Šis savaitgalis neįprastas – minėsime ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventę, vasaros saulėgrįžą, kartais Rasomis ar Kupolėmis vadinamą – Jonines. Ši diena apipinta mistiniais burtais, paparčio žiedo ieškojimu, tradiciniais laužais, šokinėjimu per ugnį ir kitais papročiais. Šventės išvakarėse pinami vainikai Jonams ir Janinoms.

Jono vardo reikšmė – „Dievo išklausytas ir palaimintas“. Jis kilęs iš hebrajų kalbos ir prieš kelias dešimtis metų buvo vienas populiariausių ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Vardų mados keičiasi, pastaruoju metu daugėja Jonų Vokietijoje, o pas mus nedaug berastume jaunų žmonių, šiuo ypatingu, skambiu vardu pavadintų.

Laukdami įspūdingos vasaros šventės kalbiname vos prieš kelias dienas 14-kos sulaukusį Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnazijos moksleivį Joną Vozbutą.

Vardas lydi į sėkmę
„Mama pasakojo, kad vos sužinojusi, jog berniukas gims, sugalvojo mane pavadinti Jonu, nes jai patiko ir vardo reikšmė, ir Joninių šventė“, – sakė Jonas Vozbutas. Vaikinukas tiki, kad tėvai išrinko vardą sėkmės linkėdami. Jis gimė per Antanines, birželio 13-ąją, bet Antanas – tik antras jo vardas. Kartais juokais Antanu pašaukia.

„Man Jonas patinka: skambus, prasmingas, – sako pašnekovas.– Teigiama, kad šiuo vardu pavadinti žmonės yra sumanūs, talentingi, gyvenime išmintimi vadovaujasi.“

Jonines šeima švenčia nebūtinai visų tradicijų laikydamasi. Dažniausiai vyksta į gamtą, drauge pailsi. Jonui ši šventė labiau susijusi su gimtadieniu ir mokslo metų pabaiga. Ar kas nupins jam vainiką, nežino, bet bilietus į fortepijono virtuozo P. Bence koncertą Palangoje jau turi. Tai ypač vertinga gimtadienio dovana.

Norėjo gitaros – teko akordeonas
S. Sondeckio gimnazijoje J. Vozbutas baigė pirmuosius mokslo metus. Akordeonu groti jį dabar moko akordeono mokytoja ekspertė Marytė Markevičienė.

Kelias į muziką prasidėjo nuo septynerių. Tėtis atvedė jį į privačią muzikos mokyklą Mažeikiuose „Domisolė“, kad išmoktų groti gitara.

„Neteko, – šypsosi Jonas. – Pirštai buvo smulkūs, klausa ne per geriausia. Liepė paploti, ritmą atkartoti. Darželį mažai lankiau, nes dažnai sirgdavau. Visi pradedantieji būna nedrąsūs, aš – vienas iš nedrąsiausiųjų. Pasiūlė rinktis pianiną ar akordeoną, kol paūgėsiu. Nulėmė mamos patarimas: pasaulyje daug fortepijonu puikiai grojančių, akordeonistų – gerokai mažiau. Pasirinkau akordeoną. Gal vyriškiau atrodė.“

Jono šeimoje stiprių muzikantų nebūta: „Kiek žinau, prosenelis buvo arčiau meno, vaidinimus statė, kaime „Kalnus“ giedojo. Viena teta pagrojinėdavo akordeonu mėgėjiškai. Paskui tas akordeonas keistu būdu prapuolė kažkur.“

Mokėsi Jonas akordeono mokytojos ekspertės Vaidos Mikalauskienės klasėje. Paskui perėjo į Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklą, bet ta pati mokytoja berniuko gabumus puoselėjo, į konkursus vežiojo. Devynerių jau buvo gerai žinomas, daugelio konkursų nugalėtojas.

