Vasara atostogų sezonu tampa ne visiems darbuotojams. Dalis jų, ypač tie, kurių nemenka atlyginimo dalis priklauso nuo pardavimo, atostogų vengia. Kai kurie žmonės ilsisi tik savaitę ar dvi per metus ir laikui bėgant „sutaupo“ net po kelis mėnesius atostogų. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai darbuotojai yra priversti imti atostogų tik tada, kai neprieštarauja darbdavys.

Neleidžia pasirinkti atostogų datos
„Darbdavys manęs neišleidžia kasmetinių atostogų, argumentuodamas tuo, kad nėra kam manęs pakeisti.“ „Noriu atostogauti vasarą, bet mane atostogų išleidžia tik rudenį.“ Tokių skundų galima išgirsti ne  iš vieno lietuvio lūpų.

Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė „Šiaulių naujienoms“ patvirtina, kad tokių atvejų pasitaiko iš tiesų nemažai: „Galbūt rečiau skundžiamasi dėl to, kad kasmetinių atostogų neišleidžiama apskritai, dažniau būna, kai neleidžiama pasirinkti laikotarpio, kada darbuotojui labiausiai norėtųsi atostogauti.“

Anot jos, visai suprantama, kad žmonės nori atostogauti vasarą, bet darbdavys ne visada turi galimybių juos išleisti, tačiau primena, kad egzistuoja tam tikros žmonių grupės, kurios turi teises pasinaudoti pirmenybe, renkantis atostogų datą. Tai tėveliai, auginantys mažamečius ar negalią turinčius vaikus, vienišos mamos ir tėčiai.

„Mes visada tikimės, kad darbdavys nepiktnaudžiaus, bet pasitaiko atvejų, kai žmogus nori išeiti atostogų, bet jo metai iš metų niekaip neišleidžia. Remiantis statistiniais duomenimis, yra nemažai atvejų, kai žmonės būna sukaupę po 120–150 dienų neišnaudotų atostogų, o tai protu sunkiai suvokiami skaičiai, todėl ne veltui Darbo kodekse atsirado nuostata, kad kompensacijos už nepanaudotas atostogas, galima reikalauti tik už trejus metus“, – sako I. Ruginienė.

Konfederacijos pirmininkė paaiškina, kad šia nuostata tikimasi paskatinti darbuotojus išnaudoti savo atostogas ir aktyviau ginti savo teises, jeigu darbdavys nesuteikia tokios galimybės.

Kadangi darbuotojas yra silpnesnioji pusė, jam vienam su darbdaviu ne visada pavyksta susitarti. Darbuotojas neretai būna „spaudžiamas“ sutikti su vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis. Tačiau, kaip teigia pašnekovė, jeigu būna kreipiamasi į profesines sąjungas ar į Darbo ginčų komisiją, darbdavį dažniausiai pavyksta įtikinti, kad žmogus atostogas užsidirbo ir tą poilsio laikotarpį turi išnaudoti.

Laiku neišmoka atostoginių
„Lietuvoje darbdaviams dar trūksta supratimo, kad žmogus turi būti pailsėjęs. Sakoma, kad darbo našumas Lietuvoje yra nepakankamas, bet jeigu žmogus pervargęs, dirba daug viršvalandžių ir jam nesuteikiamos kasmetinės atostogos, tai, be abejo, jo našumas ir efektyvumas turės žemus rodiklius. Jeigu darbdavys yra suinteresuotas, kad darbuotojas dirbtų efektyviai, tokiu atveju jis turi būti pailsėjęs“, – teigia I. Ruginienė.

Taip pat ji atkreipia dėmesį, kad pas mus dar nėra supratimo apie tai, jog turėtų būti suderinti šeimos ir darbo santykiai, nors tokia nuostata yra įrašyta Europos teisės aktuose. Net mūsų LR Konstitucijoje parašyta, kad darbuotojas turi turėti galimybę derinti šeimos ir darbo santykius, nes tik tada darbuotojas jausis laimingas, pailsėjęs ir motyvuotas gerai dirbti.

