Penkiametis Motiejus nenustygsta vietoje, žaidimų aikštelėje giriasi visiems iš eilės: „Aš jau į mokyklą eisiu, būsiu didelis kaip brolis. Pažįstu visas raides, išmoksiu skaityti. Turiu didelę knygą.“ Jo brolis ketvirtokas Vygantas tokiu džiaugsmu netrykšta: „Dar norėčiau atostogauti. Bet draugų pasiilgau ir mokytojos. Rugsėjo 1-ąją mums kokių nors siurprizų bus paruošusi – juk šventė. Aš kardelių sode pats užauginau, per vasarą laisčiau.“

Mokslo metų pradžios šventė Šiaulių miesto mokyklose nukeliama į pirmadienį, rugsėjo 2-ąją. Šeimos, auginančios vaikus iki 14 m., galės pasinaudoti laisvu pusdieniu, kad palydėtų priešmokyklinukus, pradinukus pas pirmąją mokytoją, pasidalintų šventine nuotaika su šiek tiek vyresnėmis atžalomis. Vis dėlto nemažai šeimų mokslo ir žinių dieną švęs sekmadienį. Vieni rengs šventinius pietus, kiti planuoja pabūti gamtoje, nueiti drauge į koncertą.

Prieš kiekvieną rugsėjo 1-ąją suspurda ne tik mažųjų širdelės, jaudinasi jų mamos ir tėčiai, močiutės ir seneliai. Juk kiekvienas saugome prisiminimus apie mokyklą, gražiausius vaikystės, jaunystės metus. Kelios šiaulietės sutiko jais pasidalyti su skaitytojais.

Rugsėjis – ir laimė, ir skausmas
„Daug rugsėjų prabėgo, džiugu ir skaudu prisiminti“, – susigraudino Elena Eidukienė, išgirdusi pokalbio temą. Energinga pedagogė kelerius metus vadovavo Šiaulių mokytojų pensininkų klubui „Šviesa“. „Verkiau, kai išrinko pirmininke, sakiau, kaimietė esu, nesugebėsiu. Bet manimi pasitikėjo, rengėme išvykas, sukūrėme klubo vėliavą, daug įdomios veiklos prisigalvojome, o paskui dėl sveikatos atsisakiau vadovavimo, – pasakojo E. Eidukienė. – Be veiklos negaliu nubūti: poezijos popietės, rankdarbiai, fotografavimas, gėlių auginimas. Smagu tarp žmonių, malonu ką nors gera padaryti.“

Moteris mokytojavo įvairiose Pakruojo, Joniškio, Radviliškio rajonų mokyklose. „Neteko dėstyti tik trijų dalykų: chemijos, fizikos, astronomijos“, – šypsosi apibūdindama savo profesiją. Per ilgą pedagoginio darbo kelią teko dėstyti rusų, anglų, lietuvių kalbas, mokyti pradinukus ir vyresniuosius, padirbėti pionierių vadove, klasės, net darželinukų auklėtoja, kūno kultūros mokytoja, vadovauti sporto, galvočių ir kt. būreliams. Rengė projektus, išvykas, piešė plakatėlius, organizavo varžybas, fotografavo. Kas bent kiek dirbo kaimo ar mažo miestuko mokykloje, žino, kad mokytojas ten – visų galų meistras.

Mokytoja varto šūsnius mokyklinių nuotraukų, kurių nugarėlėse kruopščios metraštininkės ranka surašytos visos pavardės, datos, pavadinimai. Niekas negali būti pamirštas, nes mokytoja su kai kuriais mokiniais, kurie jau savo vaikus ar net anūkus vedžiojasi, bendrauja socialiniuose tinkluose. Žino daugelio buvusių mokinių likimus, yra net auklėtinės vestuvėse dalyvavusi.

„Jei būtų galimybė, – tą pačią minutę viską mesčiau ir į mokyklą bėgčiau. Nuo pat vaikystės svajojau mokytoja būti.“ Tik kelias į svajonę buvo labai vingiuotas. Teko ir ašarų išlieti, ir nuo jaunumės kolūkio laukuose darbuotis, ir „ragelius parodyti“.

