Mokytojų seminarija
Prie Aušros alėjos ir Dvaro gatvės šliejasi buvusi grafų Zubovų Didždvario teritorija, kur stovi rūmai ir driekiasi senasis miesto parkas. L. Jucevičius 1842 m. išleistame veikale rašė: „Šiaulių miestas yra po Raseinių pirmas Žemaičiuose. Yra gana švarus, grįstas, turi daug mūro namų, o svarbiausia puošmena – tai grafo Zubovo rūmai su priestatais...“ (Jucevičius L. „Žemaičių žemės prisiminimai“. Raštai. V. 1959, p. 401).
Prieš šimtą metų Zubovų rūmuose buvo įsteigta Šiaulių mokytojų seminarija. Šiaulių nuovados taikos teisėjo 1919 m. rugsėjo 9 d. patvirtinta Zubovų rūmų nuomos sutartimi seminarijos reikalams dvylikai metų (pradedant nuo 1919 m. liepos 1 d. iki 1931 m. birželio 30 d.) buvo išnuomotas Didždvario gyvenamasis namas su gretimais vieno aukšto mūriniais namais. Be to, pagal susitarimą grafo Zubovo parkas perėjo Mokytojų seminarijos priežiūron su būtina sąlyga, kad ne mažiau kaip penkias dienas per savaitę tam tikromis valandomis būtų atviras publikai. Seminarija gavo ir už parko šiaurės pusėje esantį žemės sklypą – apie 4 dešimtinių žemės plotą, kur prieš karą buvo parodos žemė su mūrine auditorija, gretima su paroda pieva – maždaug dviejų dešimtinių.
1928 m. spalio 27 d. Zubovai Didždvario rūmus pardavė Švietimo ministerijai už 132 500 litų. Šiuose rūmuose Mokytojų seminarija pradėjo veikti 1920 m. sausio 15 d. Įsteigtoje jaunesniojoje parengiamojoje klasėje mokėsi 53 mokiniai. 1920 m. rudenį kartu įsteigta dar viena jaunesnioji klasė, o 1921 m. rudenį – pirmasis Mokytojų seminarijos kursas. Iš viso 1924 metais seminarijoje veikė dvi parengiamosios klasės ir keturi kursai.
Į Mokytojų seminariją stojo mokiniai, baigę progimnazijas arba keturias gimnazijos klases, ir čia mokėsi ketverius metus. Baigusieji gaudavo pradžios mokyklos mokytojo, turinčio specialiosios vidurinės mokyklos išsilavinimą, teises.
Pirmuoju Mokytojų seminarijos direktoriumi 1919 m. liepos 1 d. buvo paskirtas tuomet miesto burmistro pareigas ėjęs Šiaulių berniukų gimnazijos mokytojas Juozas Orlauskis. 1920 m. spalio mėnesio pradžioje jis pasitraukė iš miesto savivaldybės vadovo posto ir Šiaulių mokytojų seminarijai vadovavo iki 1940 metų. Joje dėstytojais dirbo A. Bergaitė, O. Bugailiškienė, J. Murka, J. Smilingis, J. Rimkevičius, kunigas J. Koncevičius. Vėliau prie jų prisijungė G. Bagdonavičius, S. Brašiškis, S. Pašakarnis, L. Galvonas ir kt. (Dromantienė L. Šiaulių mokytojų seminarija 1919-1957. Šiauliai: „Saulės delta“, 1997, p. 6, 13-14).
Prie Mokytojų seminarijos veikė pavyzdinė pradžios mokykla ir 1924 m. įsteigta vidurinė mokykla (ši uždaryta 1926 metais), kur seminaristai galėjo atlikti pedagoginę praktiką. Prie seminarijos 1920–1927 m. taip pat veikė mokytojų ir pedagoginio darbo kursai.
1922 m. sausio 1 d. Mokytojų seminarijoje mokėsi 57 vaikinai ir 38 merginos, iš viso – 95 mokiniai, visi – lietuvių tautybės. Paskutiniais nepriklausomos tarpukario Lietuvos metais seminarijoje mokėsi 230 mokinių, iš jų – 160 merginų ir 70 vaikinų.
