Kartą sumanė gyvatė sugauti drugelį ir pradėjo jį persekioti. Baimė suteikė drugeliui jėgų, ir jis skrido vis toliau ir aukščiau. Galiausiai  pritrūko jėgų ir atsitūpė ant gėlės. Gyvatė jau ruošiasi pulti, bet drugelis paklausė: „Tu minti drugeliais?“ „Ne…“– sušnypštė gyvatė. „Aš tau padariau kažką blogo?“ „Ne.“ „Tai kodėl tu nori mane pražudyti?“– klausia drugelis. „Nekenčiu stebėti, kaip tu plasnoji!“ (iš tautosakos)

Labai dažnai mes pykstame, nekenčiame vienas kito, linkime blogo ir net nesusimąstome – kodėl. O juk priežastis dažniausiai glūdi mumyse, tereikia atidžiau pažvelgti į savo širdį ir pamatysime tą pavydo gyvatę, kuri yra viena iš neapykantos priežasčių. Pavydo priežastis, poveikį mūsų gyvenimui šį kartą aptarsime padedant psichologei Donatai Grakauskaitei-Šličienei ir filosofui Jurgiui Dieliautui.

„Baltas“ pavydas skatina veikti
„Pavydas – nuostabi varomoji jėga, galinti nuversti kalnus, –  teigia Šiauliuose ir Kuršėnuose dirbanti psichologė D. Grakauskaitė-Šličienė. – Žinoma, jei ši jėga panaudojama teisingai. Pavydo vedamas žmogus gali daug pasiekti dėl savęs ir kitų gerovei.“

Šią mintį psichologė pagrindžia gyvenimiškais pavyzdžiais: „Sakykim, supavydėjau draugei, kad ji randa laiko paskaityti knygą. Imu ir sudalyvauju vasaros iššūkyje „Vasara su knyga“ ir perskaitau daugiau knygų nei mano draugė. O gal versle pastebima, kad kitos įmonės darbuotojai labai gražiai atsiliepia apie savo darbdavį. Pajutęs pavydo ,,kvapą“ vadovas gali imti domėtis, kuo ypatinga ši organizacija, kad jos viduje toks geras mikroklimatas. Pradedamos diegti darbuotojų interesus atspindinčios naujovės, kurios kelia dirbančiųjų pasitenkinimą ir didina darbo efektyvumą.“

Bet vadinamasis „baltas“ pavydas gali pastūmėti veikti tik tada, jeigu jis virsta sveiku pykčiu ir užsispyrimu: „Kitas gali, o kodėl aš negaliu?“ Bet ir tokio užsidegimo atveju lieka ne visai aišku, ar man iš tikrųjų to reikia. O gal tik trokštu įrodyti savo pranašumą prieš kitą, pademonstruoti, kad nesu blogesnis?

Vis dėlto daugybė pavyzdžių rodo, kad ne tik asmeninė, bet ir pasaulio pažanga vyksta veikiama be pavydo kurstomos konkurencijos ypač šiuolaikiniame moksle, kai prie vieno išradimo gali kolegialiai darbuotis skirtingų šalių mokslininkų komandos.

Nesmagu pavydą savyje atpažinti
Krikščionybės tradicijoje į pavydą žvelgiama kaip į vieną iš septynių didžiausių ydų. Mūsų  visuomenėje  jis nemėgstamas, pašiepiamas, greičiau bus priskirtas kaimynui nei atpažįstamas savyje. Verta prisiminti  K. Binkio dramos „Atžalynas“ veikėją Keraitienę. Trumputė scena taikliai  iliustruoja mūsų kasdienybę:

„Bet dabar aš niekur su juo (paltu) negaliu pasirodyti. Pliuškienė pamatė kavinėj ir nušvito: „Vaje, koks ponios puikus paltas.“ Snaudžiuvienę susitikau gatvėje, ta irgi džiaugsmu pražydo, vos nepatrūko begirdama.<…> Šitos raganos nė žodžio nebūtų pratarusios, jei būtų gerai pasiūtas. Būtų pažaliavusios iš pavydo.“

Kita situacija, kai pažįstama moteris prisipažino po apsilankymo pas draugę negalėjusi visą naktį užmigti. Pamačiusi, kaip šioji susiremontavo namus, kokie prašmatnūs baldai, kaip malonu masažinėje vonioje, graužėsi, kad pati tokių grožybių  vargu ar kada turės.

