Ryt Šiaulių universiteto Dailės galerijoje bus atidaroma šiauliečių tapytojų Sauliaus Kruopio ir jo žmonos Skaidrės Butnoriutės tapybos darbų paroda „Kelyje“. Kaip ir visada, Šiaulių meno mėgėjų laukia netikėtas susitikimas su itin spalvingais, nenuspėjamais šių menininkų darbais – juk Saulius ir Skaidrė yra tapę pleneruose nuo Vokietijos iki Nepalo, surengė savo kūrybos parodas daugelyje pasaulio šalių.

Tad ko tikėtis parodoje „Kelyje“ gimtajame mieste, paklausėme vieno iš autorių – Sauliaus Kruopio.

– Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atidarote su žmona Skaidre Butnoriute bendrą tapybos parodą „Kelyje“. Kas paskatino ir kokia proga jus abu „parkeliauti“ su savo kūryba į gimtuosius Šiaulius?
– Tapybos paroda kartu su žmona Skaidre – man tai didelis įvykis, didelė šventė būtent kovo 8-ąją. Tai pirmoji mano su Skaidre tapybos paroda būtent Šiauliuose. Kartu eksponavome Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje, Gudijoje, Karaliaučiaus krašte, Indijoje, Nepale ir dar daug kur, o Šiauliuose – pirmą kartą.

Skaidrė mokėsi Šiaulių universitete, o parodą organizuoja būtent šio universiteto Dailės galerija. Be to, Skaidrę sutikau 1992 m. rugsėjo 16 d. būtent Šiauliuose, Vilniaus gatvėje, netoli dabartinės Universiteto Dailės galerijos. Tai simboliška, kad po 26 metų čia yra eksponuojama mūsų tapyba. Kai retai būni Šiauliuose, tai viskas, kas susieta su Šiauliais, yra dar labiau sakralu ir artima. Tad ši paroda labai jaudina.

Paroda vyksta unikalioje vietoje, sakyčiau, labai arti, vos ne mano vaikystės kieme. Čia, šalia, Rūdės gatvėje, „Ventoje“ dirbo mano mama. Nuo vaikystės visada buvau kažkur čia netoliese. Ir mano mokykla šalia, ta, kuri prie buvusio kino teatro „Palydovas“, o dabar gal sakytumėm prie „Šiaulių berniuko“. Tai ir paskatino surengti parodą, susikaupti, pasistengti namo grįžti solidžiai.

Aišku, dėkingas Kornelijui Užuotui ir Kaziui Bimbai, kuris yra šios parodos krikštatėvis. Kada prieš trejus metus čia apsilankiau Gedimino Beržinio parodoje, mane sužavėjo viskas: ekspozicijos laisvė, pati atmosfera, kurioje viskas leidžiama. Šiauliai turi nuostabią galeriją, manau čia surengti parodą yra labai didelis „respektas“.

Gera turėti Šiauliuose draugų.

Visi mano tapybos darbai buvo ruošiami būtent šiai parodai, šiai idėjai. Už lango jau pavasaris, tad išvysime daug spalvų, tikrai daug daug.

– Kaip gimė toks parodos pavadinimas – „Kelyje“? Kokią reikšmę jam suteikiate?
– Pavadinimas kilo po apmąstymo apie parodos koncepciją. Minčių samplaikos finale iškilo aiški idėja ir pagrindinis parodos akcentas, kompozicija iš 9 drobių, kuri netiesiogiai simbolizuoja kryžkelę ir bendrą mūsų su Skaidrę likimą.

Kelyje esame kasdien. Gyvenimo kelyje. Net ir pats žodis „kelias“ savyje jau turi ne vieną prasmę, reikia tik kokią raidę, priešdėlį ar dalelytę pridėti... „Keliasi“ – tas, kuris atsikelia ir veikia. „Kelti“ – tai, ką nori pakelti aukštyn. „Sukelia“ – tai, kai tavyje kas sukyla. „Sukyla“ – tai, kas jau turi išsiveržti...

Kūrybiniame procese, kai mintys, emocijos jau nori „įgauti materialų kūną“, tada ir įvyksta kelio transformacija-kūrybinis sukilimas, kurio negali sustabdyti: tapytojas tapo, poetas rašo, šokėjas šoka...

