Šeimos gydytojo laukiamajame sėdi šeima su dviem vaikučiais, dukrelei beveik šešeri , o vyresnėlis – jau penktokas. Abiem prasidėjo mokslo metai, o drauge ir bėdos. Mažylė pasidarė nerami, šokčioja naktimis iš miego, pabuda kelis kartus, nes labai bijo pavėluoti į mokyklą. Ji –priešmokyklinukė, labai stropiai kasdien pasitikrina kuprinę, kad tik ko nors neužmirštų. O penktokas Ignas nei iš šio, nei iš to pradėjo kosčioti, nosimi šniurkščioti. Tėveliai nebesupranta: peršalo vaikas ar kita priežastis. Pernai mokėsi gerai, o šiemet tai sąsiuvinį pamiršęs, tai parkeris neberašo.
Situaciją komentuoja Gegužių sveikatos centro šeimos gydytoja Akvilė Pociuvienė.
Tikai – emocinės įtampos rezultatas
„Kai prasideda mokslo metai, pastebime, kad dažniau ateina tėveliai su sergančiais vaikučiais, nes pakliuvę į naują kolektyvą vaikai susiduria su daugybe patogenų. Nemažai ateina su skundais dėl kitų. Ko gero, šis atvejis panašus, – teigia šeimos gydytoja. – Tai susiję su nervinės įtampos padidėjimu. Ne tik mes, suaugusieji, susiduriame su stresais, bet ir vaikai išgyvena didžiulius pasikeitimus, įtampas.“
Pasak A. Pociuvienės, pirmieji mėnesiai naujoje ugdymo įstaigoje ar naujoje klasėje sukelia nerimą, nes vaikui tenka priprasti prie naujos dienotvarkės, draugų, nepažįstamų mokytojų, naujų veiklos formų. Šiuo atveju mergaitei viskas nauja: nauja mokytoja, draugai, kitokia aplinka, kitokia tvarka nei darželyje.
Berniuką gali būti taip pat smarkiai veikia permainos. Penktoje klasėje jis susiduria su daugybe mokytojų, naujais reikalavimais. Stropus vaikas nenori atsilikti, bijo pasirodyti prasčiau už kitus. Turi būti geras, pateisinti lūkesčius. Kol prisitaikys prie naujos aplinkos, išgyvena didelį nerimą. Padidėja jautrumas ir emocinės reakcijos, daug skaudžiau, aštriau ir smarkiau reaguojama į dalykus, į kuriuos paprastomis aplinkybėmis gal net ir nereaguotų. Atsiranda nesaugumo jausmas. Gali prasidėti tikai – kaip emocinės įtampos ir persitempimo rezultatas.
Tikai būna įvairaus pobūdžio: nevalingi judesiai, nevalingi garsai, kompleksiniai, motoriniai tikai. Labiausiai nevalingi judesiai pastebimi veide. Vaikas dažnai mirksi, ima keistai raukytis, kaišioja liežuvį, varto akis, šniurkščioja nosimi, skėsčioja pirštus, stuksena kojomis. Garsiniai tikai pasireiškia kosčiojimu, krenkštimu, šnarpštimu, triukšmingu kvėpavimu, prunkštimu.
„Kai pirmąsyk susiduria, tėveliai išsigąsta, baiminasi, kad nebūtų epilepsija, astma, bronchitas ar kita liga. Tikus nėra malonu stebėti, bet vaikučiai to negali kontroliuoti, jie dažniausiai net nejaučia, kas vyksta, – paaiškina gydytoja. – Jei sakysime nedaryk taip, netrauk nosies, nemirkčiok, niekas nepasikeis. Vaikas nemoka savo nerimo įvardyti, nemoka pasakyti: man neramu, man nedrąsu ir prasideda apsauginė gynybinė reakcija. Taip kūnas bando išsivaduoti iš patiriamos nervinės įtampos.“ Pasak A. Pociuvienės, vaistai nerekomenduojami, nėra stebuklingos piliulės, reikia daug dėmesio, kantrybės ir laiko.
Panašiai gali būti su pilvuko skausmais. Mažam vaikui išėjimas iš namų aplinkos ir patekimas į visiškai svetimą aplinką yra didžiulis stresas. Suaugusieji galime lokalizuoti skausmą. O vaikas žino, jei pasiskųs, kad skauda, liks namuose, šalia mamos. Pasitaiko, kad iš ryto vaikas tarsi serga, o namie pasilikus staiga pagerėja. „Jie nesimuliuoja, o taip prisitaiko, taip išgyvena adaptacinį laikotarpį, savo baimes ir nerimą“, – ramina tėvelius gydytoja.