„Žinoma, žmogus nebūtų žmogus, jei net labai vertingos jėgos nesumenkintų, – komentuoja psichologė. – Piktojo pavydo apimtas žmogus tarsi įklimpsta pelkėje ir kuo aktyviau mėgina iš jos išbristi, juo giliau smunka. Šalia esantys vis labiau atsitraukia, nes darosi tiesiog nesaugu. Tokiu būdu pavydo apimta teritorija plečiasi.“

Pavyzdžiui, jei išgirdome, kaip mūsų vieną darbuotoją motyvuotai pagyrė kitas žmogus, užuot laisvai pritarę tiesos žodžiams, nusimename, nes iš pasąmonės bematant iškyla neigiami prisiminimai apie anksčiau padarytas to giriamo žmogaus klaidas. Tai yra ženklas, kad mūsų širdies  kertėse įlindę pavydo klastingi kirminai patyliukais naikina vidinę ramybę, gebėjimą laisvai mąstyti ir spontaniškai džiaugtis kito sėkme. Sakoma, kad  pavydo savo noru niekas nesirenka, gal būtų teisingiau užjausti, o ne smerkti nuo jo kenčiančius žmones.

Aklas pavydas panašus į apgirtimą, į narkotikų paveiktą sąmonę
Teko girdėti istoriją apie gerus draugus, kurių santykius sugriovė pavydas. Verslininkui buvo užblokuotos visos sąskaitos, pusę metų jo įmonę vargino komisijos, tikrintojai. Pusmetis košmare pridarė milžiniškų nuostolių, beveik sužlugdė verslą, sukėlė didžiulį stresą. Įmonės darbuotojai negavo atlyginimo, žmona su vaikais išvažiavo gyventi pas savo tėvus, nes santaupos taip pat areštuotos. Vėliau paaiškėjo, kad jį apskundė vienas iš artimų draugų. Pasirodo, pavydėdamas draugui sėkmės nutarė jį „supurtyti“ – kas jau kas, o mokesčių inspekcija verslo veiklos dokumentuose pažeidimų atkapstys.

Kita istorija nutiko artimoms giminaitėms. Moteris paskolino sunkiau besiverčiančiai pusseserės šeimai nemažą sumą, kad susiremontuotų namą. Grąžinti skolą pasirodė nelengva. Nemalonu pasidarė, kai pradėta per antstolius skolos reikalauti, apie tai kiti giminės sužinojo. Sugalvojo moteriškė neįprastą būdą: suklastojo dokumentus ir geradarės vardu paėmė paskolą dvigubai didesnei sumai. Kai viskas paaiškėjo, byla atsidūrė teisme. Jau treti metai tęsiasi viena kitos juodinimo maratonas.

„Kokios yra pavydo priežastys? – svarsto psichologė. – Tikriausiai daugelis intuityviai atsakysite teisingai – pavydi tie, kurie stokoja nuoširdžios meilės sau ir savo artimajam. Šie žmonės dažnai save nuvertina, menkina ir jaučiasi maži. Pamatę kito sėkmę, mėgina visais įmanomais būdais sumenkinti kitą iki savo dydžio. Gali nuvertinti tai, ką matai, ar apakintas pavydo nematyti to, kas vyksta panosėje.

Pasak D. Grakauskaitės-Šličienės, pavydaus žmogaus elgesys iš pradžių gali būti kaip atskiri, pavieniai veiksmai: apkalbos, šmeižtas, patyčios arba tyčinis svarbios informacijos nepasakymas. Gali būti, kad pavyduolio aukos šie veiksmai neveikia. Ir nelaimėlio pavyduolio viduje gimsta keršto planas. Planas gali užvaldyti visas žmogaus mintis, svajones, jausmus ir veiksmus. Žmogus nustoja gyventi produktyvų asmeninį ar socialinį gyvenimą. Nes jis vis kaip užstrigęs kompaktinis diskas: vėl ir vėl kartoja tą pačią mažai besikeičiančią elgseną. Ilgainiui gali nutikti taip, kad tai tampa tarsi įpročiu pavydėti ir kam nors nuolat kenkti – tiek sąmoningai, tiek nesąmoningai. Pavydas apjuodina mūsų mintis, sugadina nuotaiką, atima ūpą ką nors daryti. Jis verčia nuolatos galvoti apie kitų pasiekimus (kartais ir menamus), lyginti juos su „apverktina“ savo padėtimi, tačiau nesuteikia įkvėpimo ką nors keisti. Pavydas neleidžia būti sąžiningam sau, verčia kitus matyti tik kaip išnaudotojus ir piktavalius.

