„Močiute, kada galėsime apsikabinti? Labai pasiilgau. Ar kai tris kartus pamiegosiu, atsikelsiu, jau bus vasara ir mes susitiksime? Aš visas tavo raukšleles suskaičiuosiu. Man jos gražios, nes atsiranda iš rūpesčių ir meilės, – penkiametė anūkėlės žodžius persako šiaulietė Angelė. – Sūnus su vaikais gyvena Šiauliuose, bet laikomės karantino tvarkos. Su anūkais pasikalbame videoskambučiais, vieni pas kitus nesilankome. Vyresnėliui keturiolika, ne toks jausmingas, bet sako pasiilgęs mano paruoštų virtinių su spirgučiais, tačiau pakentės, nenori man viruso atnešti.“

Padalytas pasaulis
Nematomas karūnuotasis baubas smarkiai pakeitė mūsų kasdienybę, formuoja naujus įpročius, gali būti, kad taiso mūsų gyvenimo klaidas. Paskendę rutinoje, ėmėme nepastebėti, kad murkdomės beprasmiškame skubėjime, o santykiai darosi paviršutiniški, netikri.

„Ikikarantinis bėgimas, centrifugos tempas surydavo visą laiką. Rytą paskubomis tekdavo išsiruošti į darbus ir mokyklas. Dieną paknopstom „išmėtome“ vaikus į būrelius. Vakare – į sporto klubą užbėgi, dar sustoji parduotuvėje maisto. Grįžus namo ruošos darbai, – komentuoja psichologė-psichoterapeutė Donata Grakauskaitė-Šličienė. – Ne visada užtenka jėgų ir noro paklausti, kaip jautiesi, kas įdomaus per dieną nutiko. Natūralu, kad apie namiškius – tėvus, senelius,  prisimindavome tik epizodiškai. Pagalvoji, kad reikia paskambinti, bet jau vėlu. Palieki kitai dienai, o ta diena vėl tokia pat, kupina bėgimo.“

Pasak psichologės, žmonių tarpusavio santykiai – tai viena iš sričių, kuri aktyviausiai dalyvavo karantino procese, Pagaliau buvo galima rasti laiko kalbėtis, bendrauti. Šeimos, praleisdamos ištisas dienas kartu – susitiko. Pamatė vieni kitus ne tik ryto skuboje ar prasilenkdami virtuvėje vėlai vakare. Susitiko. Ir susitikimai buvo patys įvairiausi. Vieni kupini džiugesio ir palaimos, kad pagaliau ,,legaliai“ gali tiek daug laiko būti kartu. Kiti – kupini nusivylimų, nes idealizuoti ar romantizuoti santykiai subliuško kaip kiauras kamuolys.

Psichologės-psichoterapeutės D. Grakauskaitės-Šličienės teigimu, karantino scenarijus iš esmės atvėrė žmonių mąstymo ir gyvensenos ypatumus. Vieni, iššūkius priimantys kaip galimybę suprasti, apmąstyti, koreguoti, dailinti, paprastai pasiekia labai malonių rezultatų. Kiti bando nusikratyti atsakomybės už savo gyvenimą ir dažnai būna pikti, nes laukia, kad kas nors išspręs už juos jų problemas.

Norisi, kad valstybė tai padarytų, santykius su vaikais išspręstų socialinės institucijos ar mokykla, o konfliktus su sutuoktiniu, ginčus su tėvais galėtų išrišti bet kas, tik ne aš. Šie asmenys nuoširdžiai laukia gelbėtojų ir, žinoma, nesulaukia. Nusivylimą, begalinį pyktį ir pavydą visam išoriniam pasauliui neretai išpila piktuose socialinių tinklų komentaruose.

Nematomomis sienomis atsitvėrėme, izoliavomės ne tik nuo bendradarbių. Izoliavomės nuo gatvės praeivių, kaimynų, nuo giminių, net nuo savo vaikų ir anūkų. Koronavirusas visuomenę perdalijo kelis kartus. Iš pradžių dalijo į ,,grįžusius“ – pavojingus, galinčius užkrėsti ir ,,vietinius“ – lyg ir nepavojingus. Paskui atskyrė vaikus ir senelius – dvi rizikos grupes: vieni – potencialus užkratas, kiti – beveik  mirtininkai. Ir vieniems, ir kitiems nemažas  išbandymas – neaplankyti, nesusitikti, neapkabinti, jeigu myli ir linki gyventi.