Kiekvienas žmogus randa savąjį kelią. Tik dalydamasis gali patirti džiaugsmą. Mūsų kelio atšvaituose išryškėja ieškojimai, atradimai ir nusivylimai, bendravimo su iškiliomis asmenybėmis epizodai. Mes norime pasidalyti tuo, ką atradome savo kūrybiniame kelyje: bendravimo, šeimos, artimo, esančio šalia, vertę ir kasdienybės mažų džiaugsmų dovaną, kuri persikėlė į mūsų tapybą.

– Kokius ir kokio laikotarpio darbus šioje parodoje eksponuojate?
– Kaip jau esu akcentavęs, šiai teminei tapybos parodai visi mano kūriniai yra nauji – 2018 metų. 2019 metais baiginėjau juos. Ir tik vienas kitas buvo atrastas iš seniau dirbtuvėje – atitiko stilistiką. Daugelis mane žino kaip tapybos plenerų dailininką, tad pagalvojau, kad aš studijoje atrinksiu kokį dešimtuką naujų iš skirtingų plenerų ir atvešiu į galeriją. Ar kabinsiu – nežinau, žiūrėsime, ar tiks. Manau, kad turiu gan vykusių plenerinių darbų iš Armėnijos, Nepalo, Indijos, Ukrainos, Estijos, Vokietijos ir Lietuvos. Jie sukurti plenero metu, natūroje, ir tikrai man nesvarbu, baigti jie, ar ne... Gal mano Vilniaus dailės akademijos dėstytojas profesorius Arvydas Šaltenis įskiepijo ezkiziškumo ir nebaigtumo pojūtį, kaip ir diplominio vadovas Linas Katinas.

Visai kitoks buvo mūsų pasikviestas iš JAV profesorius Kęstutis Zapkus. Jis mokė visai priešingai – jam turėjo būti viskas aišku, ko nori dailininkas, paveikslo autorius. Štai kokią priešprieša ir dualizmas manęs laukia galerijoje.

Skaidrės tapyba daugiau jausminė. Darbai sukurti bandant „pagauti“ gyvenimo akimirkos momentą, pasidžiaugti dabarties esatimi, nuotaika, jausmu. Skaidrės tapyba yra kaip padėka kasdienybės žavesiui. Gaila, bet daug jos tapybos čia nesutalpinsime – reikėtų jos asmeninės parodos. Mane žavi jos panoraminiai motyvai, erdvinės kompozicijos.

– Jūs su Skaidre kasmet surengiate po keletą parodų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ar skiriasi jūsų kūrybos gerbėjai mūsų šalyje ir užsienyje?
– Savam krašte pranašu nebūsi. Ši frazė dažnai suskamba svetur mintyse, kai svečioj šaly atrandi naujų savo kūrybos gerbėjų, meno mylėtojų, kurie įsigyja paveikslų net nesiderėdami. Lietuvoje vis dar stokojama menui neabejingų, kurie skiria meną nuo kičo, saviraiškos pasižaidimus nuo profesionalaus kūrinio.

„Menininku – dailininku, muzikantu – negali būti kiekvienas. Tam reikia vis dėlto ir talento, ir darbo“, – nuolat akcentuoja Skaidrė.

Šiandien profesionaliam tapytojui nebėra vietos, lyg koks desantas pasklido savamoksliai ir megėjai: jų tikrai jau per daug, jie visur, užpildė visas nišas. Menus pas mus daro pasiturinčių verslininkų žmonos, šiaip norintys pasipuikuoti ar net parduoti. Pilni internetai beskonio ir primityvaus kičo. Viešbučiuose, restoranuose ir kavinėse ant sienų galime matyti visišką primityvų miesčionizmą.

Berlyne tapyba kabo visur – nuo parlamento koridorių, įstaigų iki gamyklų. Mes, patekę pas Berlyno merą, nustebome jo kabinete ant sienos pamatę dviejų metrų ekspresionisto Reinerio Fettingo tapybą, pavadinimu „Džiazas“. Šio neįkainojamo dailininko tapybos „monstrų“ paroda kaip tik atidaroma kovo 7-ąją Berlyne (aplenkė mus, šiauliečius).

Pasikartosiu –Vokietijoje visur didžiulė pagarba vaizduojamajam menui, profesionaliems tapytojams, skulptoriams, dizaineriams. Vokietija duoda toną. Turiu draugą Jorg Haafke, gyvenantį Willingshausene, Vokietijoje. Jis turi nuostabią fermą ir didžiulį seną malūną, nori tapybos plenerą surengti ir jau daug metų kviečia mus, lietuvius. Iš tikro aš pats nespėju, bet jei koks šiaulietis man padėtų... Jau šią vasarą galim kartu važiuoti į Vokietiją tapyti kartu prie Dortmundo, seniausioje Vokietijos dailininkų kolonijoje. Atsiliepkite – kviečiu!