Pasak Jono, savimi patikėjo ir tikru muzikantu tapti užsidegė, kai buvo nupirktas naujas akordeonas. „Senais mokyklos instrumentais negalėjau kūrinio išpildyti taip, kaip noriu“, – kalba moksleivis.

O kai gerokai ūgtelėjo, pradėjo ieškoti pedagogų, kad dar labiau patobulėtų. Jonas pasakoja, kad meistriškumo konsultacijos Prancūzijoje, Paryžiaus konservatorijoje, pas garsų akordeono dėstytoją Fredericą Deshamps'ą, kurį Eglė Bartkevičiūtė rekomendavo, smarkai pakeitė jo grojimą.  

M. Markevičienė labai dėkinga pirmajai Jono mokytojai, kad pastebėjo berniuko gabumus, teisinga linkme nukreipė. Sako, kad su tokiu besišypsančiu, viskuo besidominčiu mokiniu dirbti – vienas malonumas. „Man jo motyvuoti nereikia, tai jis mane motyvuoja, pats ieško aukščiausio lygio festivalių, konkursų, kuriuose norėtų dalyvauti, labai daug dirba, – sako mokytoja.– Su ekspertu Frederiku ryšius palaikome, nuolat tariamės, konsultuojamės.“

J. Vozbutas yra daugybės tarptautinių bei respublikinių konkursų laureatas ir prizininkas solo bei ansamblių kategorijose. Jis groja sudėtingiausius ir aukščiausios kategorijos kūrinius varžydamasis su gerokai vyresniais ir labiau patyrusiais atlikėjais. Dalyvavo tarptautiniuose konkursuose įvairiose pasaulio šalyse: Lenkijoje, Čekijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Slovakijoje, Austrijoje, Latvijoje, Estijoje, Ukrainoje, Portugalijoje, Vokietijoje, Kanadoje.
 
Valandų neskaičiuoja
Įdomiai Jonas išsako motyvus, kodėl pasirinko mokytoją ekspertę M. Markevičienę. Tęsti mokslą Šiauliuose pas mokytoją Marytę patarė Eglė Bartkevičiūtė: tik čia gausi geriausius pagrindus.

,,Manau, kad kiekvienas čia dirbantis mokytojas turi ką perduoti, yra puikūs specialistai. Reikia, kad ne tik groti mokytų, kad ir žmogus būtų labai geras. Turi kaip su muzikiniu draugu bendrauti, aptarinėti. Svarbu geri santykiai, kad nebijotum diskutuoti, priimtume sprendimą bendrą, – vardija mokytojos savybes Jonas. – Mes labai dažnai diskutuojame, net pasiginčijame.“

O mokytoja priduria, kad be trijų dalyvių – mokinio, mokytojo ir tėvų – sutarimo tobulėjimas, aukšti rezultatai neįmanomi. Pasak jos, visa šeima gyvena Jono gyvenimu – tėvai, sesuo, seneliai. Seneliai net į Šiaulius gyventi persikėlė, kad Jonui būtų patogu mokytis, tėtis visados į keliones lydi, išvykas taip suorganizuoja, kad sūnus ne tik konkursuose dalyvautų, bet ir šalį pamatytų.

Jonas gali valandas pasakoti kelionių įspūdžius: apie Monblano kalną Šveicarijoje, pasivaikščiojimą Italijos akordeonų mieste Castelfidarde, kitas geografines ir kultūrines įdomybes.

„Jei nebūtų kelionių, konkursų, gal pasidarytų nuobodu. O mano mokslo metai pralekia įdomiai – išvykų į koncertus ar konkursus būna kiekvieną mėnesį. Kovas ypač sudėtingas buvo – gal tik savaitę Šiauliuose praleidau, – kalba moksleivis. – Tenka knygas kelionėse pavartyti, grįžęs, pasižiūriu, kas praleista, konsultacijose išsiaiškinu ir turiu atsiskaityti. 7 klasė baigta. Manau, kad neblogai sekasi – metinis vidurkis yra 9,8.“

Jonas pasakoja, kad kelionėse į tarptautinius konkursus ir festivaliuose užsimezga daug vertingų pažinčių. Jis pažįsta nemažai pedagogų ir kompozitorių, gauna patarimų, kaip atlikimą patobulinti. Visada nusiunčia savo atliktos interpretacijos įrašą kūrinio autoriui. Kartais tenka paprašyti, kad reikalingą instrumentuotę kompozitorius atsiųstų.