Apsauga virsta diskriminacija?
Esame be galo skirtingi, todėl ir patirtys – įvairiausios. Į redakciją paskambino šiaulietė pedagogė prisistačiusi Vilija. Moteris verkė visą naktį, nes direktorė pareiškė, kad kai švelninant karantiną atsidarys darželis, jai bus rašoma prastova, o darbo sutarties kitiems metams nepratęs, kadangi šešiasdešimtmečiams su vaikais dirbti rizikinga.

„Aš labai bijau. Ne ligos, ne mirties. Bijau eiti į parduotuvę, bijau lipti į autobusą, bijau įsijungti televizorių: kasdien kala – virusas mirtinai pavojingas, likite namuose. Jei tau daugiau nei šešiasdešimt, nerekomenduojama eiti į kirpyklą, prisėsti lauko kavinėje, važiuoti autobusu, artintis prie savo anūkų. Iki pensijos dar pustrečių metų, o darbe jau nepageidaujama – rizikos grupė… Ar mes raupsuoti? Kasdien nueinu pėsčiomis po 4 kilometrus, pati viena prižiūriu didžiulį sodą, nesu gulėjusi ligoninėje, o dabar – „nerekomenduojama“. Kažkokia visuotinė psichozė.

Suprantu, kad taip siekiama išsaugoti vyresniosios kartos gyvybes, bet, manau, perlenkta lazda – žmones tokia hipnozė veikia: senesni ir jauni ima vieni kitų bijoti, susitikę šoka atatupsti arba darosi pikti. Senesnius erzina jaunuolių nerūpestinga drąsa, laisvumas, o jaunesni stebisi – ko į kapines bobulytės važiuoja? Vaikeliai, kitur mūsų niekas nelaukia...“

Vyresniems žmonėms šis karantinas yra itin sudėtingas metas, nes jie pripratę prie fizinio bendravimo, jiems įprasta turėti aiškų režimą, kuris dabar visiškai suardytas. Velykos ne su šeima  prie stalo daužant kiaušinius, Motinos diena, kai reikėjo pasitenkinti vaizdo skambučiu ir nuotoliniais sveikinimais, atvėrė vartus absurdo ir beprasmybės būsenai.

Senatvė kaip bausmė
„Ką padariau ne taip? Rodos, mylėjau, per tris darbus dirbau, kad nieko netrūktų. Išaugo, ištekėjo. Namą užrašiau, kad man mirus su vaikais nevargtų po svetimus butus. Atvežė čia ir pamiršo, – rypuoja slaugos skyriuje paguldyta sunkiai bevaikštanti aštuoniasdešimtmetė Valė. – Skambinu, ragelio nekelia – gal dirba labai, laiko neturi. Sulaukti tokios senatvės yra bausmė, Dievo rykštė. Žiaurus dalykas – tik sėdi, žiūri pro langą ir lauki tos dienos, kai išeisi...“

Sunku senutei paaiškinti, kad lankymas karantino metu uždraustas, kad iki pietų namiškiai iš tikrųjų labai užsiėmę. Jos dienų tėkmė smarkiai sulėtėjusi dėl negalės, dėl senatvės, dėl atskirties.

Slaugytojai Stefai panašios istorijos ne naujiena. „Niekas nepasikeitė ir nepasikeis, – nukerta ji. –  Karantinas ar ne karantinas, senatvė mūsų visuomenėje nėra maloni, nes dažnai žmonėms ne jausmai, o daiktai svarbesni. Tie seneliai, kurie buvo reikalingi anūkams tik tada, kai pritrūkdavo  pinigų, dabar nereikalingi dar labiau – sunkiai serga, ligoninėje lankyti negalima, pinigėlių į kišenę nekyštels. Kam jie?“

Sociologai jau anksčiau rašė, kad turtėjant visuomenei, jauni žmonės vis dažniau gyvena nebe su tėvais ir seneliais, todėl menksta kartų ryšiai, jos gyvena vis skirtingesniuose ir atskiresniuose pasauliuose, kuriuose daugiau vietos praktiškam išskaičiavimui, logikai, mažiau emocijoms ir empatijai.

