Gyvenimo tempas didėja, daug keliaujame, nemažai bendraujame su užsieniečiais, todėl neretai susiduriame, kad ilgesnius lietuviškus vardus tampa vis sunkiau įsiminti, ištarti, užrašyti. Daugėja šeimų, kurios vaikams parenka trumpus, skambius vardus. Kai kurie tėvai ieško savo vaikams retų, negirdėtų vardų nelabai gilindamiesi į jų reikšmes. Trečia grupė laiko save novatoriais ir reikalauja įregistruoti vardus, kurie visai neatitinka gimtosios kalbos normų. Viešojoje erdvėje neseniai triukšmo sukėlė žymaus krepšininko šeimos bylinėjimasis dėl dukters vardo. Siekdama sureguliuoti vardų rašymą dokumentuose, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija inicijuoja viešą diskusiją dėl vardų rašybos.

Dėl teisės rinktis – į teismą
Lietuvoje nėra įstatymo, reguliuojančio vardų suteikimą ir rašymą. Civilinės metrikacijos įstaigos, priimdamos tėvų prašymus dėl vardų vaikams suteikimo, vadovaujasi Civiliniu kodeksu, įstatymais, reglamentuojančiais lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, statusą bei teisingumo ministro patvirtintomis taisyklėmis. Kartais vardo suteikimas tampa sudėtinga procedūra, nes turi būti įvertinta pusiausvyra tarp žmogaus teisės pasirinkti vardą, kuris yra asmens identiteto dalis, ir kitos konstitucinės vertybės – valstybinės kalbos. Lietuvoje vardų daryba ir rašymas turi atitikti lietuvių kalbos taisykles, todėl tokie vardai kaip Amelia, Jesica, Teo, Bosco, Djugo paprastai neregistruojami. Tiesa, panašių vardų Gyventojų registre jau yra, nes jie buvo suteikti užsienyje.

Ginčus tarp asmenų ir civilinės metrikacijos institucijų,
atsisakiusių suteikti pageidaujamą vardą, nagrinėja nacionaliniai teismai, kartais šios bylos pasiekia netgi Europos Žmogaus Teisių Teismą ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Panašių problemų kyla ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Pavyzdžiui, suomių pora kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kad Suomijos institucijos atsisakė vaikui suteikti vardą Axl. Teismas šioje
byloje nusprendė, kad vaiko vardas – tai individualus tėvų pasirinkimas ir atkreipė dėmesį į tai, kad jeigu gyventojų registre jau yra tokie vardai ir nenustatyta jokio neigiamo poveikio kultūrinio ir kalbinio tapatumo išsaugojimui, tai nėra pagrindo atsisakyti įregistruoti tokį vardą.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pradeda diskusiją su visuomene, civilinės metrikacijos įstaigomis, Valstybinės lietuvių kalbos komisija ir teisėjų bendruomenės atstovais, siekdama aptarti
vardų rašybą ir dėl jos taisyklių kylančias problemas.

Pirmiausia teiraujamasi, ar Lietuvoje registruojamiems vardams galėtų būti netaikomos lietuvių kalbos taisyklės. Pavyzdžiui, vardas Sofa būtų rašomas be „j“, Gabrielle su dviguba „l“, vardas Anna būtų rašomas su dviguba „n“ ir t. t. Antra, ar žmonėms būtų priimtina, kad vardų rašyba skirtųsi nuo tarimo? Pavyzdžiui, vardas Nikolė būtų rašomas „Nicole“, vardas Džonas būtų rašomas kaip „Johnas“, vardas Šarlotė būtų rašomas kaip „Charlote“. ,,Šiaulių naujienos“ šiuos klausimus uždavė keliems šiauliečiams. Pateikiame jų samprotavimus.

Vertina kaip nepagarbą savo kalbai ir tautai
„Kaip ir daugelis vyresniosios kartos kalbininkų, nepritariu tokiai idėjai, – sakė mokslininkaskalbininkas ir visuomenės veikėjas profesorius habil. dr. Kazimieras Župerka. – Lietuvos piliečių vardai turėtų būti rašomi lietuviškai.“ Profesorius teigia, kad visai gera praktika, kai svetimtaučių vardai originalo kalba rašomi skliaustuose ar kitame asmens dokumento puslapyje. Gerbiantys lietuvių kalbą, pavyzdžiui, italų kalbininkai gražiai net savo vardus sulietuvina.

