1918 m. vasario 16-ąją buvo pradėta kurti moderni Lietuva. 1990 m. kovo 11-ąją panaikinta okupacija, kuri šios valstybės egzistavimą buvo užšaldžiusi. „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda  realizuoti visą Valstybės suverenitetą“, –   rašoma Kovo 11-osios akte, kurį priimant iš 130 balsavusių 124 balsavo „už“, nė vieno balso nebuvo prieš. Kurti valstybę, joje dar esant priešiškai kariuomenei, buvo atsakingas darbas. Nepriklausomybės atkūrimo  diena yra proga dalytis valstybingumo vertybėmis, gilintis į tapatumą,  padėkoti tiems, kas kūrė valstybę teisinėmis priemonėmis. Buvęs ilgametis Šiaulių apygardos teismo teisėjas, penkių knygų apie Lietuvos teismus ir teisėjus autorius Alfredas Vilbikas siūlo susipažinti su 6 Kovo 11-osios signatarais. Lakoniškos jų biografijos eksponuojamos kilnojamoje parodoje „Vasario 16 ir Kovo 11 aktų signatarai.“ Visi jie – teisėjai, Vilniaus valstybinio universiteto auklėtiniai, 1990–1992 m. Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatai, dauguma aktyvūs Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio dalyviai, politikos ir visuomenės veikėjai.

Pastebėjimai
Įdomiai signatarų teisėjų šešetukas pasiskirsto pagal amžių, tarsi būtų trijų kartų atstovai: du gimę nepriklausomoje Lietuvoje (K.  Lapinskas ir L.N. Rasimavičius (Rasimas),  du pokario vaikai (Z. Juknevičius ir J. Liaučius), du užaugo „brandžiame socializme“ (J. Prapiestis ir E. Jarašiūnas).

Keturi iš jų gimė kaime, du – rajonų centruose, du kilę iš Žemaitijos, bet darbo vietas teko beveik po visą Lietuvą kaitalioti. Net du signatarai (E. Jarašiūnas ir J. Liaučius) vadovavo Panevėžio miesto sąjūdininkams. J. Prapiestį, K. Lapinską ir E. Jarašiūną galima laikyti LR teisinės sistemos kūrėjais.

Kiekvieno individualius nuopelnus sunku įvertinti, todėl informaciją apie juos, remdamiesi A. Vilbiko sukaupta medžiaga, pateikiame chronologine tvarka pagal gimimo datą.

K. Lapinskas – ilgiausią stažą turintis Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjas
Kęstutis Lapinskas gimė 1937 m. sausio 29 d. Šakių rajone, Bedalių kaime. 1960 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, dirbo Juridinės komisijos  prie LTSR Ministrų Tarybos konsultantu. Po aspirantūros Maskvos M. Lomonosovo valstybiniame universitete  dirbo Vilniaus universitete vyresniuoju dėstytoju, docentu, Teisės fakulteto prodekanu, katedros vedėju.

Į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą išrinktas Šiaulių Gubernijos rinkimų apygardoje. Buvo Konstitucijos projekto rengimo grupės narys, Laikinosios komisijos Konstitucijos projektui parengti pirmininkas. Dalyvavo kuriant šalies teismų sistemą. 1993–1999, 2002–2008 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas. 1999–2000 m. Lietuvos apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus pirmininkas. 2000–2002 m. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas. 2008–2011 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo pirmininkas.

Socialinių mokslų, teisės daktaras K. Lapinskas VU Teisės fakulteto Alumni draugijos tarybos narys, teisėtyrininkas konstitucionalistas. Mokslinių interesų kryptys – konstitucinė teisė, administracinė teisė. Parašė teisės knygų, paskelbė mokslinių straipsnių iš valstybinės ir administracinės teisės.

Apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi 1999 m., Lietuvos nepriklausomybės medaliu 2000 m.

L. N. Rasimavičius (Rasimas) – teisėjas, advokatas, sąjūdietis
Apie kovo 11-ąją signataras Liudvikas Narcizas Rasimavičius (Rasimas) prisimena: „Įtampa Seimo rūmuose buvo didžiulė. Iš visų kampų girdėjai agitaciją, dažniau prislopintą, bet kartais ir brutaliai atvirą, – jog jokiu būdu nereikia skelbti Nepriklausomybės atstatymo! Pats balsavimas dėl Akto ir jo paskelbimas tada man kažkodėl didesnio emocinio įspūdžio nepadarė; tik dabar, žiūrėdamas to vakaro vaizdo įrašus, pajuntu jaudulį. Ir, beje, pagalvoju: kur dabar tasai virš prezidiumo kabojęs LSSR „herbas“? Ar jis kartais vis dar nesislepia po jį tada uždengusiu gobelenu su Vyčiu? O gal kas nors jį saugo kur palėpėje – kol vėl prireiks?… Juk šiandien karta, išaugusi „brandžiame socializme“, neturinti imuniteto rusiškajam imperializmui (nes nematė jo Lietuvon ateinant), yra pačiame jėgų žydėjime – ir ne vienas šitokių imunodeficito viruso nešiotojų tebetrokšta sau valdžios bet kuria kaina.“

L. N. Rasimavičius (Rasimas) gimė 1938 m. gruodžio 22 d. Alytaus mieste. 1962 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Besimokydamas dirbo Civilinės teisės katedroje, vėliau  Šakių rajono tarybos vykdomojo komiteto sekretoriumi. 1963–1969, 1979–1990 m. Lietuvos advokatų kolegijos narys. Dirbo  Palangos miesto liaudies teismo pirmininku, Klaipėdos miesto juridinės konsultacijos advokatu. 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Palangos miesto tarybos, vėliau Sąjūdžio Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas. Spaudoje paskelbė daugiau kaip 500 straipsnių.