Semiasi optimizmo
„Ar savo senelį myliu, nesusimąstydavau, – atvirauja studentas Arnas. – Visados jį gerbiau. Mano bendraamžiai dažnai skundžiasi, kad nesusikalba ne tik su seneliais, bet ir su tėvais. Vyresnieji linkę pamokslauti, kritikuoti. Kai esi jaunas, tavimi dažnai nelabai pasitiki, mano, kad ne viską sugebėsi, todėl turi dvigubai daugiau stengtis, parodyti, kad tikrai išmanai. Mano senelis kitoks. Jis išklauso, nepyksta, jei ginčijuosi, ir papasakoja ką nors iš savo gyvenimo vyriškos patirties.

Kai paauglystėje kalbėdavausi su juo, sakydavo, kad gyvenimas – trumpas kaip krentančios žvaigždės žybtelėjimas. Aš to nesuprasdavau: kiekviena pamoka trukdavo amžinybę. Buvau nekantrus, ir laikas atrodė baisiai ištemptas. Per karantiną negaliu su juo susitikti, bijau bėdą kokią užnešti. Kai paskambinęs išgirdau jo prikimusį balsą, pajutau, kad brangus labai.“

Vaikinas sako, kad jį pokalbiai su seneliu praturtina. Padeda pervertinti daugelį dalykų, stebina vyresniosios kartos stiprybė: „Jo gyvenimo istorijos man atrodo skaudžios ir liūdnos, o jis vertina visai kitaip. Imu pastebėti, kiek daug nežinau, kokie mano rūpesčiai menkaverčiai. Tačiau neramina, kad vis greičiau bėga laikas – ir man, ir seneliui. Vieną dieną nepaskambinęs, bijau, kad kitądien jo balso jau neišgirsiu.“

Ypač ryški šių dienų tendencija – anūkai dažniau bendrauja su seneliais ar tėvais. Tai natūralus  poreikis, nes tėvai ir seneliai yra linkę rūpintis, o atžaloms patogu krizinėje situacijoje atsiremti į  vyresniuosius.  Tėvai ir vaikai, anksčiau rasdavę laiko tik aptarti konkrečius reikalus, dažniau  pasiteirauja apie vienas kito nuotaiką, sveikatą. Toks ryšių atnaujinimas gali padėti lengviau ištverti laikiną nestabilumą.

Nuotaikų įvairenybės
Rima „įstrigo“ Nyderlanduose. Jau trys mėnesiai su vyresniuoju anūku Dariumi tik messinger'iu bendrauja. Po valandą prašneka, kol vaikas savo piešinius išrodo, patikrina, ar jo uždavinius močiutė pajėgtų išspręsti. Pasakoja, kad savo mokytojos ir draugų pasiilgo. Moko šokių žingsnelių, kuriuos pats ką tik išmoko. Žodžiu, vyksta pamokų įtvirtinimas nuotoliniu būdu. Gaila, kad jaunėlės Gabijos dar nė karto nematė, ar pripažins močiutę, nes jau mažylė ropos, kol ji namo sugrįš.

„Išprotėti baigiu, – skundžiasi telefonu Kazys. – Gyvename su vaikais užmiestyje. Iki šiol sugebėdavau atsiriboti nuo vaikų erzelio. Nusitveriu meškerę ir prie Dubysos. O dabar… Į darželį vaikų neveda, mokykla uždaryta. Tėvai į darbą, o man su ketvertu „pacanų“ ristis. Spjausiu į karantiną, važiuosiu pas pusseserę į Šilutę. Bent pailsėsiu.“

„Geras daiktas yra karantinas, – juokiasi keturiasdešimtmetis Edvinas, – jei ne pandemija, jau mama būtų kažkuriame pasaulio krašte. O dabar namuose, ranka pasiekiama. Mūsų Austė baigia pamokas ir pas močiutę lekia beveik kas vakarą. Jos turi kalbos. Varto kelionių albumus, apie egzotiškas šalis diskutuoja. Gal dėl to jai geografija puikiai sekasi. Močiutė – buhalterė, tai Austė jau kai kurias programas spėjo perprasti, abi skaičiuoja.“

Psichologai pastebi, kad karantino pradžioje vyresnioji karta patyrė šoką. Gimusieji po nepriklausomybės atkūrimo turi daugiau vidinės laisvės, entuziazmo ir idealizmo. Pokalbiai su anūkais ir vaikais vyresniuosius įkvepia, išlaisvina nuo per gilaus ir per dažno krizinių įvykių analizavimo, vedančio į liūdesį, beprasmybę. Jauni nebūtinai iš senelių semiasi išminties, gal priešingai, kriziniu laikotarpiu geriau veikia anekdotas, nerūpestingas pajuokavimas.