Vaikystės meduolis
Savo moksleiviškos rugsėjo 1-osios šventės  Elena neprisimena. Jai buvo šešeri, kai 1951 m. rudenį atsidūrė Krasnojarsko krašte, kur vasaros trumpos ir vėsios, o žiemos speiguotos. Tik vėliau paaiškėjo, kad tėvų turėti 29 ha žemės dokumentuose keistu būdu pavirto į 92 ha. Meduolio kvapas, kai mama prieš Kalėdas atlaužė ir padalijo visiems vaikams po mažytį gabalėlį, ligi šiol, rodos, nosį švelniai kutena. Toks buvo ypatingas skanumynas.

Septynerių Elenutė Petrauskaitė tapo Lena Petrovskaja ir pradinę mokyklą baigė tremtyje. Gal ir vykdavo kokios šventės mokykloje, bet Elenai įstrigo 3 dalykai – kaip mokytoja skaudžiai daužė savo sūnų už supainiotą žodį dainoje ir kaip ta pati mokytoja pusdienį verkė mirus Stalinui. Berniūkščiai tuo metu plėšė iš knygų lapus su Stalino portretais ir laidė lėktuvėlius. Tremtinių vaikai tose linksmybėse dalyvauti nedrįso. Kartą pavėlavusių į pamokas mokytoja neįleido į mokyklą, nors sužvarbę vaikai atbrido 5 kilometrus. Tada jie, pradinukai, išsireikalavo iš kolūkio pirmininko arklį į pamokas važiuoti.

Kai šeima su penkiais vaikais grįžo iš Sibiro, Elenutės į penktąją klasę tėvai neišleido. Reikėjo pagalbos namuose.

Išsiprašė mokyklon tik po dvejų metų. Klasėje buvo už visus didesnė, kaip mama. Iš pradžių lietuviški diktantai raudonavo dėl galybės klaidų. Tačiau iki mokslo metų pabaigos ne tik pasivijo draugus, bet ir pralenkė. Nebe dvejetas, o ketvertas trimestre, paskutinį diktantą parašė penketui. Labai supratinga ir kantri buvusi jos mokytoja.

Baigus septynmetę Elenai vėl ašaros. Tėvai nusprendė, kad mokslų gana. O mergaitė prisisvajojo pedagogiką studijuoti. Kad užsidirbtų, apsiėmė biblioteką, kontorą ir kultūros namus valyti, krosnis kūrenti, vasaromis triūsė kolūkio laukuose, teko net kiaules šerti, paršiukus prižiūrėti. Linkuvos vidurinę mokyklą baigė būdama dvidešimties.

Laimė būti mokytoja
Stropi, darbšti mokinė buvo rekomenduota dirbti rajono užkampio mokyklėlės mokytoja. Ir vėl kliūtis – tremtinių vaikui neleistina mokytojauti. Tada išdrįso pasipriešinti, nes noras būti mokytoja – begalinis. Teko perrašyti biografiją, kad joje nebūtų paminėtas Sibiras.

Nuo tada prasidėjo jaunos mokytojos kelias. Neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus pedagoginį institutą. Stojamuosius egzaminus laikė kitą dieną po tėčio laidotuvių, bet įstojo, nors buvo trys kandidatai į vieną vietą.

Teko visokiomis sąlygomis dirbti: ir jungtinėse klasėse, ir nepritaikytose patalpose, ir didelėse klasėse, kur septintokų – 28. Su vaikais sutarti sekėsi, net didžiausiems neklaužadoms mokėjo rasti raktą. Kai pasižiūri nuotraukas, tai visi netradicinės pamokos būdai jau seniai, prieš du ar tris dešimtmečius, mokytojos E. Eidukienės išbandyti. Mokė pradinukus ir vyresnėlius, ir suaugusius „vakariniokus“.

Su meile aptaria nuotraukose besišypsančius mokinukus – jau mamos ir tėčiai.  Atsimena ne tik vardus, bet ir jų svajones. Išgyvenimų būta visokių, kad jaunas žmogus atsivertų, yra tekę visokių nevadovėlinių  būdų išbandyti, svarbu širdimi pajusti, ko šiuo metu reikia.