Seminarijoje buvo dėstoma lietuvių kalba ir literatūra, vokiečių kalba, pedagogika ir psichologija, logika, algebra, geometrija, trigonometrija, fizika, kosmografija, istorija, geografija, botanika, biologija, chemija, anatomija, piešimas, dailyraštis, muzika, dainavimas, kūno kultūra ir sportas, tikyba, visuomenės ir valstybės mokslas, krašto mokslas ir kitos disciplinos.
Per visus 20 gyvavimo metų tarpukario Lietuvoje Šiaulių mokytojų seminarija parengė apie 400 pradžios mokyklos mokytojų (15 laidų), čia dirbo 65 pedagogai (Gudavičius A., Pabrėža J., Šimaitis S. Šiaulių universitetas: ištakos ir dabartis. Šiauliai: VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2008, p. 14-15).
Seminarijos direktoriais, be J. Orlausko, vėliau buvo Mečys Vasiliauskas (1940-1941 m.); Adolfas Raulinaitis (1941-1944 m.); Balys Tarvydas (1944-1946 m.); Romualdas Balaišis (1947-1948 m.); Juozas Ramanauskas (1948 m.); Antanina Petraitytė-Šoluchienė (1948-1950 m.); Napoleonas Mikšys (1951-1953 m.); Julijonas Špokevičius (1953-1955 m.); Stefa Platelienė (1955-1957 m.) (Dromantienė L. Šiaulių mokytojų seminarija 1919-1957, p. 6, 48, 44-46, 62). Pokariu seminarijoje dirbo žinomi talentingi pedagogai J. Adomaitis, K. Dambrauskas, J. Kulikauskas, J. Misevičienė, B. Tarvydas ir kt.
1950 m. tuometinės valdžios sprendimu Mokytojų seminarija buvo uždaryta. Spaudžiant miesto inteligentijai, nuo 1951 m. pradžios Šiauliuose buvo leista vėl atidaryti Mokytojų seminariją, grąžintos jai priklausiusios patalpos Aušros alėjoje 50.
Nuo 1953 m. Šiaulių mokytojų seminarija dar vadinama pedagogine mokykla. 1956 m. sausio 20 d. Švietimo ministerijos įsakymu Nr. 83 buvo nutarta Šiaulių mokytojų seminarijos rūmus perduoti Pedagoginiam institutui. 1957 m. pavasarį Šiaulių mokytojų seminarija (pedagoginė mokykla) išleido 42 paskutinės 29-osios laidos absolventus ir baigė savo pedagoginę veiklą (Regioninis Šiaulių valstybinis archyvas, f. 211, ap. 1, b. 69, l. 20).
Prieš šimtą metų įsteigta Šiaulių mokytojų seminarija per daugiau kaip 36 savo gyvavimo metus išugdė gausų būrį talentingų ir profesijai atsidavusių pedagogų, suvaidino svarbų vaidmenį atlikdama švietimo darbą Lietuvoje, ugdydama tėvynės meilę ir tikėjimą jos nepriklausomybe. Ji buvo miesto dvasinės, intelektinės metodinės minties centras, kultūros ir švietimo židinys ne tik Šiaulių krašte, bet ir visoje Lietuvoje.
Pavyzdinė pradžios mokykla prie Mokytojų seminarijos
Aušros alėjoje Nr. 50, prie senojo parko ir Zubovų rūmų, stovi prisišliejęs vienaaukštis mūrinis pastatas su erdviais langais. Koks tai pastatas, kokia jo istorija?
Kaip jau minėta, 1919 m. buvusiuose grafų Zubovų rūmuose buvo įsteigta Šiaulių mokytojų seminarija. Įgytus bendrojo lavinimo dalykų pedagogikos ir psichologijos bei metodikos pagrindus šios mokymo įstaigos seminaristai pirmiausia pritaikydavo ir išbandydavo atlikdami praktiką prie Mokytojų seminarijos įsteigtoje dviejų komplektų pradžios ir įkurtoje vidurinėje mokykloje (Dromantienė L. Šiaulių mokytojų seminarija 1919-1957, p. 16).
