Paprastai linkstama manyti, kad lietuviai nėra laimingi žmonės. Mes dažniau apibūdinami kaip santūrūs ir darbštūs. Vis dėlto kartais mokslininkų pateikti duomenys ima ir nustebina. Taip nutiko ir šį kartą.

Tiki geresne ateitimi
„Žmogaus studijų centro“ atlikta Lietuvos gyventojų apklausa atskleidė, kad praėjusiais metais lietuviai jautėsi kaip niekad gerai ir su viltimi žvelgia į ateitį. Apklausos duomenimis, 2019 metais laimingais arba labai laimingais save vadino net 72,7 procentai gyventojų. Tai – aukščiausias vertinimas nuo 2008 metų ir yra 3 proc. geresnis nei prieš metus.

Teigiamą gyvenimo kokybės vertinimą rodo ir ryškiai sumažėjęs ketinančių emigruoti skaičius. 38,1 proc. apklaustųjų išvyktų dirbti pagal specialybę ir gyventi į išsivysčiusią šalį (pvz., Vakarų Europą, JAV  ar kitą šalį). Tai yra mažiausias rodiklis per 12 metų, o nuo 2016 metų jis sumenko net 13,7 proc. Tai teikia pagrįstų vilčių, kad Lietuvos įvaizdis gyventojų akyse pasikeitė ir su ja ateitį sieja vis daugiau Lietuvos žmonių.

Lietuvos bendrą atmosferą gerai apibūdina vėl išaugęs optimizmas ir geresnės ateities lūkestis. Į ateitį žvelgia su viltimi ir entuziazmu net 71,1 proc. apklaustųjų.

Dėl to galima manyti, kad Lietuvos emocinis klimatas įveikė augimo ligas, pesimizmą  ir, padėjęs į šalį juodus akinius,  pradeda keistis teigiama kryptimi.

Laimė matuojama skirtingai
Vis dėlto, anot Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesoriaus psichologo Gedimino Navaičio, tai nereiškia, jog lietuviai nuolat gyvena euforijoje, jis primena, kad laimė apima skirtingus gyvenimo lygius.

Profesorius sako, kad egzistuoja įvairūs būdai, kaip išmatuoti tiek atskiro žmogaus, tiek visos visuomenės laimę. Vienas iš būdų – sugretinti laimę su kitais rodikliais. Tokiu būdu atliekamas ir pasaulio laimės indekso tyrimas, kuriame matuojamas apie 170 šalių gyventojų laimės lygis. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad remiantis būtent šiuo tyrimu, kuriami modeliai, parodantys, į ką reikėtų investuoti, norint sukurti labiau laimingą visuomenę.

Viename iš paskutinių tyrimų atskleista, kad labiausiai reikėtų investuoti į visuomenės psichinę sveikatą. Apskaičiuota, kad Jungtinėje Karalystėje norint ištraukti žmogų iš skurdo reikėtų investuoti 120 tūkst. svarų. Norint jį išmokslinti – 80 tūkst. svarų, norint sukurti darbo vietą – 30 tūkst. svarų, išspręsti psichinės sveikatos problemas – 10 tūkst. svarų.

Įdomu tai, kad investicija į psichinę žmogaus sveikatą bendrą visuomenės laimės rodiklį pagerintų dvigubai labiau negu investicija į smurto mažinimą. Ne ką mažiau svarbu, kad šitas faktas galioja ne tik ekonomiškai išsivysčiusioms šalims, bet ir ekonomiškai silpnesnėms.

Duomenys gali skirtis
Profesoriaus nuomone, kai kuriuos laikraščio skaitytojus šie faktai gali nustebinti. Anot jo, tai visiškai suprantama, nes paprastai apie visuomenę linkstama kalbėti, remiantis bendrojo vidaus produkto matu. O kai laimę imama matuoti, pavyzdžiui, tokiu nauju matu, kaip bendros nacionalinės laimės indeksas, pasigirsta klausimas, o kam iš viso reikia tų naujų matų?

G. Navaitis paaiškina, kad matuoti laimę vien ekonominiais rodikliais nėra visiškai teisinga. Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas atskleidė, kad pasiekus tam tikrą materialinio gyvenimo lygį, tolimesnis turtingumas visuomenės laimės iš esmės nebekeičia. Pavyzdžiui, palyginus XX a. Ameriką su praėjusio amžiaus Amerika, paaiškėjo, kad nors šalies turtas paaugo 3 kartus, laimingų žmonių padaugėjo tik 2-3 proc. Prie tokio paties rezultato prieita ir kitose išsivysčiusiose šalyse kaip Vokietija, Italija.