Signataras prisimena, kad dirbdamas Atkuriamajame Seime prisidėjo rengiant dvišalę tarpvalstybinę sutartį su Rusijos Federacija 1990–1991 m. ir užmezgant kontaktus su B. Jelcinu: „Ši sutartis, paskui pasirašyta mūsų valstybinės delegacijos, neabejotinai prisidėjo prie M. Gorbačiovo, nuolat grasinusio sugrąžinti Lietuvą į SSRS, griūties.“

2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

J. Liaučius – teisininkas, valstybės kontrolierius,  sąjūdietis
„Kovo 11-oji man, kaip ir Lietuvai, buvo išlauktas, išsvajotas ir iškentėtas tikslas. Didingas tikslas ir deputato pareiga tautai. Ačiū Aukščiausiajam už istorinę galimybę ir man prisidėti atkuriant Antrąją Respubliką. Istorijos laiko tėkmėje imperijos grandinė Pabaltijyje, toje uždaroje geltonoje salėje, buvo nutraukta preciziškai tiksliai: dienos ir net, sakyčiau, valandos tikslumu. <...> Galvojau kaip ir dauguma: išsilaisvinus iš sovietinės okupacinės valdžios, išnyks ir mūsų gyvenimo blogybės. Jaučiau kartu ir didelį nerimą: už Lietuvos iššūkį Maskva neatleis. Jausmai buvo tikresni.“ (J. Liaučius)

Jonas Liaučius gimė 1947 m. sausio 15 d. Mažeikių rajone, Palaižupės kaime. 1974 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą, teisininkas. Kurį laiką dirbo mokytoju, ugniagesiu, vėliau LTSR socialinio aprūpinimo ministro padėjėju juriskonsultu. Nuo 1978 Lietuvos advokatų kolegijos narys, Panevėžio juridinės konsultacijos advokatas. 1988 m. tapo  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos nariu, pirmininko pavaduotoju.

Atkuriamajame Seime buvo Konstitucinės komisijos narys, Krašto apsaugos komisijos pirmininkas. Vėliau dirbo advokatu Panevėžyje, buvo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narys. 1997–1999 m. tapo Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėju, nuo 1998 m. – šio teismo pirmininko pavaduotoju civilinėms byloms. 1999–2004 m. Lietuvos Respublikos Seimo paskirtas Lietuvos Respublikos valstybės kontrolieriumi. Vėliau dirbo advokatu Vilniuje.
Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu 2000 m.

Z. Juknevičius – teisininkas, sąjūdietis
Zenonas Juknevičius gimė 1949 m. birželio 10 d. Pasvalio rajone, Valdeikių kaime. 1977 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Dirbo  Šilutės rajono Liaudies teismo teisėju, Kupiškio valstybinės notarinės kontoros vyresniuoju notaru, Kupiškio rajono prokuratūros tardytoju. 1987–1990 m. Lietuvos Respublikos prokuratūros skyriaus prokuroras, 1989–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio sekretoriato neetatinis juridinis konsultantas.1992 m. laikinai ėjo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro pareigas. 1995 m. įsteigė savo vardu pavadintą advokato kontorą, joje dirbo iki 2018 m.

2000 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu.

J. Prapiestis – Lietuvos teisinės sistemos kūrėjas, Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas
„Prisimenant 1990 m. kovo 11 dieną, galima tvirtinti, jog tokios dienos tuo metu jau tiesiog negalėjo nebūti. Įsitikinęs, kad Lietuvos žmonės būtų pasijutę išduotais, apgautais, jei jų išrinkti deputatai nebūtų priėmę Nepriklausomybės akto. Neabejoju, tai suprato visi už jį balsavę. Taigi mes tik suteikėme tarptautinę teisinę reikšmę tam sprendimui, kurį lietuvių tauta buvo priėmusi, kurį saugojo savyje nuo pat Lietuvos valstybės nepriklausomybės netekimo dienos.“ (J. Prapiestis)

Jonas Prapiestis gimė 1952 m. rugpjūčio 2 d. Kupiškio mieste. 1975 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą (VVU). Dirbo VVU Baudžiamosios teisės katedroje asistentu, vėliau dėstytoju, docentu,Teisės fakulteto prodekanu. Maskvos M. Lomonosovo universitete apgynė teisės mokslų kandidato disertaciją. Iki 1990 m. VVU dėstė baudžiamąją teisę. Paskirtas Vyriausybinės komisijos 1941 metų bei kitų įvykių aplinkybėms ištirti pirmininko pavaduotoju.
Lietuvos teisininkų draugijos valdybos narys Atkuriamajame Seime vadovavo nuolatinei Teisinės sistemos komisijai. Organizavo ir dalyvavo rengiant pirmuosius Nepriklausomos Lietuvos teisės aktus. 1992–1996 m. buvo Lietuvos Respublikos teisingumo ministras. Tuo metu pradėta teismų sistemos reforma, sukurti  apygardų teismai, Lietuvos apeliacinis teismas.

