Giedrė Brandao yra mūsų laikraštyje prieš porą metų aprašyto Kruopių kaimo vaistininko Aleksandro Razvadausko anūkė (žr. R. Razvadauskaitė-Vaitkevičienė, Šiaulių krašto farmacijos istorijos. Prisiminimai apie farmacininką Aleksandrą Razvadauską, 2018 balandžio 13).
G. Brandao biologijos bakalauro laipsnį įgijo Vytauto Didžiojo universitete Lietuvoje, o magistro – Biotechnologijų Worcesterio politechnikos institute (WPI) Masačusetso valstijoje (JAV). Savo karjerą pradėjo kaip mokslininkė įmonėse „Genzyme“, „Antigenics“ ir „GSK“. Nuo 2010 m. ji vadovauja biotechnologijos įmonei „AbBaltis“, kuri užsiima diagnostinių testų kūrimu.
,,Aš esu biologė, ir mano specializacija yra serologinė diagnostika. O dabar daug dirbu COVID-19 diagnostinio testo kūrime“, – rašė laiške redakcijai G. Brandao, su šeima gyvenanti Sittingbourne (JK), ir pasidalijo savo žiniomis apie naujojo koronaviruso pandemiją.
Reikia testuoti visus
– Lietuvoje koronavirusas visuomenėje pradėjo plisti kovo viduryje. Manytume, užsikrėtusių būtų mažiau, jei daugiau būtų buvę testuojama, nelaukiant, kol asmeniui pasireikš ligos simptomai. Ir testuoti turbūt reikėjo visus, iš užsienio grįžtančius. Gal aš klystu?
– Taip, užsikrėtusių būtų buvę mažiau, jei būtų tikrinę visus. Tačiau yra trūkumas diagnostinių testų šiai ligai nustatyti ir užtrunka šiek tiek laiko, kol visas vyriausybės aparatas sureaguoja ir paruošia infrastruktūrą testavimui. Manau, kad Lietuvos vyriausybė gana operatyviai reagavo, ypač palyginus su Vakarų Europos valstybėmis. Tai yra pagirtina.
– Ar testų iš tikrųjų taip sunku gauti, per mažai pagaminama, kad testavimo apimtys ir dabar dar nedidelės?
– Taip, testų yra sunku gauti, nes nedaug įmonių juos gamina. Kodėl? O todėl, kad norint pagaminti diagnostinį testą, reikia, kad mokslininkai atliktų visą eilę eksperimentų, naudodami COVID-19 pacientų mėginius. Tačiau ligoninės negali taip lengvai perduoti pacientų mėginių mokslininkams, nes reikia paciento sutikimo ir įstatyminės bazės, kuri leistų tuos mėginius panaudoti diagnostinių testų kūrimui.
Taigi mokslininkai nori pagaminti testus, bet sukasi užburtame rate; be pacientų mėginių nebus testų, o be testų mirs žmonės, nes netikrinama pakankamai. Labai trūksta mokslinio bendradarbiavimo tarp gydymo įstaigų ir privataus sektoriaus diagnostinių testų gamintojų. Jei būtų glaudesnis bendradarbiavimas, jau seniai turėtume daug ir patikimų diagnostinių testų COVID-19 nustatyti. Gerai būtų, jei kas vyriausybėje apie šią dilemą išgirstų ir megztų bendradarbiavimo ryšius.
– Kokius testus COVID-19 nustatyti kuria jūsų įmonė, ar jie kuo nors skiriasi nuo dabar Lietuvoje naudojamų, turbūt iš Kinijos atsivežamų?
– Mes jau turime testo prototipą ir dabar gaminsime jų didesnį kiekį, kad galėtume išsiuntinėti po įvairias patologinės diagnostikos laboratorijas, jog galima būtų patikrinti, kaip jie veikia su tikrais klinikiniais mėginiais, ir iš gautos informacijos apibrėžti tų testų pritaikymą.
Mes naudojame labai patikimą ir gerai suprantamą mokslininkams metodą – ELISA. Šis metodas yra labai jautrus, klasikinis imunologijoje ir naudojamas įvairių ligų nustatymui.
Kiniškų testų yra įvairių: kai kurie pagrįsti PGR technologija, kai kurie yra greiti, o kiti taip pat yra ELISA. Kadangi jie yra sukurti skirtingose įmonėse, tai, žinoma, vienas nuo kito skirsis tiek jautrumu, tiek tikslumu. Kaip jie skiriasi nuo mūsų kuriamo? Tai galima būtų pasakyti konkrečiai palyginus juos toje pačioje laboratorijoje. Manyčiau, tai nesudėtinga atlikti.
– Ar bendradarbiaujate su Lietuvos mokslininkais, verslininkais, Vyriausybe? Ar juos domina jūsų kuriami produktai?
– Jau turime pirmų kontaktų su nevyriausybinėmis įstaigomis, tačiau gerai būtų tą ratą praplėsti. Turime gana gerą supratimą apie įvairias diagnostines metodikas, jų pritaikymą, taip pat epidemiologiją. Tos žinios tikrai būtų naudingos ir gydytojams, ir mokslininkams, ir Vyriausybei. Noras padėti yra, jei kas norėtų bendrauti, mielai prisidėčiau prie kovos su COVID-19.
– Kaip, jūsų manymu, turėtų būti atliekama COVID-19 diagnostika: visuotinė ar skirstant į grupes pagal simptomus, pagal socialines grupes, pagal amžių?
