,,Mes visi nešiojame savyje motinos pamokymus ir jos širdies šilumą. Mama – artimiausias žmogus pasaulyje, joje susijungia kančia ir meilė, nerimas ir pasiaukojimas. Pagarba motinai yra pagarba ir žmonijai, pagarba Kūrėjui, pagarba ir sau patiems, nes visi esame motinų vaikai ir joms daug kuo skolingi.“ (Kunigas Paulius Bytautas).
Sekmadienį Motinos diena. Šiemet ji truputį kitokia – mylintys ir saugantys savo mamas apkabins jas tik iš tolo, virtualiai – telefono žinute ar vaizdo skambučiu, gal pradžiugins gėlių puokšte ar lauknešėliu prie durų, o šventinį mamos pyragą pabandys išsikepti patys. Virusas keičia mūsų elgesį, bet jausmai – ne jo valioje.
Motinos dienos išvakarėse norime priminti apie ypatingą Motiną – šiaulietę Stanislavą Jakševičiūtę-Venclauskienę, išauginusią daugiau nei šimtą dvidešimt vaikų.
„Baltieji rūmai“ liudija šeimininkų taurumą
,,Aušros“ muziejui priklausančiuose Kazimiero ir Stanislavos Venclauskių namuose kalbamės su Istorijos skyriaus vedėjos pavaduotoja Vilma Karinauskiene ir muziejininke-specialiste Auguste Labenskyte. Rūmai atgijo po renovacijos, modernus pastatas šviečia baltumu, sugrąžintas vidinis sienų dekoras kalba apie šeimininkų aukštą statusą ir išlavintą skonį: nepretenzingos spalvos, kuklūs gėlių ornamentai, saikinga puošyba. Jaukūs kambariai, rodos, dar pilni vaikų klegesio ir muzikos.
Šiuose namuose gyveno Kazimieras Venclauskis – vienas žymiausių Lietuvos advokatų, visuomenės, kultūros veikėjas, pirmasis Šiaulių miesto burmistras, filantropas, vienintelės Lietuvoje tokios gausios šeimos tėvas ir Motinos legenda tapusi jo žmona Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė – pirmojo lietuviško spektaklio, Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“, režisierė ir pagrindinio vaidmens atlikėja, viena pirmųjų lietuvių profesionalių aktorių.
Šiuose namuose užaugo jų dukros – Danutė ir Gražbylė Venclauskaitės. Gražbylė Venclauskaitė – pirmoji Šiaulių miesto garbės pilietė. Visos trys šeimos moterys – Pasaulio tautų teisuolės.
„Tai buvo savotiškas mitas, viena iš Šiaulių miesto pasididžiavimo aukštumų, paaiškinimas, kodėl Šiauliai yra Šiauliai…“ – taip Venclauskius yra apibūdinęs profesorius Algirdas Julius Greimas.
Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė (1874 m. liepos 9 d. Šiauliuose – 1958 m. sausio 16 d. Vaterburyje, JAV) – pirmoji profesionali lietuvių aktorė, režisierė, visuomenės ir kultūros veikėja, miesto tarybos narė, lietuvybės skleidėja, mecenatė.
„Vien to užtektų, kad šiai moteriai būtų skirta derama vieta mūsų miesto ir šalies istorijoje, – sakė Vilma Karinauskienė.– Bet ji užaugino, išauklėjo daugiau kaip šimtą dvidešimt našlaičių ir beglobių vaikų, o vokiečių okupacijos metais kartu su dukterimis gelbėjo žydus.“
Dideli siekiai
Manoma, kad lietuvybės sėklą ir gailestingumą, norą padėti Stanislava perėmė iš tėvų. Jos tėvas Jonas Jakševičius dalyvavo 1863 metų sukilime ir vos išvengė mirties bausmės. Pasakojama, kad jos mama Marija Rudytė-Jakševičienė, kilusi nuo Pavenčių, sukilėliams siūdavusi šilkinius marškinius, kad parazitai neįsiveistų. Šiltinės epidemijos protrūkyje Jakševičiai palaidojo 5 savo pirmuosius vaikus, Stanislava buvo šeštoji. Jos mama, šviesus žmogus, išleido mergaitę mokytis į Rygos gimnaziją, nes Šiauliuose dar mergaičių gimnazijos nebuvo. Paskui mergina scenos meną studijavo dramos kursuose Rygoje ir Peterburge. Pasirinkimas neįprastas tų laikų bajoraitei, bet tėvai neprieštaravo.