1996–2005 m. Konstitucinio Teismo teisėjas. Greta tęsė pedagoginę veiklą Vilniaus universiteto Teisės fakultete. 2000–2005 m. Lietuvos teisės universiteto tarybos pirmininkas, Vilniaus universiteto senato narys, VU Teisės fakulteto profesorius.

2005–2008 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas. 2008–2017 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas.

Socialinių mokslų (teisės) daktaras J. Prapiestis paskelbė per 90 mokslinių publikacijų, straipsnių baudžiamosios, bausmių vykdymo teisės, konstitucinės teisės klausimais. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaro (I dalis) sudarytojas, LR BK ir Lietuvos Konstitucijos komentarų, baudžiamosios teisės vadovėlių, knygų „Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis“, „Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras“, „Baudžiamoji teisė. Specialioji dalis“, „Namų advokatas. Enciklopedinis leidinys“, „Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Bendroji dalis“  ir kitų bendraautoris, mokslinių leidinių „Teisė“, „Teisės problemos“, kt. redakcinių kolegijų narys.

Apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu 2000 m., LDK Gedimino ordino Komandoro kryžiumi 2003 m., Vilniaus universiteto Rektoriaus diplomu „Universiteto 2011 metų dėstytojas“, Ženklu „Už nuopelnus teismų sistemai“ 2017 m.

E. Jarašiūnas – Konstitucijos rengėjas, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo teisėjas
„Iš esmės Kovo 11-osios aktas buvo tik tautos valios įtvirtinimas teisine forma. Svarbiau buvo pasiruošimas jam. Kelios dienos prieš kovo 11 d. susirinkę Sąjūdžio deputatai diskutavo, kokia forma, kokiais veiksmais turi būti atkurta Nepriklausomybė. Tuose susirinkimuose ir buvo parengtas kovo 11 d. akto turinys, fiksuotas tolesnis tautos kelias.“ (E. Jarašiūnas)

Egidijus Jarašiūnas gimė 1952 m. spalio 9 d. Kelmės rajone, Sendvarių kaime. 1979 m. baigė Vilniaus valstybinį universitetą. Nuo 1980 m. Lietuvos advokatų kolegijos narys, dirbo Širvintų,  Panevėžio juridinėse konsultacijose advokatu. 1988–1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo narys, Sąjūdžio Panevėžio miesto tarybos pirmininkas. Pasižymėjo precizišku ir ramiu mąstymu, juridiškai tiksliomis formuluotėmis.

Atkuriamajame Seime dirbo Teisinės sistemos komisijoje: parengė ar dalyvavo rengiant daugelio įstatymų projektus, tarptautines sutartis. Vienas iš 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengėjų. 1992 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Seimo nariu, dirbo Lietuvos Respublikos Seimo Valstybės ir teisės komitete. 1996–2005 m. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjas. Apgynė teisės krypties disertaciją Mykolo Romerio universitete. Nuo 2005 m. Mykolo Romerio universiteto Konstitucinės teisės katedros vedėjas, vėliau Teisės fakulteto dekanas. Nuo 2006 m. Europos Tarybos komisijos „Demokratija per teisę“ tikrasis narys. 2010–2018 m. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) teisėjas.

Profesoriaus E. Jarašiūno mokslinių interesų sritys – lyginamoji teisėtyra, konstitucionalizmas.

Publikavo per 30 mokslinių straipsnių, dalyvavo tarptautinėse konferencijose ir skaitė pranešimus.

Pabrėžė nacionalinių teismų ir Europos sąjungos teisingumo teismo  bendradarbiavimo būtinybę:  „Teisingumo Teismas hierarchiniu požiūriu nėra aukščiau už nacionalinius teismus, kaip ir jo taikoma teisė nėra hierarchiškai viršesnė. ESTT ir nacionalinių teismų santykiai grindžiami ne hierarchija, o bendradarbiavimu. Tai esminis dalykas. Kiekvienas teismas, vykdydamas savo kompetenciją, yra visiškai savarankiškas. Nacionalinio teismo kreipimasis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą leidžia jam išsiaiškinti tikrąją Europos Sąjungos teisės akto nuostatų reikšmę ir turinį, tačiau jis visą laiką yra vienintelis pagrindinės bylos šeimininkas, teismų kompetencijos yra aiškiai atskirtos. O teismų bendradarbiavimo prasmė yra siekis priimti teisingą sprendimą.“

E. Jarašiūnas apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu 2000 m., Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi 2003 m.