Vakar Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko ilgamečio Šiaulių miesto dizainerio, Jotvingių kryžiaus riterių ordino nario Viliaus Purono knygos „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“ pristatymas. Neatsitiktinai pasirinkta ir knygos pristatymo diena. Ji sutapo su jos autoriaus gimimo diena, todėl nebuvo gailima ne tik pagyrų naujajai knygai, bet ir meilių sveikinimo žodžių bei įsimintinų dovanų, kurios, anot knygos autoriaus, verčia net ir graudintis.

Jotvingių kryžiaus riterių ordinas – seniausias Lietuvoje
Renginys prasidėjo Jotvingių kryžiaus riterių ordino himnu, kurio tiek muzikos, tiek žodžių autorius yra pats Šiaulių miesto dizaineris V. Puronas.

Jotvingių kryžiaus riterių ordino magistras Artūras Rukas Daujotis pristatė, kaip atsirado šis ordinas ir kaip per kelis dešimtmečius jis keitėsi.

„Jotvingių kryžiaus riterių ordinas buvo įkurtas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Jį sudarė senosios kilmingosios Lietuvos šeimos, kurias vienijo jų senos tradicijos. 1852 m. rusų valdžia ordiną uždraudė, nors po šios datos jis ir toliau egzistavo, tačiau slaptai. 1918 metais brolija buvo oficialiai reorganizuota ir tapo Jotvingių geležies kryžiaus ordinu. Buvo paskirti nuolatiniai jos vadovai. Bajorai laikydamiesi senųjų tradicijų manė, kad geriausia forma yra karalystė. Remiantis monarchinėmis tradicijomis buvo atgaivinta ir paruošta konstitucija.

Kaip žinome, visi įvykiai pakrypo kita linkme, Jotvingių kryžiaus riterių ordinas netapo toks gausus. Šio ordino sumanymas buvo toks, jog norėjosi sukurti jį tokį, kokia vėliau tapo Šaulių sąjunga.

1918 m. rugsėjo 12 d. į Kražius susirinkę bajorai nutarė atgaivinti ordiną, todėl praėjusiais metais šis ordinas šventė ir savo šimtmetį. Esame seniausia organizacija Lietuvoje, nes niekam nepavyko įrodyti, kad yra senesnių, žinoma, išskyrus religines organizacijas.

Kai 1994 m. susikūrė Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga, pirmasis ordino atgaivinimo idėjos ėmėsi Jonas Montvilas. Pirmajame Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos žurnale buvo raginama ir atgaivinti ordiną. Pagrindinis atgaivinimo tikslas ir buvo, kad galėtume tęsti senąsias tradicijas, prisiminti, jog toks ordinas buvo, nes net ir kai kurie istorikai buvo nustebę, kad Jotvingių kryžiaus riterių ordinas egzistuoja“, – pasakojo Jotvingių kryžiaus riterių ordino magistras.

Magistras A. Rukas Daujotis labai džiaugėsi knygos „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“ atsiradimu: knygos dizainas išskirtinis, todėl sumaišyti su kita knyga neįmanoma. Be to, A. Rukas Daujotis šią V. Purono naująją knygą vertina net ir kaip meno kūrinį.

„Ši knyga yra savotiškas eksperimentas“
V. Puronas pirmiausia labai norėjo pasidžiaugti šiuo leidiniu, tačiau nenorėjo, kad šis leidinys būtų siejamas tik su juo vienu, nes tai yra visų Jotvingių kryžiaus riterių ordino narių darbas.

„Aš jaučiuosi kaip vienas pirštas kumštyje, o kumštis yra viso mūsų kūno sudėtinė dalis, o kūnas – mūsų Lietuvėlė. Tai sukluskime, nes kiekvienas esame toks.

Pirmas dalykas, dėl kurio norisi truputėlį kilstelėti nosį į viršų, tai, kad yra apkaustai, kurie turbūt buvo negirdėti ne tik XX a. ar XXI a., bet ir XIX a. Šios knygos tiražas kaustytas, o pirmasis mūsų ordinas ir buvo geležinis. Tai ši geležis nėra iš piršto išlaužta.

Matydamas tokią knygą, norom nenorom žmogus privalo ją atversti. Kai atverti, tada skaitytojui yra paaiškinimas, kad tai – geležinė knyga. Toliau esi priverstas versti kiekvieną lapą ir aiškintis, kas čia parašyta. Dar nėra užbaigtas psichologinis sprendinys.