Tie, kas skelbia, kad vardų rašymas lietuviškomis raidėmis pagal tarimą neatitinka Vakarų tradicijos, pasak profesoriaus, meluoja. Pavyzdžiui, Prancūzijoje labai griežtai laikomasi savo kalbos normų.

Šviesios atminties kalbininkas Vincas Urbutis siūlomą vardų rašymą nesilaikant lietuvių kalbos taisyklių pavadintų gimtosios kalbos išdavyste. K. Župerka vertina kiek nuosaikiau, bet nepritaria tokiam „išsidirbinėjimui“: „Tarkime, „w“, priešingai nei vokiečių ar anglų kalbose, lietuvių tariama kaip „v“, kuriam galui tada ją įterpti? Jaunuoliai žaisdami žodį ,,kubas“ parašo „qbas“. Ar tokius dalykus irgi įteisinsime dokumentuose?“ O kas, jeigu japonai pareikalaus hieroglifais rašyti? Kiekvienam lankstysimės? „Jei vien užkalnių ar ramanauskų-greitai klausysime, kur nueisime? Mieste nebejauku, nes visi užrašai nelietuviški, nežinia, ką toje parduotuvėje rasi, – apgailestauja profesorius. – Mes po truputį traukiamės, traukiamės, susitraukiame...“

„Tikrai nepritarčiau, – teigia lituanistas, pedagogas, visuomenės veikėjas doc. dr. Juozas Pabrėža. – Turime sunormintą valstybinę kalbą, jos taisyklių privalu laikytis visuose lygmenyse. Vardai, taip pat ir iš užsienio kalbų atėję, turi paklusti lietuvių kalbos taisyklėms.“

Pasak J. Pabrėžos, mūsų garbės dalykas, kad vardai būtų aiškiai perskaitomi, suprantami. Situacija su krepšininko dukters vardu sukėlė nemažai nerimo. Daugėja mišrių šeimų, įtaką daro užsienio
šalių kultūra, kalbos. Teisiškai sureguliuoti tuos dalykus darosi sudėtinga. Kaip kalbininkas, kaip Lietuvos pilietis, J. Pabrėža sako „ne“. Ypač vardų rašymui nesilaikant lietuviškos fonetikos. Kita kalba moksliniuose straipsniuose, ten dėl tikslumo reikia įrašyti originalo kalba.

,,Kalba yra sudėtinga gramatinė sistema, visos tautos turtas. Turime didžiulį raštijos paveldą. Visa tai įpareigoja elgtis atsakingai, – sako profesorė, humanitarinių mokslų daktarė Džiuljeta Maskuliūnienė. – Jei vienaip ar kitaip užrašomas garsų ilgumas, kodėl turėtume nusistovėjusią sistemą savavališkai griauti?“

Profesorė nepritartų įnoringam sumanymui mergaitės vardą „Leila“ rašyti su y viduryje: „Jei kas nors užsimanys tris y rašyti arba nosinę vardo vidury, kaip tada?“ Nepagarba savo kalbai, jei varduose kitos kalbos raides įvedinėjime. Tokie atvejai atskleidžia mūsų išsilavinimą, vidinę kultūrą, savivertę. Taigi taisyklės turi savo prasmę. Negali bet kas kaitalioti, kaip šauna į galvą – bet kaip nėra gerai.

