,,Debesys danguje, atspindžiai vandenyje, languose, šešėliai ant grindinio, namų sienų. Visa tai – mūsų pasaulis, kuris nebūtinai gali būti didelis, kartais mažame daikte glūdi mintis, užkoduota idėja, nuotaika. Svarbu išsaugoti atradimo pojūtį savo aplinkoje. Tai padeda atrasti miesto kodą, jo sielą.”(J. Nekrašius)
Nuo pat rugpjūčio pradžios Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje eksponuotos dvi Jono Nekrašiaus, keliautojo, kultūrologo, fotografo, kolekcininko, parodos: ekslibrisų kolekcija „Knygos ženklai Jonui Nekrašiui“ ir (ne)spalvotos mobiliografijos paroda „Miesto kodas“. Antradienį įvyko šios parodos pristatymas.
Daugiabriaunis metraštininkas
Pasak Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešosios bibliotekos direktoriaus profesoriaus Broniaus Maskuliūno, J. Nekrašius turi ypatingą uoslę, žino, kur nuvykti, ką pamatyti, ką paimti. Todėl jis visados kelionėse, fotografuoja, kaupia kolekcijas, rašo straipsnius, išleidžia knygas. Stebina, kad tiek daug gali vienas žmogus padaryti.
Visi parodų pristatyme kalbėjusieji pabrėžė J. Nekrašiaus interesų įvairiapusiškumą, begalinį atsidavimą Žiemgalos krašto, Šiaulių miesto kultūros istorijos tyrinėjimams. Stasio Tumėno teigimu, J. Nekrašiaus straipsniais žavisi skaitytojai ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulio lietuvių bendruomenė.
Gražaus jubiliejaus proga parodos autorius už nuopelnus kultūrai apdovanotas LR Seimo, Kultūros ministerijos ir Šiaulių miesto savivaldybės padėkos raštais ir dovanomis. Buvo daug sveikinimo žodžių, gėlių ir asmeninių dovanų, o labiausiai originaliomis dovanomis nustebino pakruojietės, atvykusios su kaimiškomis lauktuvėmis – bulvių maišeliu, įspūdinga ode parodos autoriui ir minkštosios plastikos kūriniu – J. Nekrašiaus biustu. Pasak šmaikštuolių, tai būsimo paminklo garsiam žemiečiui maketas.
Šiauliai – ne pilkas miestas
Paroda pristatoma neįprastai – ne atidarymo proga, o po to, kai daugelis beveik mėnesį ja galėjo grožėtis, pasitikrinti, kaip savo akimis mato nuotraukose pavaizduotus Šiaulių objektus.
J. Nekrašius sakė, kad sukurti tokią parodą paskatino noras oponentams įrodyti, jog Šiauliai nėra nuobodus, pilkas miestas. Tam jis savo miestą išvaikščiojo visais metų laikais, pamatė jį skirtingu paros metu. Ta pati Katedra vienaip atrodo ankstyvą rytą, kitaip – keičiantis apšvietimui, apgaubta rūko.
Parodai atrinkti per dvejus metus užfiksuoti vaizdai. Autorius suspėjo įamžinti „Saulės diskų“ fontaną, Prisikėlimo aikštę. Netruks išnykti žiemos gėlėmis nuotraukose virtę atrakcionai parke. Šiauliai smarkiai keičiasi ir to jau niekada nebepamatysime.
Pasak parodos kuratoriaus profesoriaus Vaidoto Janulio, terminą „mobiliografija“ pasiūlė menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis todėl, kad nuotraukos atliktos mobiliuoju telefonu. Pasirodo, gerą rezultatą lemia ne aparatūros sudėtingumas, o fotografuojančio asmens žvilgsnis, gebėjimas užfiksuoti akimirką, kurios nepakartosi. Tai ne pažintinė fotografija, šį kartą autoriui labiau rūpėjo atrasti įdomių kasdienybės akcentų, susimąstyti kviečiančių akimirkų.