„Šiuo metu Lietuva yra pasiekusi 80 proc. Europos Sąjungos laimės vidurkio. Vadinasi, mes esame tam tikrame materialinio gyvenimo lygyje, kurio tolimesnis augimas dar darys įtaką laimei, gyvenimo kokybei, bet sąlyginai jau nebe taip ilgai“, – teigia profesorius.

Anot pašnekovo, kol kas nėra tikslių laimės matavimų, todėl natūralu, kad vienu ar kitu būdu surinkti duomenys, tarpusavyje šiek tiek skiriasi. Vis dėlto „Žmogaus studijų centro“ atliktą tyrimą sugretinus su kitais tyrimais, galima rasti pagrindinį sutapimą – kad laimę galima apibrėžti skirtingai.

Pavyzdžiui, atliekant tam tikrus laimės tyrimus, respondentams įprasta užduoti klausimą, kaip jie vertina praėjusius metus ir artimiausių penkerių metų perspektyvą. Atsakyti sau į šį klausimą gali ir laikraščio skaitytojai. Tereikia pasirinkti vieną iš keturių atsakymo variantų: praėję metai buvo geri ir ateityje gerovė tik stiprės; praėję metai buvo geri, bet ateityje reikės labiau pasistengti; praėję metai buvo blogi, bet tikiuosi permainų į gera; praėję metai buvo blogi, permainų į gera nesitikiu.

Laimingi nebūtinai tik turtingi
Profesoriaus aiškinimu, pirmieji du atsakymai rodo aukštą laimės ir gerovės lygį, todėl taip atsakiusius žmones galima priskirti prie laimingų. Paskutinis atsakymas rodo žemiausią laimės lygį, nes akivaizdu, kad tas žmogus, kuriam praėję metai buvo blogi ir nesitiki permainų į gera, nėra laimingas.

„Reikia pastebėti, kad šitų lygių negalima sieti vien tik su materialine gerove. Jeigu numirė artimas žmogus, turimas pinigų kiekis tos netekties neatstos. Jeigu žmogus serga sunkia liga ir gydytojai nežada jokių gerų prognozių, vėlgi nuo turimų pajamų šita situacija nepriklauso. Skaitytojas padarytų klaidą, jeigu pradėtų samprotauti, kad vien tik pinginių stygius lemia laimės lygį, nes iš tiesų laimę lemia ir tokie dalykai, kaip žmonių tarpusavio santykiai, pasitikėjimas valdžia ir valdžios institucijomis, galimybė gauti paramą ir pan.“, – komentuoja G. Navaitis.

Kaip ten bebūtų, pašnekovo teigimu, Lietuva Europoje vis tiek išsiskiria nelaimingų žmonių skaičiumi. Pas mus visada būna daugiau tų, kurie atsako, kad praėję metai buvo blogi ir ateityje permainų į gera nesitiki. Paprastai taip atsakiusiųjų skaičius svyruoja tarp 12-15 proc., kai tuo tarpu Skandinavijoje taip atsakiusių būna 2-3 proc.

Nepaisant to, akivaizdu, kad Lietuvoje yra tiek nusivylusių gyvenimu žmonių, tiek tikinčių geresne ateitimi. Taigi, jeigu prie tų laimingųjų pridėsime ir tuos, kurie gyvena ne itin gerai, bet nepraranda pozityvumo, galima sakyti, kad lietuviai yra pakankamai laimingi. Tai reiškia, kad ir tuo skaičiumi, esą 72,7 proc. gyventojų save vadina laimingais, nereikėtų stebėtis. Aišku, čia visada yra tam tikra paklaida, todėl tyrimų rezultatų nereikėtų suvokti absoliučiai apibendrintai. Tai nereiškia, kad šie žmonės nuolat gyvena euforijoje ir laimėje, anot profesoriaus, tai tik apibendrinti, pokyčius rodantys duomenys.

G. Navaitis sako, kad laimės pojūtį nulemia nebūtinai tik pinigai.
Asmeninio archyvo nuotr.