Karantino metu sustiprėjo poreikis sugrįžti į praeitį, pabendrauti su giminėmis ar draugais, su kuriais iki karantino nepalaikė jokio ryšio ar sušnekdavo tik retkarčiais. Gali būti, kad ilgesys veda į prisiminimus ir kriziniais atvejais, kamuojami įtampos, žmonės atsiremia į senas pažintis ar pasinaudoja pagalba telefonu.

Atiduodamas pilnėji
Albinas neseniai po kraujagyslių operacijos. Kaip dabar sakoma, rizikos grupei priklauso ir pagal amžių, ir dėl sveikatos. Apie jausmus kalbėti nelinkęs, bet pasigyrė ką tik šiltnamį prisodinęs: šiek tiek  pakaišiojo  agurkų, paprikos, pomidorų, o didžiąją dalį apsodino braškėmis. Turės kuo anūkėlius pavaišinti. Juk atvažiuos, būtinai atvažiuos uogoms išnokus. Žemuogės kiemo pakraščiuose jau žiedelius išskleidė. Paliktą mažosios Agnutės dviratuką vakar sutaisė, drauge nuvažiuos  prie „Lapės“.

„Ką veikiu per karantiną? – greitakalbe beria gatvėje sutikta Janina. – Mūsų kavinukė uždaryta. Prastova. Maloniai leidžiu laiką namuose. Savanoriauju, kitaip sakant. Moteriškei neduok pavalgyt, o duok pašnekėti? Vos praveriu akis, skambina Renata. Buvom pažįstamos prieš kokius 20 metų, pasirodo, jos devyniolikinis sūnus įsimylėjo panelę iš kitos laiptinės, o ta į jį nežiūri. Užsidarė kambary, pasileido muziką visu garsu, kad tik ko blogo nenutiktų. Motinos širdį vos baigiu nuraminti, čirkšt – bičiulė iš penkto aukšto. Grįžo iš parduotuvės su naujienomis: „Tik pamanyk, vos oras atšilo, pilnas kiemas vaikigalių, kaip kažkokioj knygoj skaičiau – vaikų priperėjo saulelė. Pasirodo, žalčiukams „kompai ir teliafai“ atsibodo, į dienos šviesą jaunimas išlindo. Iš nuotolinio mokymo bent tokia nauda, juokiasi kaimynė, o aš nebegaliu kaimynės ,,aktualijos“ aptarinėti, nes jau „Sidabrinės linijos“ laikas. Laido gale liūdnas devyniasdešimtmetės Marytės balsas. Pati vaikų neturi, brolį neseniai palaidojo, o dabar tik jo dukra likusi ir ta pati narkomanė. Paskutinius pensijos likučius išnešė. Nepyksta senolė, tik nesmagu, kad iš tokios bėdos giminaitės ištraukti negali. Melstis belieka. Iki Mišių per televiziją laiko dar kelios minutės, tai pasiguosti suspėjo...“

Atsisveikinusi Janina dar nuskuba į vaistinę, nes kaimynas širdies lašus pabaigė.

,,Tarnauti, pasirūpinti silpnesniu – ypač svarbi veikla. Gera matyti besidžiaugiantį kitą, bet daug maloniau išgyventi vidinį džiugesį duodant, – sako psichologė-psichoterapeutė D. Grakauskaitė-Šličienė. – Ne veltui sakoma, kad duodanti ranka niekada nebūna tuščia. Žmogus gali išgyventi pilnatvę ar vis labiau jausti vidinio stiprėjimo būseną, kai atiduodamas pilnėja. Šis potyris traukia.

