Šiuolaikinio pasaulio žmogui sunku atsispirti vartojimo verslo triukams – raginimui kuo daugiau pirkti – maisto, daiktų, dovanų. Visur skamba įspėjimai apie šventinio persivalgymo pavojus, lakstymo po parduotuves nuovargį ir beprasmybę. O mes kaip voverės sukamės tame rate vis stipriau jausdami emocinį skurdą. Arba dar blogiau – abejingumą viskam. Kas man tos šventės. Vieni Naujieji, kiti… Koks skirtumas...

Kai kurios tautos Naujų metų naktį išmeta visą šlamštą iš namų, kai kur švenčiama su didžiausiu triukšmu, kad piktąsias dvasias išgąsdintų, išbaidytų.

Sudėvėjome dar vienus metus, pasak šiaulietės Janinos, dar turime kelias dylančių metų dieneles apmąstyti, kas gera ar bloga per metus įvyko, kokį prisiminimų kvapą jie palieka.

Kam padėkoti?
Kaimynė Vilija pasakojo, kaip krūptelėjo po darbo namuose radusi svetimą žmogų. Jos virtuvėje sėdėjo „keistokai“ kvepiantis senukas ir godžiai srėbė kopūstų sriubą. Priekaištingai žvilgtelėjusi į septynmetę dukrą, norėjo ją išbarti, kam nepažįstamą į namus įsileido, o dar tokį įtartiną. Senukas švariai išvalgė lėkštę, atsistojo, šyptelėjo savo bedante burna, nusilenkė žemai žemai ir pasakė: ,,Ačiū, gal paskutinį kartą taip skaniai pavalgiau. Nebijokite, ponia, už vagystes jau atsėdėjau. Jūsų dideliame name tik vienos durys man atsidarė. Turite puikią dukterį, gailestingą ir drąsią.“

„Dažnai lankausi bažnyčioje, žavėjausi popiežiaus Pranciškaus mintimi: „Mes turime gyventi palaikydami vienas kitą, pasipriešinti individualizmui, kuris uždaro mus nuo kitų, padaro mus egocentriškus ir pasipūtusius, besirūpinančius tik savo įvaizdžiu ir savo gerove“, – sakė Vilija. – Bet iki šiol jų prasmės nesuvokiau. Esu dėkinga šiam elgetai už pamoką, kad žmogų mes įpratome vertinti pagal išvaizdą, kad šarvuotomis durimis per dažnai užsidarome savo egoizme, nepasitikėjime, baimėse.“

Žaneta, palyginti jauna moteris, su ašaromis akyse pasakojo, kaip nepažįstama moteris pernai šaltą žiemos dieną partempė jos epilepsija sergantį vyrą. Prisėdo jis, šiek tiek įkaušęs, ant suoliuko kaimyninio daugiabučio kieme. Pasidarė bloga, nuslydo ant žemės. Ne vienas matė per langus ir pašaipiai pagalvojo: guli prisigėręs vidury dienos. Tik vienai parūpo, kad nesušaltų, prisikvietusi kitą kaimynę šiaip ne taip parvilko į laiptinę, nes vyras neaiškiai, bet ištarė savo namo numerį.

Į redakciją atėjo per pusamžį perkopęs vyras ir atsinešė šūsnis dokumentų: pareiškimai policijai, Savivaldybei, teismui. Pasiguodė, kad atsakymų nė iš vienos įstaigos negauna. Jaučiasi nuskriaustas Laikinojo apgyvendinimo tarnybos namuose, neišklausytas poliklinikoje, neišgirstas teisėsaugininkų. Turėtų būti labai piktas, suirzęs. O jis ramiai išklausė patarimų ir po savaitės, vos tik grįžęs iš ligoninės, atėjo padėkoti, nes atsirado viltis, kad gyvens globos namuose. Ir atnešė Savivaldybės atsakymo – jo žodžiais tariant, smarkiai nuvylusio atsirašinėjimo – kopiją. Tyliai dėkojo, kad išklausėme jo bėdų, palinkėjo visiems gražių Kalėdų. Nežinia, kas atsitiko jo gyvenime, kaip atsidūrė vienišas valdiškuose namuose, tik norisi tikėti, kad toliau jam viskas klostysis gerai.