Pavyzdžiui, šešiasdešimtmetis Povilas kasdien svaiginasi alkoholiu ir lieja pyktį ant savo mirusios mamos, kad vaikystėje nepirko dviračio, vėliau privertė grąžinti kaimyno dovanotą motociklą. Dūsauja, kad motina pardavė akordeoną, kol jis tarnavo armijoje, bet pats nė nebandė naujo akordeono įsigyti. Jis nekenčia tų, kurie skambina žmonai telefonu, nekenčia giminaičio, kuris nustojo gerti, išmoko gyventi blaiviai. Širsta ant tų, kurie linksmai kvatojasi. Su panieka kalba apie artimuosius, jeigu jiems prireikia pagalbos. Baisiais žodžiais apšneka savo dukrą ir jos šeimą, priekaištauja dėl to, kad jai pagaliau ėmė sektis – dažnai vyksta į užsienio keliones, nusipirko namą.

Panašių pavyzdžių matome politiniame gyvenime ar socialinių tinklų komentaruose. Pavydas dažniau būdingas tiems, kurie patys nesiekia ar negeba ką nors gero nuveikti.

Per didelės ambicijos sužaloja gyvenimą
Kita pavydo priežastis, pasak D. Grakauskaitės-Šličienės, gali glūdėti dar ankstyvoje vaikystėje. Kartais nutinka taip, kad maži vaikai nuo pat mažų dienų įpratinami konkuruoti su kitais. Neretai pajaučia nevisavertiškumą, kad ko nors moka mažiau nei bendraamžiai draugai.

„Konkurencija ir pavydas kaip 2 vijokliai yra apraizgę kiekvieną socialinę sritį, – teigia psichologė. – Net negimęs kūdikėlis kartais konkuruoja su kitais, nes jis jau klausosi Mocarto ir gims pirmuoju giminės vunderkindu. Jis privalės visose realiose ir įsivaizduojamose srityse pasiekti aukštų rezultatų, būti pats geriausias. Tad šis žmogus gyvens, nuolat jausdamas į petį kvėpuojančią konkurenciją ir matys pasaulį per pavydo akinius. Šeimos per didelės ambicijos sužaloja vaiko gyvenimą.“

Psichologė pastebi, kad dalis žmonių  išmoksta slėpti pavydą ir jį pakišti po kauke. Tačiau kiek ilgai? „Jausmai yra sudedamoji žmogaus dalis, todėl slepiamas pavydas gali susirasti visai jaukią ir patogią vietelę vienoje iš kūno dalių. Tai vadinamoji psichosomatika“, – sako psichologė. Atsiranda galvos ar stuburo skausmų, kitų negalavimų. Užtenka pasėdėti pusvalandį konsultacinės poliklinikos laukiamajame, kad suprastum, kiek vidinio piktumo, pretenzijų kitiems turi kai kurie ligoniai, laukiantys pas kardiologą ar neurologą.

„Pavydas taip pat gali tapti kliedesiu ir iš šios ,,pelkės“ ištrūkti be pagalbos kartais nepavyksta. Todėl jei jaučiate, kad jūsų pavydas apsunkina kasdieninį funkcionavimą, drąsiai kreipkitės į artimiausią psichologą“, – ragina psichologė D. Grakauskaitė-Šličienė.

Pavydas – socialinė destrukcija
Šiaulietis filosofas Jurgis Dieliautas teigia, kad psichologai pavydą traktuoja kaip jausmus, jutimus, emocijas, gilinasi į vidinį mechanizmą, dažniau spontaniškai veikiantį.

Filosofai į šią problemą žvelgia plačiau, abstrakčiau. Pasak jo, pavydas įsišaknijęs mūsų papročiuose, įpročiuose. Kai pavydėdamas asmuo pradeda nesveikai konkuruoti, lyginti, gretinti, išeikvojama vitalinė žmogaus jėga, kurianti energiją ir įsigali negatyvi. Patį vitalizmą, asmens aktyvumą ji paralyžiuoja. Toks pavydas yra destrukcija, irimas. Tai nieko gero nežadantis reiškinys, kurio, deja, paneigti negalima.

Visuomenės be smurto nebus – tai utopija. Griūtų pamatinės  struktūros. Be pavydo – taip pat. Egzistencialistai sako, kad žmogus yra amžinas projektas. Jis nuolat turi vizijų, siekių, troškimų. Bet jei išsikelia neįveikiamą idėją – įsitraukia į bėgimą uždarame rate. Tarsi visą gyvenimą į tą tuštumą nukreipia ir įsikalba sau nevisavertiškumą.