Nepraraskite, kas atrasta
Psichologė-psichoterapeutė bando apibendrinti, ką karantinas  pakeitė ir ką pozityvaus įnešė į mūsų kasdienybę (apie negatyvius finansinius veiksnius šį kartą nekalbame): „Tėvai, seneliai per karantiną turėjo būti tarsi atskirti, kad galėtume apsaugoti vieni kitų sveikatą. Paradoksalu, bet galbūt per šias neseniai praėjusias Velykų, Motinos dienos šventes jie pirmą kartą sulaukė tiek daug nuoširdaus dėmesio ir tikro apgailestavimo: kaip liūdna, kad negalime būti kartu. Be to, verta nepamiršti ir liaudies išminties, kad uždraustas vaisius visada saldžiausias. Tad natūralu, kad paskelbus draudimą važiuoti pas vyresniuosius, atsirado begalinis troškimas tai daryti.“

Nuoširdų ačiū psichologė taria  televizijai, radijui, kurie kasdien primena: bendraukite ir pasirūpinkite  nuotoliniu būdu. Socialiniuose tinkluose nuolat mirgėjo videoįrašai, kaip geriama rytinė kava nuotoliniu būdu, kaip žiūrimos televizijos laidos kartu. Tai tapo tarsi nauja madinga veikla – bendrauti nuotoliniu būdu.

Žinoma, ,,ekraninis“ bendravimas niekada nepakeis gyvo buvimo kartu, bet tai vis tiek gerokai daugiau laimės neša, negu jokio bendravimo. Bet koks pokalbis gydo – ar jis būtų virtualus, ar tiesioginis, nes abiem atvejais žmonės gali paprasčiausiai išsikalbėti ir išgyventi šiuo metu daugeliui pažįstamą užsidarymo jausmą.

Senoliams, išsiilgusiems vaikaičių dėmesio, karantinas įteikė šią gražią dovaną – galimybę bent virtualiai bendrauti ir prasmingai leisti laisvą laiką.

„Buvimas atskirtyje privertė susimąstyti ir pamatyti savo tikruosius turtus, kurie neša laimės pojūtį tik pagalvojus. Prisiminus jaukias akimirkas su tėvais ir seneliais, užlieja šilumos banga. Atmintyje iškylantys pokštai ar komiškos situacijos priverčia nevaldomai juoktis iki ašarų, – reziumuoja D. Grakauskaitė-Šličienė. – Tad jei yra galimybė, paskambinkit namiškiams dabar ir jaukiai paplepėkit. Tai jūsų turtas.“

Gal technologijos vėl padės?
Dėl karantino įtakos skirtingų kartų bendravimui visuomenėje nesutariama. Vieni mano, kad karantinas atskyrė žmones, susilpnino jų tarpusavio ryšius, o kiti teigia priešingai – tikina, kad fizinio kontakto nebuvimas turėjo teigiamos įtakos, nes žmonės ėmė daugiau bendrauti su savo artimaisiais, ypač seneliais, kurie dažniausiai lieka tarsi už kadro aktyviai gyvenančio jauno žmogaus gyvenime. Psichologų teigimu, šis nerimo laikotarpis išties paskatino skirtingas kartas bendrauti daugiau ir dažniau.

Ilgam tokios permainos ar tik laikinas efektas? Deja, padažnėję pokalbiai nebūtinai reiškia sustiprėjusį ryšį. Tikėtina, kad po karantino šis bendravimo poreikis nebebus toks stiprus. Įpročiams susiformuoti reikia laiko ir daugkartinio kartojimo. Gali būti, vėl seneliai bei močiutės ims skųstis, kad jauni neatsiliepia į jų skambučius. Kasdienybės nuobodulys, rutina, vienatvės išgyvenimai duoti žmogui, kad paskatintų jį nuolat judėti, kelti egzistencinius klausimus, peržiūrėti savo gyvenimą ir keistis.

Turbūt stipriau gali jaustis tie seneliai, kurie prisijaukino skaitmeninę erdvę. Jie turės bent slaptą galimybę stebėti savo anūkų gyvenimą socialiniuose tinkluose. Norisi tikėti, kad vieni kitų pasiilgę atsakys bent mirksiuku.

D. Grakauskaitė-Šličienė: ,,Karantinas įteikė gražią dovaną – galimybę bent virtualiai bendrauti ir prasmingai leisti laisvą laiką.“
Asmeninio archyvo nuotr.

Autorės nuotr.