Gyvendama Rygoje Stanislava įsitraukė į tautinį judėjimą, platino lietuvišką spaudą, dėl to neretai pravardžiuojama ,,litvomane“. 1899 m. rugpjūčio 20 d. Palangoje Stanislava Jakševičiūtė režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį Juozo Vilkutaičio-Keturakio „Amerika pirtyje“, vaidino jame Agotą. Tik dėl to, kad buvo kilusi iš bajorų, caro žandarai jos neareštavo (vėliau spektaklis buvo statomas Liepojoje, Rygoje, Šiauliuose).
Rygoje viename iš lietuviškų vakarų susipažino su Kazimieru Venclauskiu, būsimuoju advokatu, 1902 m. jiedu susituokė. 1908 m. šeima iš Rygos sugrįžo į Šiaulius. Greitai Venclauskių namai tapo lietuvybės centru. Juose lankėsi filosofas Vydūnas, kuris vėliau tapo dukros Gražbylės krikštatėviu, rašytojos Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, švietėjas Povilas Višinskis ir kiti.
Šiauliuose Stanislava Venclauskienė vaidino Nikolajaus Dolžanskio Rusų teatro trupėje. Ji viena iš dramos muzikos ir dainos draugijos ,,Varpas“ organizatorių, planavo įkurti profesionalų lietuvišką teatrą, bet sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. O gal teatro aistrą Stanislavos sieloje ėmė stelbti gailestis nelaimingiems vaikams – pamestinukams, našlaičiams.
Motinos dvasia
Nors Venclauskiai patys turėjo dvi dukras – Danutę ir Gražbylę, tačiau jie skirtingu metu priglobė, išaugino, išmokslino gerokai daugiau nei šimtą dvidešimt svetimų vaikų. Iš kur toks nenusakomas gailestingumas ir pasiaukojimas?
Sklando legenda, kaip Stanislavos motina M. Jakševičienė nuo mirties išgelbėjo ir išaugino mergytę, radusi ją šuns būdoje. Bajorų šeimoje prieglobstį rado daugiau likimo nuskriaustų vaikų. Pasak V. Karinauskienės, tai rodo Stanislavos ir Marijos laiškai. Vienas iš augintinių kunigas Kazimieras Kazlauskas Stanislavą laiškuose sesute vadino. Yra išlikęs atvirlaiškis. kuriame jis S. Venclauskienei, tuomet vargusiai Vokietijos pabėgėlių stovykloje, praneša, kad Šiauliai sugriauti, bet jų namas išlikęs, pasakoja kitas naujienas.
Jakševičių dukra Stanislava, matyt, panašiai, kaip ir tėvai, įsivaizdavo savo šeimos gyvenimą ir, tęsdama motinos gerus darbus, pirmiausia paėmė globoti dvi našlio kaimyno dukreles.
Galėjo gyventi kaip bajorai
Pirmojo pasaulinio karo metus, kaip ir daugelis inteligentų, Venclauskių šeima praleido Rusijoje. Jau tada išvyko su būriu – gal dešimčia globojamų vaikų. Po karo pirmoji į namus grįžo S. Venclauskienė su vaikais. Yra išlikę pasakojimų, kad Stanislava arklį pasikinkiusi vežiojo plytas, rąstus, malkas, kad tik uždirbtų pinigų vaikų batams, drabužiams. Jokio darbo moteris nebijojo. Žmonės matydavo ją su vaikais ir augintiniais triūsiant darže ar kitur. Kai grįžo iš Minsko vyras, pasidarė šiek tiek lengviau, šeima pasistatė naują prabangų namą, kurį daugelis baltaisiais rūmais vadino.
,,Nors S. Venclauskienė buvo kilusi iš gana turtingų bajorų, o K. Venclauskis, garsus advokatas, laimintis sunkias bylas, gaudavo didelius honorarus (varguomenę dažniausiai gindavo veltui), šeimos gyvenimas visai nebuvo bajoriškas: nei tarnų, nei privilegijuotųjų. Visi dirbo buities darbus, visi paprastai rengėsi, vienodai maitinosi. Antras aukštas būdavo išnuomotas. Dukros Gražbylė ir Danutė tarsi turėjo atskirus kambarius, bet su jomis nuolat kartu gyvendavo kokios nors ,,sesutės“. Mažesnieji vaikai miegodavo Stanislavos kambaryje. Naujokai įsikurdavo cokoliniame aukšte. Vaikų kambariai buvo ir prie valgomojo. Vienu metu prie stalo sėsdavo didžiulis būrys žmonių. Pagerintą maistą gaudavo tik sergantieji“, – pasakoja G. Labenskytė.