Įdomus ir naudingas toks bendravimas.

Su jaunais muzikantais taip pat internetu susirašo. Be abejo, dauguma jų gerokai vyresni, nes konkursuose Jonas varžosi su septyniolikos-aštuoniolikos metų jaunuoliais. „Kai kuriems tie mūsų pokalbiai būna spyris pasistengti, nes kai paklausia, kiek valandų aš groju, negaliu atsakyti – kai tikslo sieki, valandų neskaičiuoji.“

Po šventinio savaitgalio Jonas koncertuos gimtajame mieste Mažeikiuose, o mėnesio pabaigoje išvyks į meistriškumo seminarus Portugalijoje, Prancūzijoje.

„Kuo toliau, tuo sudėtingiau tenka dirbti. Ir duetu groja, ir solo su simfoniniu orkestru. Bet tai yra „faina“, – apibendrina Jonas. Vis dėlto vaikinas tikisi, kad rugpjūtį atsiras laiko Mažeikiuose futbolą paspardyti su draugais.

Brangiausi pasiekimai
J. Vozbutas mini du reikšmingiausius pasiekimus. Kanadoje, Viktorijos mieste, dalyvavo 68-ajame tarptautiniame akordeonistų konkurse „Pasaulio trofėjus 2018“, Jonas Lietuvai atstovavo „Junior Classique“ kategorijoje“, rungėsi ne tik su stipriausiais bendraamžiais, bet ir su vyresniais už save akordeonistais. Septintokas puikiai atliko abiejų turų konkursines programas. Konkurso perklausos buvo tiesiogiai transliuojamos, jos yra pasiekiamos peržiūrai ir dabar. Tai buvo didelis iššūkis ir neįkainojama patirtis Jonui.

„Kai kurie buvo gal dvigubai už mane didesni. Jie tikrai gerai groja, vienas, septyniolikmetis, pasaulio taurę laimėjo. Aš irgi labai stengsiuosi“, – pasižada Jonas. Laimėta šiame prestižiniame konkurse 3-ioji vieta labai garbinga. Bet ne riba.

Kitas džiugus įvykis – „Metų garbė“ apdovanojimas. „Kasmet stebėdavau šį konkursą, žinojau, kad patekti nelengva, reikia išskirtinių gebėjimų turėti. Buvo apdovanojimai „Metų donoras“, „Metų gelbėtojas“ –  labai graudūs ir geri darbai padaryti. Man teko išskirtinis apdovanojimas – „Metų vaikas“. Teko su 30 talentingiausių vaikų susitikime su Prezidente dalyvauti. Jonas buvo pats jauniausias, padėkos kalbą sakė. Jaudinosi, bet mokytoja Marytė jo kalbėjimą pagyrė.

Nuo 2018 m. J. Vozbutą remia M. Rostropovičiaus fondas. Tai rimtas pripažinimas ir atsakomybė nuolat tobulėti.

Išpuikti neleidžia dėkingumas
Kai šis keturiolikmetis pasakoja apie savo aukštus pasiekimus, beveik negirdi žodžio „Aš“. Vis mini kitus žmones, kas padėjo brangų instrumentą įsigyti, kas tobulėti paskatino, kieno pavyzdys dar daugiau gilintis įkvepia. „Šeimoje daug kalbamės, kad turėčiau širdyje tuos žmones, kurie padėjo tikslo siekti. Tai neleidžia išpuikti“, – labai paprastas Jono atsakymas.