Kaltė be kaltės
„Mokykla – dalis mano gyvenimo. Tik jaučiuosi kalta, kad nė vieno iš savo trijų sūnų  į pirmąją pamoką nepalydėjau, – liūdnokai šypteli pašnekovė. – Tokia mokytojo dalia: ruošiesi svetimus vaikus priglausti, pradžiuginti, savieji tarsi nuošaly lieka.“

Labiausiai moteriai skaudu dėl vyriausiojo – Vytauto. Jo gimtadienis – rugsėjo 1-ąją. Ne tik dėmesio per mažai, juk prieš rugsėjį mokytojo kišenės – tuščios. Kad ir varge užauginti trys sūnūs – Vytautas, Kęstutis ir Algirdas –  didžiausia Elenos paguoda. Tarpusavy broliai labai artimi, nors atstumai nemaži skiria. Moteris puikiai su martelėmis sutaria ir anūkai močiutę myli. Viduriniokas netrukus ves, pasak Elenos, gal nuspręs su šeima į Lietuvą grįžti, vaikus gimtojoje žemėje auginti.

E. Eidukienė nevirkauja nei dėl prastokos sveikatos, nei dėl greitai bėgančio laiko. Rašo jausmingas eiles, jas neretai „Šviesos“ klube skaito. Fotografuoja renginius, susitikimus, dabar net ryžosi „Menų šaltiniui“ filmuką sukurti. Moteris turi tokį angelą sargą, kuris ją nuo piktų žmonių saugo. Visi, su kuriais bendrauja, geri, o jei kas nuskriaudė, meldžia Dievą, kad skriaudėjo smarkiai nebaustų. Linkėti gero ir sąžiningai gyventi – tokios E. Eidukienės svarbiausios taisyklės.

O prieš rugsėjo 1-ąją jau sulaukė gėlių iš Radviliškyje gyvenančio vyresnėlio, kuriam ši diena – gimtadienis. Mamą, gyvenimo mokytoją, jis kasmet savo augintomis gėlėmis pradžiugina.

Rugsėjo pirmoji – likimo ženklas
„Mama įrišo didelį kaspiną, šokoladuką padovanojo, apkabino ir pakilnojo mane 7 kartus. Tada sužinojau, kad ši diena yra mano gimtadienis, – pasakoja šiaulietė pedagogė Adėlija Simutienė. – Šeimoje buvome 7 vaikai, niekas gimtadienių nešvęsdavo.“ Be to, anuomet vardadieniai buvo madoje. Į pirmąją klasę palydėjo turbūt brolis, Adėlija tiksliai neatsimena. Žino, kad buvo šilta, o ji labai jaudinosi, kad į mokyklą eina, o suskaičiuoti iki penkių temoka. Tačiau labai greitai smalsi mergaitė žiniomis ir sumanumu klasės draugus pralenkė.

Kiek vėliau mama mergaitei papasakojo, kad jos palatos kaimynė, romų tautybės moteris, pamačiusi kūdikėlį pasakė, kad tokią dieną gimusi bus mokytoja. Mamos tai nenustebinę, nes trys jos seserys – taip pat pedagogės.

„Buvau pašėlęs vaikas, visus medžius išlaipiojau, upeliukus išbraidžiau: ne kaip visi, ne kaip mergaitė – artimieji sakydavo. Gyvendama mokyklos bendrabutyje buvau kambario seniūnė, aštuntokė. Sekėsi valdyti jaunesnius vaikus, mokėdavau pasiautėti drauge, bet mes visur pirmaudavome – sekėsi stiprią komandą suburti, – mielai prisimena A. Simutienė. – Paskatinimui vakarais pasakų pasekdavau. Direktorės pavaduotoja tada sakė, kad  man lemta  mokytoja būti.“

Tačiau energingą merginą anksti aplankė meilė, baigus vidurinę jau ne studijos rūpėjo. Ištekėjo, tačiau po metų sėkmingai įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą. Pranašystė išsipildė – Adėlija tapo dailės mokytoja.

