, į nežinomybę patekusių tremtinių nuomonės.
Pirmoji – savęs ir kitų raminimas optimistiniu, patriotizmu grįstu laukimu: privalu neprarasti vilties, netrukus grįšim namo, nes Rusija karą pralaimės. Anot jų, tikram lietuviui nedera taikstytis su mintimi apie ateitį Sibire, o kad išliktum, atsivežtus daiktus reikia keisti į maistą ir laukti... Kelios moterys net organizavo burimus kortomis ir „Lėkštutę“. Lėkštutė ant stalelio „judėjo“ vos prisilietus pirštais ir „sustodavo“ prie parašyto žodžio Lietuva... Nemažai tremtinių užkibo ant to kabliuko.
Karui įpusėjus, šie tremtiniai pateko į sudėtingą situaciją. Jie pirmieji atsidūrė ant absoliutaus bado ribos. Tokių šeimų vyrai net kelnių nebeturėjo, vaikščiojo su sijonais, nes visi rūbai buvo iškeisti į bulves, kurių už pinigus vietiniai nepardavinėjo. Tik mainais į drabužius / daiktus, kurių Sibire nebuvo. Mainais gautą bulvių – to pagrindinio maisto kibiriuką tekdavo neštis maždaug 20 kilometrų – į savo barakus. Mėsos nepardavinėjo ir nemainė. Mat kiaulių garduose vietiniai nepenėjo – nebuvo pašaro. Orams atšilus, vėliau ir mes paleisdavome paršiuką į gamtą, o rudenėjant susirasdavome jį gero katino dydžio. Gaudydavome kurmius, laukius (antį primenančius blausiai juodus vandens paukščius), įtarius ir atsargius žvirblius...
1942 m. darbininko duonos norma dienai – 0,5 kg, o vaikui – 300 gramų. Forminė duona – avižų, sumaltų su visais lukštais ir dar medžio pjuvenų įmaišyta. 1947 m. duonos kepaliukas kainavo 40 rub., o aš, paauglys, už visą vasaros dirbą gaudavau atlyginimo 30 rub.
Dalis tremtinių jau pirmomis gyvenimo Sibire dienomis griebėsi visų įmanomų ūkio darbų, kaip antai: pavasarį pasisodindavo bent kelis bulvių daigelius, dvi ar trys šeimos kartu mainais į daiktus įsigydavo vieną karvutę, kad būtų vaikams pienelio... Taip elgtasi ne todėl, kad nesiilgėtų Lietuvos, nemylėtų jos...
Nors ir vaikas buvau, bet jau įžvelgiau žmonių įtarumą, polinkį klijuoti apšmeižas kolaboravimu. Vien faktas, kad mano tėtis neatskirtas nuo šeimos, ne vienam lietuviui-tremtiniui žadino baimę, kreivą požiūrį į mus.
* Dar vienas pastebėjimas. Lietuvius apgyvendino ką tik pastatytuose barakuose, kuriuose dar niekas nebuvo gyvenęs. Žymiai vėliau išprotavau, kad tokioms grandiozinėms statyboms reikėjo ne mažiau kaip poros metų. Taigi, barakų statybų pradžių pradžia – maždaug 1938 metai. Vadinasi, Rusija dar iki 1938-ųjų jau buvo suplanavusi užgrobti Pabaltijo žemes ir ištremti žmones.
* Į rankas pateko 1941 m. Raudonojo Kryžiaus išleista knyga „Ištremtieji. Bolševikų valdžios 1941 m. birželio 14–16 d. Lietuvos žmonių trėmimo vaizdai. Daliniai tremtinių sąrašai“ (Spaudai paruošė V. Kemežys ir J. Petrėnas). Joje rašoma: „Iš sensacingų NKVD įsakymų aiškėja, kad į Sovietų Rusiją turėjo būt išvežta apie 3/4 Lietuvos gyventojų“. Kas į tuos sąrašus pakliuvo? Truputį pavardysiu: visuomenės darbuotojai, Šaulių sąjungos aktyvas, žurnalistai, kunigai, mokytojai (ir mano Tėvelio pavardė tremiamųjų sąrašuose įrašyta), studentai, kariai, teisininkai, gydytojai, akušerės, gailestingosios seserys, vaistininkai, buvę bajorai, dvarininkai, ūkininkai, agronomai, buvę firmų koncesijų ir akcinių bendrovių tarnautojai, „asmenys, turintys asmeninį susirašinėjimą su užsieniu“, esperantininkai ir filatelistai ir t. t.
Grotuotuose vagonuose į Sibirą buvo uždaryti ir vežėjai, šoferiai, staliai, batsiuviai, kirpėjai, skalbėjos, kepėjos... Kaip rašoma minėtoje knygoje, jei ne karas – tik ketvirtadalis Lietuvos gyventojų būtų likę gyventi savo šalyje.
Birželio 14-oji – Gedulo ir vilties diena
Inžinierius, išradėjas, visuomenininkas Romualdas Baltutis šiauliečiams labiausiai pažįstamas kaip žmogus, išgyvenęs dvi tremtis, įdomiai pasakojantis apie sunkių išbandymų laikotarpį, tremtinių dvasinę stiprybę. Jis sudarė vertingas knygas, liudijančias apie tremtinių gyvenimą Sibire: „Septyniolika metų be Tėvynės“, 6 tomus „Sibiro Alma Mater“. Tėvo atminimui iš atminties užrašė jo pasakas, iliustravo savo piešiniais ir nuotraukomis, sudėjo į knygelę ,,Jurgiuko Spurgiuko ir dėdės Jokūbo nuotykiai“.
17 metų trukusi tremtis prasidėjo 1941 m. birželio 14 d., kai R. Baltučiui tebuvo septyneri.
Tremties vaikai. Vienintelė 1941 m. tremties nuotrauka. R. Baltutis – aukščiausias, paskutinėje eilėje.
R. Baltučio archyvo nuotr.
Baltučių šeima antrojoje tremtyje prie savo rankomis statyto namelio.
R. Baltučio archyvo nuotr.
Šeimos kapela. Tėvas mokė vaikus groti, nes muzika – vienas iš būdų išsaugoti optimizmą.
R. Baltučio archyvo nuotr.
Kurtuvėnų mokykla, kurios vedėju dirbo Liudas Baltutis, Romualdo tėvas. Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių šventė 1930 m.
R. Baltučio archyvo nuotr.
Diplomuotas inžinierius R. Baltutis nelegaliai grįžta į Lietuvą.
R. Baltučio archyvo nuotr.
Šeštokas R. Baltutis vienintelis grojo smuiku.
R. Baltučio archyvo nuotr.
Lietuvių Velykos Tomske.
R. Baltučio archyvo nuotr.
Tomsko instituto bendrabutyje. Elektromechanikos fakultete studijuodamas R. Baltutis grojo įvairiais muzikos instrumentais. Dombrą išsaugojo iki šiol.
R. Baltučio archyvo nuotr.
R. Baltutis – atsiminimų knygų „Sibiro Alma Mater“ sudarytojas.
I. Ramaneckienės archyvo nuotr.