Gydytojos teigimu, kartais mes patys, tėvai, per daug vaikus spaudžiame. Norime, kad būtų kaip kiti, kad būtų geresni nei kiti. Suprantamas tėvų noras, bet gal vaikui neišeina. Juk pasitaiko, kad kai kurie vaikai labai nori pamiegoti vos grįžę iš mokyklos. Jie ne fiziškai išvargsta, o psichologiškai. Priežiūros, kontrolės reikia, bet protingai. Tikus dažniau patiria ramūs vaikai, kurie stengiasi viską daryti tvarkingai, nepriekaištingai, teisingai. Juos reikėtų padrąsinti būti laisvesnius, leisti sau klysti, dūkti, improvizuoti: dainuoti, groti, šokti, piešti laisvai.
Adaptacijai reikia maždaug 4 savaičių. Pirmosiomis dienomis vaikas gali būti irzlesnis, nerimastingas, labiau užsisklendęs, skųstis pilvo ar galvos skausmais. Tai yra normali organizmo reakcija į pasikeitusią aplinką ir reikalavimus. Pirmąjį mėnesį vaikas gali būti įsitempęs, nesugebėtidirbti greitai ir tiksliai. Šeimos gydytoja prašo tėvelių nesmerkti vaiko už išsiblaškymą ar lėtą darbo tempą. Nereikia sureikšminti pirmųjų darbo rezultatų. Dažniau pasikalbėkite, ne tik paklauskite, kaip vaikui sekėsi mokykloje, bet aptarkite su juo, ką naujo sužinojo ir nuveikė, kaip sutarė su kitais bei kurios veiklos ar pamokos jam patiko, kas buvo sunku, aptarkite, kaip tuos sunkumus galima įveikti.
Be sirgimo imuninė sistema nesubręs
Kadangi mažų vaikų imuninė sistema ne iki galo susiformavusi, jie tampa lengviau pažeidžiami įvairių virusų. Patekę į didelį kolektyvą – darželį, mokyklą, susiduria su jiems dar nepažįstamais patogenais. Didelis iššūkis prisitaikyti. Todėl rudenį prasideda viršutinių kvėpavimo takų virusiniai susirgimai ir žarnyno infekcijos. Ikimokyklinio amžiaus vaikai peršalimo ligomis serga gana dažnai, net iki 10–12 kartų per metus, dažniau šaltuoju sezonu ir tai yra normalu.
„Tik sirgdamas vaikas gali imuninę sistemą brandinti, tik sirgdamas, įgauna atmintį tai ligai, – teigia A. Pociuvienė. – Kas 3–4 savaites sirgti virusinėmis ligomis darželinukui normalu. Metams bėgant, vaikų imuninė sistema „susipažįsta“ su vis daugiau naujų virusų ir taip po truputį formuojasi imuninė sistema. Vyresni vaikai paprastai peršalimo ligomis perserga nesunkiai ir suserga rečiau.“
Gydytoja pataria vaikus grūdinti: „Turime visą vasarą grūdinimui. Leiskime maudytis, džiaugtis oru. Nieko baisaus, jei su sloga bus lauke. Basomis leiskime palakstyti, nieko blogo, kad vėjas plaukus ištaršys, po lietaus vaikas į vandenį išbėgs ar ledų suvalgys.“
A. Pociuvienė sako esanti protinga natūralistė. Pasak jos, peršalimo ligų nereikia skubėti vaistukais gydyti. Ir pas gydytoją skubėti nereikia. Kad vaikas karščiuoja, normalu, iki 38,5 laipsnių temperatūros slopinti nereikia. Pirmas tris dienas – tik stebėjimas, dėmesys, meilė, skysčiai. Jei virusas, antrą-trečią dieną ligonis žvalėja, atsiranda noras valgyti ir padūkti.
Gydytoja džiaugiasi, kad tėvai sąmoningesni darosi, mažiau prašančių antibiotikų. Mažėja tokių, kam reikia aiškinti, kad virusų antibiotikai neveikia, o pakenkti gali, atsparumas atsiranda, rimtai susirgus vaistas gali nebepadėti. Kartais viršutinių kvėpavimo takų virusiniai susirgimai komplikuojasi bakterinėmis infekcijomis. Tik tada reikalingi antibiotikai. Jeigu ikimokyklinuko kiekviena sloga baigiasi komplikacija, ligos užsitęsia ilgai, paprastai reikalingas detalesnis vaiko ištyrimas.