Socialiniai standartai – ne į gera
Pavydas dažnai susijęs su socialiniais poreikiais. Visuomenės nuomonę, tikslus, gyvenimo būdą labai veikia socialinė reklama. Mums įkalama, kaip turime gyventi, kokio mums namo reikia, kokio automobilio, kokio statuso siekti ir pan.

Pasak J. Dieliauto, mums primeta, įdiegia standartus, laimės modelius, kurie su natūralia sveika konkurencija neturi nieko bendra. Iš populiariosios kultūros ateina nerealūs reikalavimai. Įsikalame fiktyvią idėją, prisirišame prie jos. Susikurtos nesveikos ambicijos formuoja tuštumą. Poreikiai didėja, o jiems pasiekti instrumento nėra, nes asmuo nesuvokia, kad turėtų užsiimti intelektiniu savęs tobulinimu. Pradeda save patologiškai lyginti gretinti su kitais, jaučia nusivylimą, įkalba sau nevisavertiškumą.

Daugelis žino, kiek nori uždirbti, ką įsigyti, nori greito rezultato, tačiau ne visi moka teisingai įvertinti savo galimybes, gebėjimus. Pavydėti žurnalų viršeliuose besišypsančioms „žvaigždėms“ ir  tikėtis atsitiktinumo – nenormalu. Be abejo, nėra žmogaus, kuris nebūtų kam nors pavydėjęs, tačiau  sąmoningas su tuo susidoroja, o linkęs į destrukciją yra kaip už pavadžio vedžiojamas.

Valdyti – būtina, panaikinti – neįmanoma
Valstybės, institucijų, bendruomenių užduotis įveiklinti žmones, kad jie save pažintų, kurtų, tobulintų. Reikia išmokti save įtvirtinti ir savimi pasitikėti. Pasak J. Dieliauto, struktūrose dėmesio tam mažai, o bendruomenėse gerų pavyzdžių yra. Kai žmogus užimtas, jis siekia pasimokymo, gerosios patirties, meistrystės. Geidžia neįmanomų dalykų, piktinasi viskuo tas, kas nėra savęs išbandęs. Ir socialinė reklama turėtų viešinti pozityvius atvejus, kalbėti apie visavertiškumą, o ne apie laimės modelius.

Mūsų socializacija vyksta keliais etapais: šeima, mokykla, gatvė, draugai ir t. t. Kiekviename etape neišvengiama lyginimo, šnekų apie nelygybę, stokojimą, vedančių į pavydą. Pasak filosofo, socialinė edukacija institucijose vyksta švytuoklės principu, neturi nuoseklios krypties. Lietuvoje nėra atlikta išsamių tyrimų, kokios tapatybės mums reikia, bet galėtume bent kryptingai gerąja pasaulio patirtimi vadovautis, o ne į kraštutinumus blaškytis.

Mokykloje lyderystės modeliai nelabai pasiteisina. Kartais priešingai – vaikui įkalama, kad jis nieko nesugeba. Turi būti skatinamas žmogaus noras save lavinti, o ne paklusti modeliui. Vis dėlto šimtai sugeba išmokti save realizuoti, atranda savitumą, stiprybes.

Pavydas glaudžiai susijęs su kita visuomenės bėda – priklausomybėmis. Neretai negalėjimą, nevisavertiškumą sukelia nepagrįsti šeimos tikslai, uždaviniai. Tarsi šlagbaumas uždedamas atviriems siekiniams. Užmiršus paprastus dalykus „ką aš galiu pasiekti, to siekiu, ko negaliu, neaštrinu“, formuojasi nevisavertiškumas ir pavydas tiems, kam sekasi labiau. Nesveikos ambicijos veda į destrukciją, nelaimingą gyvenimą.

Pavyduoliai griauna save tuo, ką jie priima už tiesą, ir kol pavydi, tiesos pamatyti negali. Pavydas kaip šešėlis kai kuriuos žmones persekioja nuolatos. Kartais belieka vienintelė priemonė šiai ligai gydyti– humoras: „Nepavydėtina dalia to, kuriam niekas nepavydi“ (Aischilas).

D. Grakauskaitė-Šličienė: „Pavydi tie, kurie stokoja meilės sau ir artimiesiems.“
Redakcijos archyvo nuotr.