Pradedant pamestinukais, rastais prie namų durų, baigiant universiteto studentais – visais Stanislava rūpinosi, suteikdavo pagalbą, globą ir motinišką meilę. S. Venclauskienė kalbėjo penkiomis užsienio kalbomis, visus augintinius leido į mokyklą, namuose mokė muzikos, šokių, vaidybos, užsienio kalbų. Mokė vaikus gero elgesio, namų ruošos darbų, vakarais rengė spektaklius, deklamavo jiems eiles. Senas pianinas svetainėje nenutildavo nuo ryto iki vakaro.
Nors suvaldyti būrį augintinių buvo nelengva, ji niekada nesipiktindavo, nesusierzindavo. Suprasdama vaikų būdą net nereikalavo laikytis griežtos tvarkos, todėl namai ūžė lyg avilys.
Muziejininkės spėja, kad naujuose namuose padidėjo galimybės ir globotinių rasdavosi daugiau. Venclauskiai teikė finansinę paramą neišgalintiems susimokėti už mokslą, S. Venclauskienė sergančius, ligotus, luošus vaikus vesdavo pas pažįstamus gydytojus ir taip ne vieną išgydė. Nebijojo namuose apgyvendinti net tuberkulioze sergančių vaikų, naktimis pati juos slaugė.
V. Karinauskienė sakė, kad S. Venclauskienė turėjo silpnybę – negalėdavo atsisakyti, jei kas pagalbos paprašo. „Priglaustiems pamestinukams dažniausiai suteikdavo Jakševičių arba Venclauskių pavardę. Tai rodo, kad S. Venclauskienei nestigo apsukrumo. Mokslas buvo mokamas, tačiau globotiniams jis buvo prieinamas, nes Šiaulių gimnazija pastatyta Stanislavos tėvo žemėje ir pagal sutartį jų palikuonys atleidžiami nuo mokesčio. Nors „sūnų“ ir „dukterų“ buvo labai daug, gimnazija laikėsi duoto žodžio“, – pasakojo A. Labenskytė.
Pasak muziejininkių, šiauliečiai neretai apkalbinėjo globėją, kad ji lėšas ir energiją švaisto negabiems, neįgaliems, o jos pagalbos labiau reikia talentingiems jaunuoliams. Tačiau ji nesirinko, priėmė luošus, sergančius, nebūtinai gabius. Gyvenimo pabaigoje net apgailestavo, kad dar per mažai neįgaliųjų išgelbėjo.
K. Venclauskis irgi finansiškai paremdavo studentus. Yra prisiminimų likę, kad kreipdavosi net ir tie, kurių pažiūros labai skirdavosi. Beje, kai kurie padėkoti užmiršdavo.
S. Venclauskienė buvo ir Mergaičių gimnazijos tėvų komiteto pirmininkė. Įvairiuose labdaros vakaruose, kuriuos ji mėgdavo organizuoti, surinktas lėšas skirdavo neturtingiems gimnazistams remti.
Humanistinė pedagogika
Pasak V. Karinauskienės, stebina S. Venclauskienės kantrybė, tolerancija, modernūs pedagoginiai metodai, kaip dabar pavadintume. Stanislava buvo labai tauri, įdomi moteris. Nepaprastai jaunatviškos dvasios. Visais klausimais turėjo savo nuomonę, mokėjo ją gyvai reikšti.
S. Venclauskienė kiekvieną vaiką skatindavo mokytis, o baigus mokslus padėti seserims ir broliams. Ji buvo demokratiška, tolerantiška. Nenusigręždavo, jei pasirinko vaikas ne tą kelią, ko tikėjosi. Begaline kantrybe pasižymėjo. Laikėsi pozicijos, kad ne tik mušti, bet ir balso pakelti negalima.
S. ir K. Venclauskiai nepaleisdavo nė vieno augintinio, kol jis įgydavo profesiją ir tapdavo savarankiškas. Šeima išlaikė nemažą butą Kaune, jame gyvendavo studijuojantys vyresnieji globotiniai. Šeimai taip pat priklausė nedidelis vasarnamis Palangoje, jame vasarodavo visa šeimyna. Palangoje vykdavo ir skautų stovyklos. Skautų vadovės buvo ir Venclauskių dukterys.