„Miestas, kaip ir žmonės, gyvena savo gyvenimą. Tai matyti ir iš vaizdų, užfiksuotų mobiliuoju telefonu. Su juo beveik niekada nesiskiriu. Jis – mano pagalbininkas, kai kyla noras užfiksuoti įstrigusį vaizdą ar akimirką. Vaikščiodamas gimtojo miesto gatvėmis šviečiant saulei, tvyrant rūkui ir darganai, siaučiant vėjui, lyjant lietui ar krintant sniegui, gaudai tai, kas kartais lieka neužfiksuota mintimis ar akimis. Svarbu pagauti nuotaiką, akimirką, pajausti daikto ar judėjimo esmę“, – teigia parodos autorius.
J. Nekrašius fotografijos pradmenų įgijo mokykloje, bet tada buvo mokoma ne kompozicijos, o kaip padaryti, išryškinti nuotraukas. Rimčiau fotografuoti pradėjo nuo 1983 metų. Kelioninė fotografija neretai atliekama skubant, reikia labai greitos orientacijos, sugebėjimo greitai parinkti tinkamą matymo kampą.
Tobulėti padėjo domėjimasis menu, Gerardo Bagdonavičiaus kūryba, mokymasis iš fotografų klasikų. Ypač vertingų patarimų gaudavo iš bičiulio keliautojo Pauliaus Normanto.
Socialiniuose tinkluose J. Nekrašius dažnai skelbia savo nuotraukų, aktyviai dalyvauja judėjime už Šiaulių medžių išsaugojimą. Jo teigimu, grupė kartoja tai, ką Olegas Truchanas darė, kovodamas su miškų naikinimu Tasmanijoje. Jis tada negalėjo piketuoti, nuotraukos buvo jo vienintelis ginklas. „Reikia labai giliai pažinti savo miestą, kad jį pamiltum, kad tai vaizdu gebėtum atskleisti“, – sakė J. Nekrašius.
(Ne)atrasti Šiauliai ir muzika
Puikus sumanymas nuotraukoms parinktas juodas fonas. Jame išryškėja šešėlių ir atspindžių grafika: keisti piešiniai sklaidosi rūke, šešėlių ir saulės žaismė sukuria naujas vizijas. Paroda atskleidžia Šiaulius visais keturiais metų laikais.
Miesto fragmentai atrodytų daugeliui atpažįstami, bet J. Nekrašiaus vaizdai į mus prabyla švelnia emocija, atveria metaforiškas gelmes, o kartais sukelia šypseną („Tiesi linija“). „Baltasparnė Katedra“ į mus žvelgia iš neįprastos pusės, todėl ne iš karto atpažįstama. Miesto simbolis Šauliukas suspaustas tarp kolonų tarsi bokštas kyla į dangų („Saulės laikrodžio aikštės kolonos“). Nerimastinga gyvybe plazdena „Talkšos ežeras žiemą“, galingus sparnus išskleidęs grėsmingas debesis dalija dangų perpus (Rėkyvos ežeras). Taikli akis įžvelgė kiek ironišką centrinę gyslą – gatvės linijos ir savivaldybės jungtį („Miesto linija“), neliko nepastebėti apsnigto trinkelių tako raštai („Snygio grafika“).
J. Nekrašius prisipažino, kad atrinkdamas darbus parodai pasigedo muzikos. Kadangi nuotraukose visi keturi metų laikai, A. Vivaldžio muzika – keturi koncertai smuikui ir styginių orkestrui „Metų laikai“ – pats tas. Padedant anūkui Gabrieliui ir Viktorui Gundajevui, filmo režisieriui, atsirado įspūdingas reginys, kuriame naujai atskleisti Šiaulių vaizdai sukėlė sielos virpesius.
Šią parodą ir filmą autorius skyrė savo tėvelių atminimui, dėkodamas jiems už tai, kad suteikė galimybę džiaugtis pasauliu, ieškoti jame grožio ir prasmės.
J. Nekrašiaus užfiksuotas akimirkos žaismas.
Autorės nuotr.
Šešėlių grafika, J. Nekrašius.
Autorės nuotr.