Antanas Žalys, dirbęs šioje pradžios mokykloje mokytoju, savo autobiografijoje rašė: „1923 metais mane paleido į atsargą iš Lietuvos kariuomenės vyr. leitenanto laipsnyje, grįžau prie mokytojo darbo. Tais pačiais metais mane pakvietė organizuoti prie Šiaulių mokytojų seminarijos pavyzdinę pradinę mokyklą, kurioje vėliau dirbau mokyklos vedėju iki seminarijos likvidavimo. Vokiečių okupacijos metais visą laiką dirbau seminarijos pavyzdinėje pradinėje mokykloje“ (Žalys A. Autobiografija. 1954-06-01 rankraštis. Autoriaus archyvas).
Buvęs šios mokyklos auklėtinis Anatolijus Rasteika apie mokymąsi šioje mokslo įstaigoje rašė: „Vaikystėje 1930-1934 metais mokiausi Šiaulių mokytojų seminarijos pavyzdinėje pradžios mokykloje. Ji buvo įrengta vieno aukšto namelyje greta seminarijos, t. y. buvusiuose Šiaulių dvaro rūmuose, Aušros alėjoje (man atrodo, kad tas namelis tebestovi). Prie pat mokyklos žaliavo didelis, senas buvusio dvaro, dabar miesto, parkas. Ten augo įspūdingas, daugiakamienis, smagus laipioti graikiškas riešutmedis. Jo žali vaisiai ištepdavo geltonai. Mokyklos pastate buvo dvi mokyklinės klasės, mokytojų kambarys ir rūbinė. Vienoje patalpoje mokėsi pirmo ir antro, kitoje – trečio ir ketvirto skyrių vaikai.
Kiekviename skyriuje buvo po 14-15 vaikų, berniukų ir mergaičių. Kiek pamenu, su mumis tada mokėsi Viktoras Vasiliauskas (mokytojo sūnus), Zenonas Varnauskas (dabar tekstilės dailininkas Kaune), Elena Vaitkutė (dabar Gintautienė, gydytoja Ukmergėje), Mečys Kanteika, Skridaila, Budavas, Radaitis, Gontytė, Mikalauskaitė, Lukošaitis. Sėdėjome po du viename suole. Ant sienos kabojo didelė lenta rašymui kreida.
Mokytojavo du nuolatiniai mokytojai – seminarijos dėstytojai: mokyklos vedėjas Mečys Vasiliauskas ir mokytojas Antanas Žalys. Kiekvienas jų vienu metu mokė klasėje esančius skirtingų skyrių mokinius. Piešimo ir kitų dailės darbų mokė dailininkas Gerardas Bagdonavičius. Tikybos pamokas vesdavo jėzuitų kunigas. Mokytojas Mečys Vasiliauskas mokė skaitymo, rašybos ir lietuvių kalbos. Antanas Žalys – skaičiavimo ir gamtos pažinimo. Pamenu, kad pirmieji vadovėliai buvo Esmaičio (St. Matjošaičio), elementorius „Sakalėlis“ ir Prano Mašioto „Aritmetikos uždavinynas“.
Pedagogų vedamas pamokas dažnai stebėdavo seminarijos studentai. Kai kurias pamokas kaip praktikantai vesdavo ir jie patys. Pamenu, ėjome toli, gal porą kilometrų, dar už geležinkelio link Vijolės upelio, ieškodami pirmųjų pavasario ženklų, retųjų augalų. Džiaugėmės pražydusiomis purienomis. Grįžome sušlapę kojas durpyne, bet linksmi. Mokytojų seminarijos laboratorijose matėme užkonservuotų įvairių gyvių, vabalų. Įspūdingi buvo bandymai su elektros gavimo mašina ir su magnetais. Fizinės kultūros pamokas vesdavo taip pat studentai, vasarą – kieme, žiemą – seminarijos salėje. Visa tai, matyt, buvo reikalinga seminarijos studentus paruošti gerais kaimo mokytojais.