Už dvasinę ištvermę, orumą ir taktiškumą, už puikiai išauklėtas dukras norisi padėkoti šiaulietei Giedrei. Skaudžią netektį, vyro ir tėvelio mirtį išgyvenusios moterys kreipėsi ne keršto trokšdamos, nes velionio tėvelio jau neprikelsi, o įskaudintos neetiško kai kurių medikų elgesio, išsakė abejones dėl ligonio gydymo. Praradimas aitrina žaizdas, bet moterų tikslas buvo padėti kitiems, kad neatsidurtų panašiose situacijose, kai sunkiai segančio žmogaus artimiesiems trūksta informacijos apie ligonio būklę, kai dėl nepaaiškintų priežasčių nespėja parvykti atsisveikinti su mirštančiuoju, priversti klausytis įžeidinėjimų, norėdami pažadėtu laiku atsiimti mirusiojo kūną. „Mes suprantame, kad medikų darbas sunkus, gamta neretai stipresnė už pažangiausias gydymo metodikas, bet norisi, kad ligoninės administracija susirūpintų, jog ligonio artimiesiems būtina daugiau empatijos, – sakė moterys. – Nieko nekaltiname, nesiruošiame savo teisybės įrodinėti teismuose, bet mums labai skaudu. Norime nuo panašių išgyvenimų apsaugoti kitus.“

Deja, skaudi tiesa, kad ne vieną pažeminimą tenka iškęsti ieškančiam darbo. Vienos gimnazijos direktoriui keturiasdešimtmetė moteris, išgirdusi, kad darbui mokykloje per sena esanti, atšovė: ne į meilužes taikau, tik valytoja siūlausi dirbti.

Kita moteris, vardu Nijolė, pasipiktinusi pasakojo, kokiu kreivu žvilgsniu buvo nužiūrėta, kai atėjo pokalbio į audinių parduotuvę – ir nestilinga, ir apie audinius per mažai išmananti. Tik savininkė pamiršo pati į veidrodį pasižiūrėti.

Neįgalus vaikinas vienoje įmonėje išgirdo vilties teikiantį pažadą – mes jums paskambinsime. Tik vėliau atsitokėjo, kad telefono numerio niekas nepaklausė. Tačiau visi šie žmonės nuoskaudą nurijo, rankų nenuleido, rado vietą, kur buvo pagarbiai priimti. „Tuos, kurie bėga nuo problemų, problemos vejasi. Kurie nebijo, problemos bėga nuo jų, – pasakytų psichologė V. Servutienė. – Jie rado sprendimą neleisdami savęs žeminti.“  

Sakysit, per daug liūdnų istorijų prieš Naujuosius. Šios istorijos iliustruoja krikščionišką tiesą: jei leisime abejingumui, pykčiui užgožti mūsų meilę ir atjautą, paaukosime svarbiausią žmogišką gebėjimą – išmintį, leidžiančią skirti gera nuo bloga.

Mylėti – reiškia veikti
Žavi, kad mieste randasi vis daugiau aktyvių piliečių, kurie nepakantūs netvarkai, apsileidimui. Pro visuomenininko Igno akis neprasprūsta valdžios šeimininkiškumo stoka, jis nuolat pasiūlo idėjų, kaip sėkmingiau rūšiuoti šiukšles, racionaliau panaudoti miesto biudžetą, savo pavyzdžiu parodo, kaip sveikiau ir švariau gyventi. Šiaulietės Irena, Jovita neabejingos kiemų tvarkymui, vaikų žaidimų aikštelių atnaujinimui.

Garbė šiauliečiams, gynusiems miesto medžius. Brandaus amžiaus Romas iš savo namų atsinešęs kibirėlį vandens nuplovė ąžuolą Tilžės gatvėje, kad per klaidą šis nebūtų nupjautas. Teismų neišsigando šiauliečiai Regina ir Kristupas, prisirakinę prie bulvaro liepų.

Visokių būdų yra parodyti meilę savo miestui ir šalia gyvenančiam. Devyniasdešimtmetei Liudai atrodė labai svarbu, kad šiauliečiai sužinotų, jog Kryžių kalnas nėra vienintelis, kitokios paskirties, bet sakralinė vieta esanti Vokietijoje. Laikraščio puslapiuose gal teko skaityti publikaciją „Kaip šiaulietis dingusio ežero ieškojo“. Edmundas dar valdiškus slenksčius tebemina ir nepraranda vilties, kad Pumpurio ežerą pavyks „atrasti“.

Besąlygišką meilę žmonėms liudija anoniminio narkomano Andriaus nuoširdus pasakojimas apie savo gyvenimo klystkelius, padėka žmonėms, kurie padėjo atsikelti. Kalbėti apie savo pūvančias kojas, vagystes dėl dozės, dvasinį nuopuolį – reikia nepaprastos stiprybės. Jeigu panašius išgyvenimus patyrusių žmonių kalbėjimas nors vienam padės išbristi iš priklausomybių, tai verta mūsų dėkingumo.