„Pritarčiau Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininko Audrio Antanaičio žodžiams, kad vardas nėra tik žmogaus nuosavybė. Yra vardo istorija, tradicija. Tai mūsų bendros kultūros, mūsų savimonės, mūsų tapatybės reikalas, – teigia D. Maskuliūnienė. – Panašūs siūlymai rodo, kad ateina beraštystės laikas.“

Dėl antrojo klausimo taip pat profesorės pozicija aiški: „Lietuvių kalbos rašymo principas fonetinis. Mes ne anglai, ne germanai. Kodėl turime keliaklupčiauti? Kodėl mums prancūzai, latviai nėra pavyzdys? Negalime pamiršti, kad tauta gyva, kol yra kalba. Iškreipiame kalbos šerdį, diegdami fonetikos neatitinkančią rašybą.“

Vardas pabrėžia išskirtinumą
Nuo seno buvo įprasta suteikti vaikams tautiškus arba krikščioniškus vardus. Beveik kiekvienoje šeimoje pirmąjį sūnų tėvo ar senelio vardu pavadindavo. Modernėjant laikams atsirado vardų iš populiarių flmų ar literatūros kūrinių. Linkėdami vaikui sėkmės gyvenime tėvai pavadina iškilių menininkų ar gerbiamų giminaičių vardais. Tai suteikia orumo, solidumo.

Žinome, kad egzistuoja vardų mados, pavyzdžiui prieš 30 metų viename kieme galėjai sutikti po kelias Monikas, Viktorijas, bent po du Tomus arba Mantus. Neseniai dominavo Dominyko, Luko, Kajaus, Nojaus, Jorio, Jokūbo bei Kamilės, Amelijos, Lėjos, Viltės ir Austėjos vardai. Noras, kad pašaukus vardu neatsisuktų dar bent trys asmenys, suprantamas. Norime, kad vaikas augtų išskirtinis, todėl į jo kūrimą sudedame visą išmonę. Bet kartais atsitinka, kad „iš didelio rašto – išėjo iš krašto.“

Saimonų ir Mantų tiek daug, kad atsirado naujas variantas – Saimantas. Dovydas – skamba nuobodžiai, o kaip jums Kovydas (kovą išvydęs)? Vienas berniukas Lietuvoje pavadintas garsaus senovės graikų politiko, oratoriaus ir karvedžio Periklio vardu. Ar lažintumėtės, kad draugai nesusies jo su kiaušinio perėjimu? Airidija skamba iškilmingai, bet kildinamas iš lotyniško žodžio, kuris reiškia sausrą.

Nemažai jaunų žmonių peikia vardus, kurie reiškia augalus ir daiktus. Sutinku, kad lėtas berniukas Vėjumi vadinamas, gal nelabai gerai jausis. O kaip mergaitės vardas Novelė? Nelabai aišku, iš kur atsirado Akianė, Etėja, Ašotas, Ūlis, Austris. Tegu išmanantys svarsto, ar vardas Ūlis su aviliu siejamas, ar Akiane dukrą pavadinę ką nors žinojo apie lietuvių kilmės menininkę Akianę Kramarik. Gali būti, kad paviliojo garsų skambesys. Ir tiek to.

Vaikystėje susigalvodavome vardus jungdami po skiemenį iš tėvų ar draugų vardų. Kai kurie net prigijo: Rūtos ir Vido sūnus panašiu būdu tapo Rutvydu. Šiuo metu neįprasti vardai laikui bėgant nebetrikdys. Ne visiems rūpi ir vardo reikšmė, laikui bėgant ji išblunka, juk nebegalvojame, kad Marija – „karti“. O išskirtiniai vardai padeda įsiminti asmenį, tačiau jo skambesys turėtų derėti su pavarde, aplinkiniams nesunku būtų jį taisyklingai ištarti ir užrašyti.

Jauna mama Inga laikraščiui sakė: „Tik savęs negerbiantis žmogus gali prigalvoti nesąmoningų raidžių junginių, užuot parinkęs gražų lietuvišką vardą ir lakstyti po teismus – iš neturėjimo ką veikti. Keistas ambicijų karas. Kodėl tada neskundžiame Europos teismui, kai mūsų sportininkų pavardės, vardai per varžybas užrašomi be lietuviškų Ė, Š, Č?“

K. Župerka: ,,Žaidimai dokumentuose netinka.“
Asmeninio archyvo nuotr.

J. Pabrėža: „Vardai, net iš užsienio kalbų atėję, turi paklusti lietuvių kalbos taisyklėms.“
Asmeninio archyvo nuotr.

D. Maskuliūnienė: ,,Vardas nėra tik žmogaus nuosavybė. Tai mūsų bendros kultūros reikalas.“
Asmeninio archyvo nuotr.