Kai kuriuose koncertuose Jonas ne akordeonu groja, o fortepijonu. Specialistai sako, kad visai neblogai. Šitoje gimnazijoje fortepijono pamokos privalomos.

„Negrojau niekada anksčiau, – pasakoja Jonas. – Visi pirmus metus pradeda nuo pradmenų, o man puiki mokytoja ekspertė Raimonda Sližienė pasiūlė sudėtingesnį kūrinį – pavyko, pradėjome tobulinti. Mokytojai po koncerto gyrė, nes pirmi metai, o neblogai išeina. Aš socialiniuose tinkluose klausau ir fortepijono muzikos, ne tik akordeono. Klausau, kaip atliekami mano pasirinkti kūriniai.“ M. Markevičienė papildo, kad Jonas 5,5 metų grojo klavišiniu akordeonu, todėl sunkumų pereiti nuo vertikalios prie gulsčios klaviatūros nebuvo. Jonas prasitaria, kad šiek sunkiau buvo įprasti kaire ranka spaudyti klavišus, bet jis – kairys, taigi įgudo greitai. Be to, tik metai ir 4 mėnesiai, kai groja mygtukiniu akordeonu, bet pasiekimai labai aukšti.

„Man labai patiko, kad galiu ir antrą instrumentą įvaldyti, – įsiterpia Jonas. – Pasirodo, akordeonistui nesunku fortepijonu groti. Dabar jau fortepijono repertuare turime 4 gana sudėtingus kūrinius.“

Anksčiau Jonas šiek tiek grojo marimba. „Toks perkusijos instrumentas, kaip medinis ksilofonas“, –  mielai paaiškina. Važiavo berniukas į M. K. Čiurlionio meno mokyklą konsultuotis pas atlikėją, kuris groja timpanais. Už rekomendacijas tobulintis, konsultuotis vaikinas dėkoja jį remiančiam fondui. O pačiam – viskas įdomu, kur benukreipsi. Gal dėl to, kad įsitikinęs, jog muzika – jo ateitis, o kad taptų geru atlikėju, reikia visokios patirties. Tik gitarai dar vis laiko nelieka. „Šį bei tą sugroti galiu, bet to meistriškumu nepavadinsi“, – prisipažįsta vaikinas.

Jonas prisimena, kad per pirmąjį rečitalį viešai kalbėti nejauku buvo. Su tėvais tarėsi, jog reikia išmokti. Kai mokytoja R. Sližienė pasiūlė drauge koncertą vesti, Jonas nudžiugo: ji nuostabi koncertų vedėja. „Bendraujant su publika ir su mokytoja, kalbėjimo baimė dingo. Tris koncertus jau drauge vedėme“, – patenkintas naujais iššūkiais Jonas. M. Markevičienė papildo, kad Jonas turi labai daug žinių, nepasimeta, jei tenka į netikėtą klausimą atsakyti. Neatsitiktinai vedėju pasirinktas.

Jonas dėkingas tėvams, Mažeikių Rotary klubui, rečitalyje dalyvavusiems žmonėms, kurie juo patikėjo, suaukojo reikalingą sumą geram akordeonui. Savo santaupas ir „Metų garbės“ premiją panaudos naujam instrumentui įsigyti. Pasak M. Markevičienės, nuo instrumento kokybės labai priklauso ir grojančio motyvacija, ir pasiekimai.
O kol kas Jonas Vozbutas ir toliau kantriai groja, mokosi vis sudėtingesnių kūrinių, ruošiasi kitiems renginiams ir koncertams.

Galbūt vardas fortūną prišaukia, bet ji globoja tik tuos, kas labai nuosekliai, kantriai, su meile ir pagarba jį supantiems žmonėms dirba, valandų neskaičiuodamas.

M. Markevičienė, J. Vozbutas: „Mes  muzikiniai draugai.“
Ramūno SNARSKIO nuotr.