S. Venclauskienė gyvenimo saulėlydyje sakiusi: „Mano visas gyvenimas turėjo vieną tikslą: dirbti Lietuvai! Ir priimdama auginti vaikus, stengiausi juos kuo aukščiau pakelti ir norėjau prisidėti savo kraštui ruošiant inteligentišką jaunąją kartą.“
Pasak A. Karinauskienės, Šiaulių visuomenė Stanislavą laikė moters idealu: puiki mama, gera namų šeimininkė, uoli katalikė, visuomenininkė, padedanti vargšams. Sunku patikėti, kad vienas žmogus tiek savyje sutalpina.
Puoselėjo šeimos ryšius
A. Labenskytė pasakoja, kad Venclauskių namuose vyravo šilta atmosfera. Dukrų neišskyrė, nebent Gražbylę tėvas mylėjo labiau. Valgė visi tą patį ir rengėsi paprastai. Nedaug buvusių globotinių giminaičių muziejininkėms teko sutikti: karas, pokaris daugelį išblaškė po pasaulį, daug laiko praėjo.
Įsiminė susitikimai su kunigu Antanu Saulaičiu, kurio tėvas išaugo Venclauskių namuose. Labai šilta draugystė jį siejo su Stanislava ir Gražbyle. Įdomūs pasakojimai apie žymų pedagogą Tomą Stonį, kuris dirbdamas J. Janonio gimnazijoje pakalbėdavo, kaip gyveno su poetu viename kambarėlyje. Tomas Stonis nebuvo pavyzdingas mokinys, ne sykį S. Venclauskienei teko jį iš bėdų vaduoti. Kartą net prikalė prie grindų gimnazijos direktoriaus kaliošus. Jis ne kartą sakęs, kad bendravimo pagrindus išsinešė iš Venclauskių namų. Nei už tiesmukumą, nei už išdaigas nebuvo piktai išbartas ar baudžiamas.
Julius Janonis šalia buvo įkurtas, kai paaiškėjo, kad „Žiburėlio“ bendrabutyje skurdžiai gyvena jautrus gabus poetas. Teko jį nuo žandarų slapstyti. Labai graudus jo paskutinis atsisveikinimas prieš mirtį.
Anelę Pampikaitę-Skrupskienę Stanislava parsivežė sunkiai džiova sergančią. Išgydė. Ji tapo akušere. Jos brolis Vladas irgi išaugo Venclauskių globoje, baigė medicinos mokslus. Jis vedė Gražbylę Venclauskaitę.
Aldona Jakševičiūtė-Vinklerienė pas Venclauskius 24 metus gyveno. 1910 metais rado ant savo namų laiptų kūdikėlį. (Panašių atvejų ne vieno būta.) Praminė ją Liale. Ligota buvusi, bet užteko tuose namuose ir meilės ir duonos. Su Gražbyle viename suole sėdėjo, studijų metais Kaune kartu gyveno. Aldona dirbo darželio auklėtoja, ištekėjo už kito globotinio – Oskaro Vinklerio.
Net per karo sumaištį Stanislava Venclauskienė neužmiršo, jog vaikams reikia ne tik duonos. Maži buvo, tačiau ir Tomas Stonis, ir kita augintinė Aldona Jakševičiūtė-Vinklerienė prisiminė, kaip 1915 metų rudenį lankėsi Jasnaja Polianoje – rašytojo Levo Tolstojaus namuose, cirką ir spektaklį ,,Pelenė“ žiūrėjo.
Tarp kitko, beveik visi Venclauskių gyventojai turėjo žaismingas pravardes, kurias patys vaikai sugalvodavo. Pasiutėlį humoristą Tomą Stonį praminė Fomka, Gražbylė net laiškuose vadinama Zisa – labai saldumynus mėgo.
Prisiminimuose išlikę Gugo, Musė, Ledi, Zulia, Lioncinkiukai ir t. t.
Šiaulių teatre vyriausiu grimuotoju dirbo Algirdas Zelenta – irgi Venclauskių augintinis. Laiškus neretai rašydavo ne viena mama, o kartu su namie pasilikusiais vaikais. Juose visos svarbios smulkmenos, nes mamai rūpėjo, kad sveiki būtų, kad mokytųsi, kad gyvenime sektųsi. Daugybę jautrių prisiminimų, kuriuos papasakojo S. ir K. Venclauskius pažinoję ar jų išauginti žmonės, yra užrašęs Leonas Peleckis-Kaktavičius knygoje „Namuose ant Pasadnos ulyčios“.