Dar pasitaiko tokių atvejų, kai atostogų išėjęs darbuotojas laiku negauna atostoginių. Konfederacijos pirmininkė paaiškina, kad dažniausiai taip nutinka, kai žmogus apskritai nusprendžia išeiti iš darbo: „Darbdavys paskaičiuoja galutinį atlyginimą, bet kartais užmiršta paskaičiuoti ir atostoginius. Tokiu atveju reikėtų kreiptis į Darbo ginčų komisiją, kad būtų atstatyta teisybė. Atstačius teisybę, dar gali būti priskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laikotarpį, tai – tarsi tam tikra bauda darbdaviui.“

Būna ir taip, kad toje įmonėje vis dar dirbantis žmogus irgi negauna atostoginių. I. Ruginienė sako, kad viskas priklauso nuo susitarimo: „Pagal įstatymą, išeinant atostogų turi būti išmokami atostoginiai. Tačiau rašant prašymą išleisti atostogų, galima paprašyti, kad atostoginius išmokėtų kartu su darbo užmokesčiu. Jeigu tai yra abipusis susitarimas, kai darbuotojas paprašo, o darbdavys tenkina šį prašymą, tai yra absoliučiai teisėtas veiksmas ir taip gali būti. Blogiau tada, kai darbdavys pats nusprendžia kada ir kaip mokėti, prieš tai neatsiklausęs darbuotojo, tada tai yra darbo teisės pažeidimas ir dėl to galima kreiptis į profesinę sąjungą arba Darbo ginčų komisiją.“

Atostogos tiesiog būtinos
Kazimiero Simonavičiaus universiteto profesorius psichologas Gediminas Navaitis laikraščiui komentuoja, kad atostogos žmogui tiesiog būtinos. Anot jo, ne veltui egzistuoja tam tikros darbo formos, numatančios, kiek ilgai žmogus gali produktyviai dirbti.

„Priminčiau, kad sąlyginai neseniai, tai yra, 1960 metais buvo pereita prie penkių darbo dienų savaitės, iki tol buvo dirbama šešias dienas. Didele dalimi šis perėjimas priklausė ir nuo to, kad keitėsi darbo pobūdis. Atlikus laimės ekonomikos tyrinėjimus, pasiūlyta, kad XXI a. darbo laikas būtų trumpinamas“, – faktus kviečia prisiminti G. Navaitis.
Anot jo, Jungtinėje Karalystėje veikiančio naujosios ekonomikos fondo specialistai pateikė tokį pasiūlymą pagrindžiančius argumentus, susijusius su trimis sritimis: ekologija, kad įvairūs gamybos ribojimai skatintų racionalesnį vartojimą; psichologija, kad žmonės galėtų daugiau laiko skirti saviugdai, tobulėjimai ir buvimui su šeima; finansais, nes įrodyta, kad žmonės, dirbantys ne pilną darbo dieną, uždirba daugiau negu tie, kurie dirba 8 valandas.

Girtis darboholizmu nebemadinga
„Nekyla jokios abejonės dėl to, kad ir dabar darbo laikas turėtų būti trumpinamas, nes tai būtų naudinga tiek įmonėms, tiek darbuotojams. Tačiau naujos idėjos, naujas supratimas Lietuvoje dar sunkiai skinasi kelią. Šitas kelias populiaresnis išsivysčiusiose ekonomikose, kur svarbiausia ne žmogaus fizinė jėga, bet jo intelektas ir gebėjimai, neišvengiamai ta linkme, tokios ekonomikos ir keičiasi“, – lygina G. Navaitis.

Ne paisant to, tam tikrų pokyčių matyti ir Lietuvoje. Profesorius pastebi, kad prieš 20 ir daugiau metų buvo madinga girtis darboholizmu. Tada atsirasdavo ne vienas vadovas, tvirtinantis, kad dirba be atostogų ir yra tikras darboholikas. Šiandien tuo besigiriančių yra kur kas mažiau.

„Pagyros dėl darbo be atostogų rodo nesugebėjimą per tam tikrą darbo laiką pasiekti atitinkamų rezultatų. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie atskirus darbuotojus, kuriems vadovai tam tikrais būdais trukdo ilsėtis. Paprastai taip parodoma, kad darbuotojas darbdaviui mažai svarbus, nes jis nori per trumpą laikotarpį iš žmogaus išspausti viską, ką gali, o po dvejų metų pervargusį darbuotoją pakeisti nauju. Tai tiesiog ženklas darbuotojui, kad jis ilgalaikėje perspektyvoje tai organizacijai yra nereikalingas“, – svarsto G. Navaitis.

Reziumuodamas jis dar kartą primena, kad kasmetinės atostogos žmogui yra būtinos ir priduria, kad siekiant kokybiško poilsio, pirmoji atostogų dalis turėtų būti ne trumpesnė kaip 10 darbo dienų.

Vasarą gali atostogauti ne visi.
Autorės nuotr.