Kaip vertina savo gimimo dieną? Gimtadienių, tokių tik jai vienai skirtų švenčių, nedaug teko patirti. Bandė švęsti, kai sukako šešiolika, nepavyko, nes draugės išskubėjo kiekviena į savo mokyklas. Studijų metu taip pat retas iš bendramokslių  prisimindavo, kad ne vien  mokslo metų pradžią švęsti turėtų. Kai broliai, seserys savo vaikus pradėjo leisti į mokyklą, jos gimtadienis iš galvos išgaruodavo. Įsimintiniausias buvo seserų ir brolių organizuotas 50-metis. Kaip tyčia, tada į mokyklą skubėti nereikėjo.

Savo dukrų į Mokslo ir žinių šventę nelydėjo – tokia mokytojukų dalia. Jaunėlį sūnų į pirmą klasę vis dėlto atvedė pati. O pernai rugsėjo 1-ąją  lydėjo į mokyklą vieną iš savo anūkėlių.

Šių metų gimtadienis – pagaliau ne darbo diena. Tik... sūnus ją sutiks Anglijos universitete, dukros ves į mokyklą savo sūnelius. Iš anksto gimtadienių švęsti moteris nemėgsta. Geriau vėliau, nei per anksti.

Mokslo žinių dieną, pirmadienį, Adėlija savo šypsena sveikins naujus ugdytinius ir rūpinsis, kad jiems ši diena būtų maloni. Kaip bebūtų, rugsėjis – kai širdyje yra šventė.

Laukia naujos patirtys
Eglės rugsėjis – nauja pradžia. Ji bus „Romuvos“ gimnazijos moksleivė. Daugybės konkursų ir olimpiadų laureatė mokslo sunkumų nesibaimina. Ne kartą žiniomis aplenkė gerokai vyresnius mokinius. Pritapti naujame kolektyve neturėtų būti sunku, ji turi patirties, kaip vadovauti diskusijų grupei, moka organizuoti darbą, puikiai argumentuoja savo nuomonę. Mergina yra bendravusi su prezidente D. Grybauskaite, kai kuriais Seimo nariais. Romuviečiai gaus stiprią moksleivę, šiltą asmenybę.

„Man Rugsėjo 1-oji – išskirtinė šventė, įprasminanti rudens pradžią ir naujus mokslo metus, – sakė Eglė Petrauskaitė. – Viena labiausiai atmintyje įsirėžusių akimirkų – pirmoji pažintis su mokykla. Pirmą kartą pravėrusi Kužių gimnazijos duris, išvydau gausų būrį mokinių, nešinų gėlėmis. Netrukus pajutau, kaip manyje pradėjo kirbėti jaudulys, nes viskas atrodė nauja ir nepažįstama. Stipriai sugniaužusi mamos ranką nukedenau į pirmokų klasę. Nerimą pakeitė džiaugsmas, pamačius besišypsančią mokytoją Genovaitę, suoluose plepančius klasės draugus bei sveikinimo žodžiais išmargintą lentą. Šie šilti prisiminimai sukelia nostalgiją. Ji, ko gero, stiprės, kai teks vaikščioti kitais takais.“  

Eglė labai kukli, nesigiria pasiekimais. Ko besiimtų, ji nieko nedaro atmestinai, todėl kartais tekdavo rinktis, kas svarbiau: sportas ar mokslas, lietuvių kalbos, matematikos ar istorijos olimpiada. Kužiuose mergina buvo pasirinkusi giliau studijuoti istoriją, LR Konstituciją, šalies mokinių konkursuose, konferencijose skaitė svarius pranešimus, kuriuos puikiai įvertino ekspertai.

„Aukštesnėse klasėse rugsėjo 1-oji tapo savotišku atspirties tašku imantis naujų darbų, –  sako klasės lyderė, renginių vedėja, puiki sportininkė, savanorė. – Šiemet šią šventę pasitiksiu Šiaulių „Romuvos“ gimnazijoje. Artėjančius mokslo metus ketinu pradėti ryžto kupina nuotaika. Tikiuosi daug sužinoti, patirti ir atrasti.“

Adėlija Simutienė.
Asmeninio archyvo nuotr.

Rudens gėlės.
Asmeninio archyvo nuotr.

Elena Eidukienė.
Autorės nuotr.

Eglė Petrauskaitė.
Asmeninio archyvo nuotr.