„Išsikepiau gardaus vyniotinio pagal naują receptą. Jame naminė varškė, naminiai kiaušiniai, įdėjau į varškę agrastų, nepadauginau cukraus – gardumėlis. Pasikviečiau Onutę iš gretimo buto. Prisėdo moterėlė, apžvelgė stalą ir pradėjo dūsauti, kad nieko valgomo čia nesą. Ji dvi savaites tik mirkytas perlines kruopas valganti. Čiobrelių arbatos su medumi irgi atsisakė. Tik atšildytų ledukų vandenį gerianti. Nustėrau – perdžiūvusi, paakiai pajuodę, plaukai nuo sausumo pasišiaušę, gal serga kuo nors, klausiu. Ne, sako, buvusi paskaitoje, ten mokė, kad šitaip organizmą galinti nuo visokio brudo išsivalyti“, – pasakojo pažįstama moteris, susirūpinusi, kad kaimynei su galva nebegerai.

Kadangi panašių nutikimų dažnai tenka išgirsti, apie tokio reiškinio priežastis klausiame laikraščio bičiulės psichologės-psichoterapeutės Donatos Grakauskaitės-Šličienės.

Sveikuoliškumas kartais pavirsta manija
„Ar pamenate sparnuotą frazę „sveikame kūne – sveika siela? – pradėjo pokalbį psichologė. – Ši frazė reikštų, kad nuo fizinės sveikatos priklauso ir dvasinė būsena. Tačiau pats jos autorius, romėnų poetas Juvenalis (Decimus Iunius Iuvenalis) „Satyrose“, teigė kiek kitaip: „patariu melsti, kad sveikame tavo kūne sveikas būtų ir protas“. Tai reiškia, kad jau senais laikais buvo susirūpinta, jog perdėtas ir įkyrus domėjimasis savo fizine sveikata, sveika mityba kartais pavirsta į labai sunkias ligas.“

D. Grakauskaitės-Šličienės teigimu, apie tai kalbėjo filosofai, rašytojai, poetai, kurie stebėjo žmonių elgseną ir ją aprašinėjo. Ir tik apie 1990 metus Stevas Bratmanas, pats išgyvenęs šią bėdą, aprašė ir suteikė jai terminą – ortoreksija. Terminas kilęs  iš graikų kalbos žodžių ortho – teisingas ir  orexis – apetitas.

Pasak specialistės, šiuo metu psichiatrijoje šis terminas priskiriamas prie valgymo sutrikimų grupės ir dažnai suprantamas kaip vienas iš pirmųjų anoreksijos simptomų.

Kai pradedama nuolatos galvoti, ką valgyti, kad maistas nebūtų riebus, kaloringas, maistingas, neturėtų daug cukrų ir kūnas nepavirstų į didžiulius drebančių lašinių kalnus, įsijungia įvairios organizmo valymo programos, po kuriomis slypi veiksmai, skatinantys  vėmimą ar viduriavimą.

Ortoreksija, kaip atskiras sutrikimas, psichologės-psichoterapeutės manymu, anksčiau ar vėliau bus įtrauktas į ligų klasifikacijas.

Galima išskirti vieną pagrindinį skirtumą nuo kitų valgymo sutrikimų: ortoreksija pasireiškia ne siekiu numesti ar kontroliuoti kūno svorį, o apsisprendimu valgyti tik, asmens manymu, sveiką maistą. Ir čia į pagalbą atskuba daug gyvenimo meno specialistų, ,,sveikuolių“ ar paprasčiausių verslininkų, su kurių pagalba nukrypstama į kraštutinumus.
 

Skatinama aktyviai domėtis sveikos mitybos klausimais: lankyti tik jų rekomenduojamus seminarus, valgyti jų sudarytą meniu. Žmonės, žinoma, radę laisvą minutę, dar papildomai  ieško informacijos internete, domisi kiekvieno maisto produkto kelione iki prekybos vietos, jungiasi į bendruomenes ir kartu ginasi nuo ,,visaėdžių“.

Šis vienpusiškas informacijos srautas, pasak psichologės-psichoterapeutės Donatos, suskaldo pasaulį į teisingą, atvėrusį akis ir tą juodą – neišmanėlių pasaulį. Todėl kai artimieji pamato pirmuosius nerimą keliančius signalus, labai sunku padėti. Kiekvienas net ir atsargiausias sukritikavimas, kad jau perlenkta lazda, priimamas kaip kritikuojančio neišmanymas ir nesupratimas.

„Ortoreksijos bėdų turintys asmenys, dažnai įrodinėja, kad dėl naujos gyvensenos jaučiasi atgimę, palengvėję, nušvitę, o neigiami kūno siunčiami signalai (silpnumas, pykinimas, odos bėdos) priimami kaip išsivalymo ir judėjimo teigiama linkme požymiai“, – konstatuoja D. Grakauskaitė-Šličienė.

SOS: interesų ratas apsiriboja maistu
Progresuojant ortoreksijai žmogus vis labiau pasineria į sveikiausio, jam labiausiai tinkamo maisto paieškas. Drastiškai pakeičiama visa mityba, pavyzdžiui, geriami tik daržovių kokteiliai arba valgomi tik džiovinti vaisiai.

Visas žmogaus interesų ratas susiaurėja tik iki mitybos. Anksčiau buvę  pomėgiai tampa svetimi, tolimi ir nebeįdomūs. Žmogus atsiduria tarsi tunelyje, kurio pabaigoje švyti sveikos mitybos viršūnė.