Ne vienas šiuose namuose išaugęs, savo šeimose taip pat priglaudė svetimus vaikus.
Kovoje už gyvybę
Vokiečių okupacijos metais (K. Venclauskis jau buvo miręs 1940 m.) Venclauskių namuose įsikūrė komendatūra. Tokioje kaimynystėje S. Venclauskienė sugebėjo paslėpti ne vieną žyduką, paremti iš geto pabėgusius žmones.
Pasakojama, kad vieną berniuką bulvių maiše darbininkai išgabeno į saugesnę vietą, o merginą, pavadintą Anike, Gražbylė išsivežė į savo namus. Danutė į getą ateidavusi „gerokai pastorėjusi“, išeidavo plona, nes atnešdavo maisto. Ji žydų prašymu Varpo gatvėje įsteigė fabrikėlį, kuris visai nebuvo pelningas, bet padėjo jame dirbančioms moterims išsaugoti gyvybes. Mokesčius mokėjo iš savo lėšų, paliktų tėvo.
Kiek žmonių tiksliai išgelbėta, sunku suskaičiuoti. Iš jų namų per pažįstamus Šiaulių ir apylinkių kunigus, šviesuolius raizgėsi gyvybės kelias, kuriuo pasmerktieji rasdavo prieglobstį dorų žmonių namuose. Visos šeimos moterys apdovanotos Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi, joms suteikti Pasaulio tautų teisuolių vardai, jų pavardės išraižytos Yad Vašemo Pasaulio Tautų teisuolių lentoje.
Tarnauti „Dievui, Tėvynei, artimui“
Kokia buvo Stanislava Venclauskienė? Visuomet pakelta galva, tarsi ką švęstų. Bajoriškai išauklėta, elegantiškos laikysenos. Visada pasitempusi, tvarkinga. Nei turtų, nei brangenybių nedemonstravo. Nėra išlikę pasakojimų, ką mėgo valgyti, nes tai nebuvo svarbu. Užaugę jos namuose prisimena, kad prie stalo būdavo gera drauge, jautėsi šeimos šiluma. Altruistė. Pasakojama, kad kartą dovanotus sidabro šaukštelius užstatė, nes viena mergaitė neišgalėjo sumokėti už mokslą.
Mama buvusi iškalbinga, gražiai deklamuodavo Maironį ir Puškiną, bet ir anekdotus pasakojo linksmai. Mėgo skambinti Frederiką Šopeną. Vidinės kultūros reikalavo ir iš kitų.
Pagal skautų principus gyveno pati ir mokė šeimą.
Iš Lietuvos teko pasitraukti, raudonajam marui užėjus, nes įtraukta trečiojo vežimo sąrašuose, iš savo namų išvaryta. Mirė emigracijoje, ilgėdamasi Lietuvos, bet nepamiršta, lankoma savo didelės širdies išpuoselėtų, mylinčių žmonių.
Baltuosius meilės sklidinus namus dukros dovanojo Šiauliams. Tėvų svajonė, kad miestas turėtų muziejų, išsipildė. Namų kieme visų Mamos atminimui pastatytas paminklas ,,Motinystė“.
Stanislava Jakševičiūtė-Venclauskienė,1939 10 10. Autorius nežinomas.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.
S. Venclauskienė su dukromis ir globotiniais.1932 01 10. Autorius nežinomas.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.
Muziejininkės V. Karinauskienė ir A. Labenskytė pasakojo apie S. Venclauskienės nepaprastą motiniškumą.
Edvardo TAMOŠIŪNO nuotr.
S. Venclauskienė su dukromis ir globotiniais.1933. Autorius nežinomas.
„Aušros“ muziejaus archyvo nuotr.
Istorijos skyriaus vedėjos pav. V. Karinauskienė: „Stanislava buvo moters idealas: puiki mama, gera namų šeimininkė, uoli katalikė, visuomenininkė, padedanti vargšams.“
Edvardo TAMOŠIŪNO nuotr.
Patalpų dekoro fragmentai.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.
Skulptūra „Motinystė“, skirta S. Venclauskienės atminimui pagerbti. Aut. Antanas Šnaras. Atidengtas 1993 05 02.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.
Venclauskių namai kažkada buvo pilni vaikų šurmulio.
Rasos ŠIAUČIŪNAITĖS nuotr.