Permainas pradeda nuo savęs
„Nesu nei vegetarė, nei veganė, dietų nesivaikau, esu už sveiką protą, balansas turi būti išlaikytas, – apie save kalba šeimos gydytoja A. Pociuvienė. – Kraštutinumų nemėgstu.“ Ji – radviliškietė, mokslus baigė Kaune, rezidentūrą Vilniuje. Norėjo būti neonatologe, tačiau atsitiko taip, kad gimė vaikai, suprato, kokia svarbi ir įdomi šeimos gydytojo profesija. Šeimos gydytojas bendrauja ilgai, tampa tarsi šeimos nariu. „Pažįsti tiek vaikus, tiek vyresniuosius.
Bendravimas su vaikais man teikia ypatingą malonumą“, – sako gydytoja. Nuo mokyklos laikų ji žinojo, kad norės būti gydytoja. Kokia nežinojo, bet gydytoja – tvirtai. Užaugo ligoninėje, galima sakyti, nuo mažumės tą darbą matė, anksti operacinėse pabuvojo. Tėtis – gydytojas ir močiutė buvo gydytoja.
A. Pociuvienė mėgsta keliauti, naujus kraštus pamatyti. Keletą metų dirbo Norvegijoje, ten ir mažosios dukrytės susilaukė. Šiauliuose taip pat ne naujokė, yra dirbusi vienoje klinikoje. „Norvegijoje įgyta patirtis naudinga, tik nereikia manyti, kad ten viskas taip miela. Sistema gerokai skiriasi. Yra pliusų ir minusų, – vardija A. Pociuvienė. – Pas specialistą siuntimo lengvai negausi, nusprendžia tik šeimos gydytojas, ar tikrai reikia. Negali savavališkai registruotis kaip pas mus ir tada tik siuntimo prašyti. Be to, eilės – keli mėnesiai. Pas šeimos gydytoją taip pat ne bet kada pakliūsi: pro šalį ėjau, nutariau pasitikrinti, pasišnekėti. Jei trečią dieną sergi, tik tada registruoja. Pirmą dieną – ne.“
Žinoma, aptarnavimo lygis Norvegijoje kitoks, ypač ligoninėje. Pradedant maisto pateikimu, baigiant procedūromis. Patiko gydytojai Akvilei šiltas bendravimas, pasak jos, gydytojas nėra taip aukštinamas kaip čia, Lietuvoje. Ten gydytojas išeina į koridorių, su pacientais pasisveikina, pakalbina. „Man tai patinka. Mano požiūriu, visi lygūs, kokį darbą bedirbtų, esu gydytoja Akvilė, nemanau, kad kuo nors aukštesnė už slaugytoją, ar kitą darbuotoją“, – kalba jauna medikė.
Paklausta, kodėl nepasiliko užsienyje, gydytoja Akvilė atsakė: „Vaikai auga, svarbu, kad jie ugdytųsi Lietuvoje, savo krašte, kultūrą ir kalbą pažintų. Ir man pačiai įgijus patirties svetur, norisi po truputį keisti gyvenimą čia. Jei pokyčių nori, pradėk nuo savęs.“
Gydytojos sūnus – ketvirtokas, dukra – antrokė. Vaikai neserga. Dukrai rūpi šokis, daina, o sūnus žaidžia futbolą. „Ir per lietų, ir vėjuotu oru, – šypteli A. Pociuvienė. – Nesu iš tų sekiojančių mamų, kad lakstyčiau su šaliku iš paskos. Pati negalėčiau girtis, kad visada randu pakankamai laiko judėjimui, bet kaip gali iš vaiko pareikalauti ar paskatinti, kad judėtų, sportuotų, jei pats sėdi ant sofos. Vyras sportuoja nuo mažens. Kai sūnus pradėjo sportuoti, visa šeima pamėgome futbolą, važinėjame drauge į varžybas.“ Susidarė šauni tėvelių sirgalių komanda, o neseniai įsikūrė mamyčių futbolo komanda. Mamos irgi smagiai kamuolį paspardo.
„Mes, tėvai, dažnai be reikalo spaudžiame vaikus į kampą, trokšdami kuo aukštesnių rezultatų. Iš dalies noras suprantamas, bet vienas visur negali būti pats geriausias. Kad būtume sveiki, svarbiausia vidinė ramybė, – reziumavo šeimos gydytoja A. Pociuvienė. – Kuo vaikas jaučiasi saugesnis, mylimas, tuo sveikesnis.“