Tačiau ši šviesa, vis labiau ir labiau tolsta, nes atsiranda nuolatinis nuovargis, miego sutrikimai, negebėjimas susitvarkyti su kasdienėmis užduotimis. Atsiranda grėsmė netekti darbo, draugų ratas labai susiaurėja arba išnyksta ir žmogus tampa vienas su savo sveika mityba. Tai gali sukelti nerimo ir depresijos simptomus.

Priežastys – mūsų galvoje
„Ortoreksija, kaip ir visi valgymo sutrikimai, yra ne  mitybos ar gyvensenos problema, o žemos savivertės ir nepasitenkinimo savimi išraiška, – teigia psichologė. – Giliai pasąmonėje slypi mintis, kad jei neturiu tobulo kūno, nekontroliuoju kūno formų ar savo mitybos – esu bevertis, meilės nenusipelnęs žmogus. Jei  galėsiu kontroliuoti savo kūną, tapsiu mylimas ir brangus.“

Taigi, čia  atsiskleidžia visų valgymo sutrikimų šerdis – nerimas ir noras kontroliuoti save, kūną, savo likimą ir santykius su žmonėmis. Žinoma, televizija, spauda, mados industrija taip pat aktyviai įsitraukia į žaidimą, „padėdami“ rasti paaiškinimą, kodėl svarbi sveika mityba.  Tačiau tai jau antrinis procesas, pasak psichologės, naudojamas kaip gynyba  nuo nesupratingo pasaulio.

Kas gi nutinka, kad geranoriški sveikos gyvensenos tikslai virsta į savęs žalojimą?
 
„Trumpas atsakymas galėtų būti, toks: tai lemia biopsichosocialiniai veiksniai (paveldimumas, biologinis pažeidžiamumas, perėjimo į paauglystę tarpsnis, stresas ir pan.).  Kaip psichologė-psichoterapeutė plačiausiai galėčiau kalbėti apie psichologinius faktorius, kurie prasideda dar ankstyvoje vaikystėje, kai net maži vaikai išmoksta susieti kūno formas su tam tikromis charakteristikomis, – teigia D. Grakauskaitė-Šličienė. – Pavyzdžiui, kad gražūs yra tik liekni žmonės, kad sėkmė turėti draugų priklauso nuo kūno matmenų. Dėl to jauni žmonės išmoksta susieti savivertę su kūno vaizdu.“

Specialistės teigimu, vienas iš pirmųjų psichologo darbų tampa išsiaiškinti vaikystėje susiformavusius požiūrius, kurie vėliau vis labiau ir labiau sustiprėjo ir piką pasiekia paauglystėje ar suaugus.

Šis pasaulio vaizdas pirmiausiai pradeda formuotis šeimoje. Moksliniai tyrimai sako, kad moterys, kovojančios su mitybos ir kūno vaizdo problemomis, dažnai gyvena šeimose, kuriose jų senelės ar mamos nuolatos laikėsi dietos, besaikiai sportavo ir bandė kosmetinę bei plastinę chirurgiją.

Riziką susirgti valgymo sutrikimais didina šeimos narių polinkis pervertinti išvaizdą, kai į antrą planą nustumiami kiti bruožai: gerumas, protingumas, kūrybiškumas ir t. t. Be galo svarbus  šeimos narių tarpusavio bendravimas, tėvų – vaikų santykiai, bei stresiniai atvejai, kaip šeima sprendžia iškilusius rūpesčius.

„Vis dažniau pastebimos šeimos, kuriose draudžiama vaikams pykti, būti suirzusiems ar net liūdniems, – toliau komentuoja psichologė. – Tokiu būdu vaikai nuo mažų dienų verčiami labai stipriai užgniaužti jaučiamas emocijas. Užspausta ar ignoruojama emocija niekur nedingsta, ji vis įkyriau ir įkyriau primena apie save – kaip koks antstolis apie augančią skolą. Žmogus nesąmoningai pradeda ieškoti pusiausvyros, ką galėtų kontroliuoti, kad jam sektųsi, nes emocijų kontrolę jaučiasi praradęs.“

Maistas, kūno svoris, sveika gyvensena tokiu atveju labai pagelbsti. Asmuo nevalgo dieną, dvi. Tai iškrovos, apsivalymo dienos. Didžiuojasi savimi, kad galėjo suvaldyti savo alkį. Ir svoris truputuką nukrito, pasididžiavimas auga. Ir viskas gal čia būtų neblogai, bet kaip rašyta, jeigu tai užvaldo visą minčių ir elgesio erdvę, tampa pavojinga sveikatai.

Kokie pagalbos būdai? Jei fizinė sveikata kelia rūpesčių – nedelsiant kreiptis pagalbos į medikus, kad būtų atstatyta fizinė organizmo pusiausvyra. O tada būtinai ateiti pas savo psichologą ar gydytoją psichiatrą. Taip pat galima kreiptis į valgymo sutrikimų centrą, deja, jis yra tik Vilniuje.

Kad nepavėluotume ieškotis pagalbos, D. Grakauskaitė-Šličienė primena seną K. Sakalausko-Vanagėlio pasakėčią, kurioje asiliukas niekaip negalėjo pasirinkti, ką geriau ėsti – šieną ar avižas. Taip ilgai galvojo, kad „išgaišo iš bado“.

Sveika ar nesveika?
Autorės nuotr.