– Kokias parodas, plenerus ruošiatės surengti šiais metais ir kur?
– Gaila, bet jau praleidau puikią galimybę dalyvauti savo bičiulių organizuotame plenere Šri Lankoje. Rudenį jie buvo Nidoje ir „užsikrėtė“. Neišvykau tik dėl šios tapybos parodos Šiauliuose, nes negalėjau vasario mėnesį praleisti tolimoje Šri Lankoje – reikėjo baigti tapyti tai, ką esu jau seniai pradėjęs. Jie jau kviečia rudenį, tad planuokime kartu, šiauliečiai...

Rudenį organizuoju savo kuruojamą, jau jubiliejinį  XXV tarptautinį tapybos plenerą Nidoje. Jau nutiestas TILTAS iki Japonijos: dabar vyksta derinimo darbai. Yra pakviesti Nepalo, Indijos, Korėjos, Slovakijos ir Ukrainos dailininkai.

Kviečia draugai Vokietijoje, reikėtų susiplanuoti ir kooperuotis su šiauliečiais ir vasarą ten išvykti. Prieš 7 metus tai darėme su Dalvyčiu Udriu, išmaišėme plenero metu visą Berlyną. Jis pats stebėjosi, kad vairuoja pačiame didmiesčio centre ir viskas gaunasi...

Mes turėtumėme dažniau viskuo dalytis, tada turėsime daugiau galimybių. Nelaukime, kol koks valdininkas mums ką nors pasiūlys, taip jau  nebūna. Dauguma jų atsiima tik algas, ir niekas jiems nerūpi, nenori jie iniciatyvų ir naujų galimybių. Patikėkite, turiu daugiau kaip 25 metų patyrimą dar nuo 1999 m. Lietuvos kultūros ministerijoje.

Aišku, yra retų išimčių – jau daug metų padeda Lietuvos ambasada Indijoje. Ten šiuo metu vyksta Nidos tapybos kolekcijos paroda.

Štai dabar, jau balandį, mano svarbiausia užsienyje metinė paroda būtų atidaryta Kijeve, Dailės akademijos galerijoje. Mane asmeniškai kviečia akademijos prezidentas Andrejus Čiabikinas. Jo draugus, ūsuotus akademikus, ir jį patį pažįstu per tuos tarptautinius ir kasmetinius plenerus. Sukau galvą, kaip nugabenti į Ukrainą 50-70 tapybos darbų. Ačiū Lietuvos ambasadai Kijeve, kultūros atašė Inai Kniurienei, kuri sutiko mano ir Nidos kolekcijos tapybos drobes transportuoti į Kijevą. Kolekcijoje bus daug šiauliečių drobių: Romualdo Balinsko, Antano Šerono, Dalvyčio Udrio, Kornelijaus Užuoto, Kazio Bimbos, Gedimino Beržinio, Edmundo Birgėlos, Voldemaro Barakausko ir Ramūno Dagio. Kijevo dailės akademija turi nuostabią rezidenciją Levadoje, Tulčine, netoli Vinicos, tad kviečiu šiauliečius sudalyvauti liepą tapybos plenere Ukrainoje, kuriame bus dailininkai iš Kinijos, Vokietijos, Čekijos.

Dar šią vasarą planuoju savo tapybos parodą Gdansko (Lenkija) galerijoje.

– Ir apie gimtąjį miestą: kaip jis keičiasi nuo vienos iki kitos jūsų parodos?
– Kasmet sugrįžtant į Šiaulius ypač su savo kūryba darosi vis sentimentaliau. Kartais net drėksta akys, kaip viskas jautru ir asmeniška. Ačiū mano miestui – Šiauliams, kurie man yra lyg kokia meka. Šiaulius labai dažnai sapnuoju, nes vaikystės išgyvenimai gyvuoja iki šiol. Šiauliai man brangūs, nes čia buvo sutikti pirmieji mokytojai. Todėl dar kartą labai noriu visus pakviesti į savo tapybos parodą „Kelyje“, nes tai labai asmeniška paroda...

S. Kruopio archyvo nuotr.