Šiaulietė medikė Jūratė per savo tris dešimtmečius daug sunkumų ir skausmingų netekčių išgyveno, bet jos optimizmo užtektų dešimčiai: „Negaliu dėl įvykusių klaidų graužtis, nes žinau, kad gyvenimas trumpas. Jeigu verksi – nepailgės. Tik prisidės dar vienas minusas – jis bus liūdnas.“ Kažkada draugės ragino pas būrėją nueiti. „O kam? – svarsto Jūratė. – Gal būtų paprasčiau gyventi. Jei pasakė, kad nesiseks Ožiaragiui tais metais, kam stengtis? Tarsi sumoki ir permeti atsakomybę kažkam.“

Pasak lektorės V. Servutienės, sėkmės formulė gana paprasta: pasakyk, padaryk, pastiprink, pasidžiauk, pasidalyk. Žmogus nuo visų gyvybės formų skiriasi tuo, kad turi pasirinkimą, ko savo gyvenimo kelyje sukaupsime: daugiau: džiugesio ir išminties ar leisime save valdyti ,,krakazebrams“ – savigraužai, blogoms emocijoms, baimėms. Psichologė pataria kuo giliau nukišti žodžius ,,negaliu“, ,,nemoku“, ,,nepsiseks“, ,,nesugebėsiu“. Tai, ką kalbame, į mus sugrįžta.

Nežinia, kokia aukštesnė jėga braižo mūsų likimų žemėlapius, sujungia atsitiktinumų taškus, sukuria sudėtingus kasdienybės raštus, kuriuose susipina žmonių gyvenimo keliai, tačiau aišku, kad problemos prasideda, kai gyveni tarsi žirgų lenktynėse: kai nori ką nors laimėti, o nepaleidi savo resursų. 

Naujieji – nauja pradžia
„Gyvenimą galėtume palyginti su upe. Nepagavai akimirkos emocijos – nusėdo į širdį. Nusėda ir geros, ir blogos. Kurių daugiau, priklauso nuo mūsų pačių. Senas žmonijos troškimas: ,,Sustok, akimirka žavinga“– sunkus uždavinys, nes kai skubame, kai viską sprendžiame protu, išjausti akimirką laiko nebeužtenka, – teigia psichologė Virginija Servutienė. – Stabtelėkime padėkoti sau,  padėkoti tam, kas buvo šalia, atsiprašyti už negatyvias mintis, žodžius, veiksmus. Pasaulyje viskas dualu: kur džiaugsmas, šalia liūdesys, kur atradimas – buvo praradimas. Einu savo keliu su džiugesiu, atleidžiu sau ir tau už klaidas, dėkoju, kad džiaugiesi, jog aš džiaugiuosi. Gyvenimas be problemų neįdomus, o kai žinau, kad galiu bent truputėlį pranokti save – man patinka gyventi.“

Tamsūs ilgi žiemos vakarai, tylus Advento laikotarpis, šv. Kalėdų laukimas buvo puikus laikas apmąstyti, ką gero per metus patyrėme, prisiminti, kam dar nespėjome malonaus žodžio pasakyti.

Kas yra Naujieji metai? Tai nauja pradžia. Nauja svajonė, nauji asmeniniai siekiai keistis.

Kalbinti kultūros žmonės džiaugiasi miesto atsinaujinimu, tačiau nuogąstauja, kad miesto gyvybei neužtenka blizgančių plytelių, neužtikrins laimės ir statomos gamyklos. Paraleliai turi vykti estetizavimo, humanizavimo procesai. Jei norime, kad Šiauliai nebūtų tik miestas prie Kryžių kalno, jame turi būti jaukių vietų, kur malonu prisėsti, išgerti puodelį arbatos ar kavos, padiskutuoti.

Vis dėlto yra požymių, kad mūsų miestui kuriantys žmonės yra reikalingi, kad jame buriasi aktyvūs  visuomenininkai, save gerbiančių šiauliečių bendruomenės, kad randasi socialiai atsakingų, empatiškų darbdavių. Pasak Ignaco Lojolos bažnyčios rektoriaus Tėvo Stasio Kazėno, šiandien yra diena, kai galite mylėti, tikėti, veikti ir, svarbiausia, gyventi. Turėtume stengtis būti geresni ne už kitą, o už ankstesnį save.

 
Straipsnių peržiūros
94488396
Į viršų