Ši knyga yra savotiškas eksperimentas, nes joje daug žinių, kurias dar turės patikslinti ir mokslininkai. Mūsų ordinas turi šūkį, emblemas, kurios nelabai susišaukia su mūsų heraldine tvarka. Matote mantijas, visus apdovanojimus ant jų, bet tai jau seniai buvo numatyta. Yra užfiksuota, kad dar turime savo simbolius bei vėliavą.

Atkreipkite dėmesį ir į mūsų herbą. Tai jotvingių vytis: šarvuotas raitelis, kurio aukso spalvos skyde yra raudona penkialapė rožė. Tačiau tai – ne tas Vytis, kurį įpratome matyti kaip mūsų valstybės herbą. O, pavyzdžiui, mūsų himnas yra pagrojamas ir Vakarų riterių aplinkoje, o tai juk ir reprezentuoja mūsų valstybę“, – pasakojo V. Puronas.

„Džiaugiuosi, kad dabar su jumis šnekasi ne Vilius, o mūsų istorija“
Knyga pasakoja apie Jotvingių kryžiaus riterių ordiną, seniausią Lietuvos organizaciją, įkurtą 1487 metais ir tebegyvuojančią iki mūsų laikų. Knygoje pateikiamos istorinių dokumentų kopijos, jų vertimai, parodomos bajoriškų tradicijų bei folkloro sąsajos su LDK karyba bei sentimentais. Trumpai aprašomi įvairaus pobūdžio istoriniai įvykiai, lėmę ordino gyvybingumą, minimos istorinės asmenybės, priklausiusios šiai organizacijai anksčiau ir dabar, ordiną legalizavus 2004 m.

Paminėtina originali leidinio puslapių maketavimo maniera, panaudojant koliažo techniką. Tokio maketavimo pavyzdžių, kai derinama viduramžių dekoro stilistika su dabartinių technologijų galimybėmis, sunkiai randama XIX–XXI a. knygų leidyboje.

„Jotvingiai savo laiku buvo didikai, tačiau buvo priversti išbėgti į Žemaitiją. Tačiau vėliau šį ordiną patvirtino Vakarų Europa, išlikę dokumentai bei kitų valstybių žmonės. Tie dokumentai šioje knygoje yra išversti į lietuvių kalbą. Netgi yra išlikę pažymėjimai, kaip Medininkuose šis ordinas egzistavo. Mums beveik nežinomi yra ir mūšiai, o ordino dokumentai ilgą laiką buvo naikinami. Baltarusių mokslininkai teigė, jog mūsų Jotvingių kryžiaus riterių ordinas yra sąšauka su mūsų šalmais. Pažiūrėkime į mūsų tautodailininkų kepures: jų dizainas yra panašus į šalmus, o tai verčia aiktelėti.

Kaip žinome, mūsų tautinis patiekalas yra cepelinai, tačiau šioje knygoje rasite, jog tautinis bajorų patiekalas iki tų pačių cepelinų, duonos bei bulvių atsiradimo buvo alaus sriuba.

Knygoje taip pat yra įvairių ir kitų legendų. Pavyzdžiui, ar žinote, kas yra pliudrės. Pasirodo, tai buvo bajoriškos kelnės. Jos būdavo ne tik patogios tam, kuris jodavo ir norėdavo į jas kažką susidėti, bet buvo ir puiki bausmė išdavikams.

Taip pat verčia aiktelėti ir tai, kad vienas iš mūsų Ordino narių mūsų himną išvertė į jotvingių kalbą, kuri prieš 500 m. išnyko.

Aš džiaugiuosi, kad dabar su jumis šnekasi ne Vilius, o mūsų istorija. Taip pat noriu pasidžiaugti, kad ši knyga yra reiškinys, nesvarbu, ar kalbėčiau dizainerio, grafinio knygų apiforminimo ar istoriniu lygmeniu“, – pasakojo ilgametis V. Puronas.

Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko ilgamečio Šiaulių miesto dizainerio, Jotvingių kryžiaus riterių ordino nario V. Purono knygos „Geležinė knyga: „Kovojantiems garbė!“ pristatymas.
Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.

V. Puronas džiaugėsi, kad ši knyga yra reiškinys, nesvarbu, ar kalbėtų dizainerio, grafinio knygų apiforminimo ar istoriniu lygmeniu.
Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.

„Geležinės knygos: „Kovojantiems garbė!“ pristatyme dalyvavo ir Šiaulių miesto garbės pilietis, Lietuvos mokslo ir visuomenės veikėjas, dailininkas, menotyrininkas, habilituotas mokslų daktaras profesorius V. Rimkus.
Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.