Pertraukų ir laisvu nuo pamokų metu rūbinėje vykdavo nesibaigiantys improvizaciniai vaidinimai. Kieme ir buvusių dvaro rūmų parke pagrindiniai žaidimai buvo kvadratas, „policininkai ir vagys“ bei slėpynės tarp sukrautų malkų rietuvių“ (Rasteika A. Mano atsiminimai apie Olegą Truchaną. Rankraštis. Autoriaus archyvas).
Kitas buvęs šios mokyklos mokinys, Kauno dailininkas Zenonas Varnauskas apie mokymąsi šioje pavyzdinėje pradžios mokykloje savo prisiminimuose rašo: „Regiu prie didingo balto pastato su baltomis kolonomis prigludusį vienaaukštį, tarytum be stogo, mažytį namelį – vienintelę Šiaulių pavyzdinę pradinę mokyklą. „Kodėl iš daugelio Šiauliuose esančių didesnių ir gražesnių mokyklų kaip tik ši, neišvaizdi, vadinama pavyzdine?“ – klausiu grįžęs iš pirmųjų pamokų tėvelio. Kiek pamąstęs tėtis rimtai sako: „Sūnau, ne pastato išorė, forma, bet turinys, jos vidus, kokie mokytojai ir mokiniai – svarbiausia. Nedaryk gėdos mokyklai, kurioje mokinsiesi, būk pavyzdžiu“. Iš tikrųjų mus moko žinomas Lietuvoje daugelio vadovėlių autorius, mokytojas Mečys Vasiliauskas, kurio visos pamokos būdavo įdomios ir laukiamos. Vis dėlto labiausiai visų mėgstama buvo piešimo pamoka“ (Varnauskas Z. Autobiografija su P. Kalpoku. „Kauno diena“, 1995 gruodžio 9, p. 17).
Šioje pavyzdinėje pradžios mokykloje dirbo geriausi mokytojai, Šiaulių mokytojų seminarijos dėstytojai. Čia besipraktikuojantiems seminarijos auklėtiniams, tai buvo gera galimybė išbandyti mokytojo pašaukimą ir patikrinti savo pasirengimą garbingai profesijai. Šią nedidelę pradinę mokyklą prie senojo parko labai mėgo mokytojai, moksleiviai, jų tėvai. Buvę moksleiviai ir dabar su meile prisimena savo senąją mokyklą Aušros alėjoje.
Profesorius A. J. Greimas Šiaulių savitumą taip apibūdino: „Jei Šiauliai buvo vienintelis miestas Lietuvoje, turėjęs savitą veidą, savą inteligentiją, savo kultūrą, gyvenimą, originalų darbininkų judėjimą, miesto savivaldybę, kuri vienintelė gal Lietuvoje jautėsi iš tiesų savivaldybe, už visa tai Šiauliai didele dalimi turi būti ir buvo dėkingi Zubovams ir jų bendradarbiams. Tai miestas, kuris turi savo didelius žmones ir savą mitologiją“ (Sireika J. Gyvenimas Lietuvai. Šiauliai: „Delta“, 1993, p. 153). Zubovų (arba Didždvario) rūmuose veikusi Mokytojų seminarija ir pavyzdinė pradžios mokykla Šiaulių miesto istorijos ir kultūros dalis, todėl būtina išsaugoti šiuos rūmus ir pritaikyti juos bendruomenės reikmėms.
Šiaulių mokytojų seminarijos sargas Juozas Gylys apie 1930 m. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.
Šiaulių mokytojų seminarija apie 1930 m. K. Cerpinskio atvirukas. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.
Šiaulių mokytojų seminarija apie 1930 m. K. Cerpinskio atvirukas. Iš J. Nekrašiaus rinkinio.