– Jei norime sustabdyti šią ligą, reikėtų testuoti visus gyventojus. Tai kolosali užduotis ir naudojant PGR testus tai būtų labai sunku atlikti, nes jie yra gana sudėtingi ir užtrunka gana daug laiko. Jei bus naudojami ELISA testai (antikūnui ir antigenui nustatyti), net maža laboratorija su vienu–dviem technologais(-ėms) gali atlikti dešimtis tūkstančių testų per savaitę ir tikrai galima būtų ištirti didelę dalį populiacijos gana greitai.
Šį virusą dar pažįstame per mažai
– Kas jums žinoma apie viruso inkubacinį laikotarpį? Ar 14 dienų yra pakankamas laikas izoliacijai?
– Tai gana įdomus klausimas. Peržiūrėjus mokslinę literatūrą, galima padaryti išvadą, kad dauguma žmonių (97,5 proc.) suserga per 11 dienų. Klausimas tada – o tie likusieji du su puse procento ar suserga per kitas tris dienas? Yra galimybė, kad būna išskirčių, ir susergama vėliau, tačiau tikimybė gana maža. Vis dėlto yra publikuota atvejų, kai žmonės susirgo ir po 23 dienų. Ar tai tikrai buvo 23 dienų inkubacija, ar vėlesnis užsikrėtimas, gana sunku pasakyti, tačiau yra svarbu daryti epidemiologinius stebėjimus ir publikuoti duomenis. Man labiau rūpestį kelia besimptomiai viruso nešiotojai ir pasveikę pacientai, kurie vėl iš naujo pradeda sirgti ir juose vėl randama viruso. Kodėl taip yra, neaišku, mes tikrai nedaug dar žinome apie šį virusą.
– Kokius pėdsakus šis virusas palieka žmogaus organizme? Pirma, jei sergama sunkia forma, antra, persirgus besimptome forma?
– Pagal dabartinius duomenis, pasekmės gali būti tikrai sunkios, pavyzdžiui, gali išsivystyti inkstų nepakankamumas, ypač jei sergama sunkia forma, tačiau persirgę lengva forma žmonės, atrodo, pasveiksta visiškai, be ilgalaikių pasekmių. Bet vėlgi – mes per mažai suprantame šią ligą. Klausimas yra, kodėl vieni žmonės serga sunkiai, kiti lengvai. Dar atsakymų būtent apie šį virusą neturime, bet yra daug mokslinių tyrimų, kurie parodo, kad vitamino D trūkumas padidina tikimybę susirgti kvėpavimo takų ligomis, tiek virusinėmis, tiek bakterinėmis, todėl verta rudenį, žiemą ir pavasarį gerti papildų, kad nestigtų šio svarbaus vitamino organizme.
– Kiek realus pavojus, kad virusas taps sezoniniu, kasmetiniu, kaip gripo virusas?
– Manau, nereikia rankų nuleisti, reikia turėti tikslą šį virusą sunaikinti. Tai pasisekė padaryti su raupais, o XX amžiaus ispaniško gripo taip pat nebeliko. Tai kodėl turi šis koronavirusas išlikti?
– Kokia iš tikrųjų, jūsų duomenimis, COVID-19 viruso kilmė? Kada jis pradėjo plisti iš tikrųjų? Ar stebimos viruso mutacijos Europoje? Ar gali būti, kad Kinijoje gali vėl atsirasti nauja įvežtinio kitokio viruso banga?
– Sunku pasakyti, kaip iš tikrųjų buvo. Žinoma, yra oficiali versija, kad tai – natūraliai iš gyvūno perduota žmogui. Kitokios versijos yra tiesiog politiškai nepatogios.
Tikėtina, kad laikui bėgant turėsime geresnį supratimą apie šios ligos kilmę. Tačiau po šios pandemijos yra verta susimąstyti, ar mes nesame per daug susijungę. Pagalvokit, Kinija nusičiaudėjo, o dabar visas pasaulis serga. O jei kita liga atsiras už penkerių ar dešimt metų kitame krašte ir vėl taip išplis? Taip ir sirgsime kartu?
Dar kita problema yra, kad dauguma vaistų ir medicinos prekių gaminama Kinijoje ir Indijoje. Pandemijos metu kiekviena šalis pirmiausia nori pasilaikyti strategines prekes. Pavyzdžiui, Indija nebenori eksportuoti paracetamolio ir hydrochlorokinino, vaisto nuo maliarijos, kuris, atrodo, padeda ir nuo COVID-19. Lazda turi du galus, ir čia matome neigiamą globalizacijos pasekmę.
– Ar patikimos žinios, kad pasitaiko, jog gyvūnai augintiniai užsikrečia nuo žmogaus? Ar tokiu atveju gali susidaryti ir atvirkštinis procesas: nuo gyvūno – žmogui?
– Skaičiau reportažų, kad taip jau yra atsitikę. Atrodo, kad tai yra pavieniai atvejai, tačiau yra labai svarbu ištirti tai plačiau, jei norime nugalėti šį virusą.
– Per kiek laiko, jūsų žiniomis, įmanoma sustabdyti pandemiją?
– Tai priklauso nuo žmonių elgesio, mokslininkų ir vyriausybių pastangų. Jei ištirtume daugumą populiacijos ir greitai – manau, galima būtų, bent Lietuvoje sustabdyti šitą ligą per tris-penkis mėnesius. Tačiau ne visos šalys pasirengusios taip su virusu kovoti, tad gali tekti ilgam laikui taikyti įvažiuojančių karantinavimą ir tyrimus, tačiau tai yra geriau, negu tragiškos pasekmės, kaip Italijoje ar Ispanijoje.


„AbBaltis“ kuria testus, skirtus nustatyti COVID-19.
Nuotraukos iš asmeninio archyvo



