Beveik ketvirtadalis Lietuvos gyventojų, 2017 m. Eurostato duomenimis, yra vyresni nei 60 metų. 44 proc. vyresnio amžiaus žmonių (65 m. ir daugiau) gyvena vieno asmens ūkiuose. Lietuvoje dažniausiai kalbama apie atskirtį, skurdą patiriančius brandaus amžiaus žmones, bet mažai gilinamasi į jų dvasinį pasaulį. Našlės ir našliai išgyvena vienišumą, kurį lemia staigus gyvenimo būdo pasikeitimas, troškimas bendrauti. Senyvo amžiaus žmones trikdo ir tai, kad bandymas kurti naujus santykius, ieškoti naujo bičiulio ar bičiulės neretai visuomenėje stigmatizuojamas.

„Šiaulių naujienos“ nepateiks receptų, kaip prasmingai nugyventi mums skirtą laiką, o pasidalys kelių šiauliečių pasakojimais, kaip jie nuspalvina savo senatvės dienas.

Dviese pramogauti smagiau
Regina jau keleri metai yra našlė, bet vienatvėje nesikankina, sukiojasi tarp „pagyvenusių sielų“, t. y. Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijoje. Su panašaus amžiaus žmonėmis visos veiklos įdomios: choras, kelionės, vaidinimai, šachmatai, gimtadienių šventės. Regina šoka „Želmenėliuose“ – močiučių grupėje, lanko Trečiojo amžiaus universitetą. Ankstesniais metais studijavo turizmą, dabar atsirado naujas fakultetas – sodininkyste susidomėjo. Galės sūnui patarti, kaip sodą prižiūrėti. Moteris du sūnus išaugino, turi 1 anūkėlį ir 3 anūkes – viena jau studentė, matematikos mokslus kremta. Gerai su vaikais moteris sutaria, bet per daug į jų gyvenimus nesikiša. Žinoma, sodo ir daržo gėrybių priruošia, konservuoja – malonu saviškius palepinti. Mėgsta Regina šeimininkauti – anksčiau firminiu medaus tortu  visus vaišindavo, dabar – obuolių pyragu, keksiukais.

Su draugu Broniumi Regina susitikinėja jau dvejus metus. Abu drauge į vaidinimo repeticijas, įvairiausius renginius vaikšto. Dabar reta gražiai šokančių vyrų, o Bronius – puikus šokėjas, todėl šventėse smagu. Sūnūs supranta, neprieštarauja – juk maloniau mamą matyti laimingą. Bronius inžinerinį išsilavinimą turi, linkęs prie meistrystės. Mėgsta žvejoti, bando piešti. Sportuoja. Ji irgi šiek tiek bandė tenisą žaisti, čiuožti.

Kelionėse ir renginiuose Regina mėgsta pafotografuoti. Paskui gėrisi, prisiminimais dalijasi.

Gražiam pabuvimui, pasak Reginos, daug pinigų nereikia. Svarbiausia namuose neužsisėdėti. Kai išeini į žmones, užsimiršta negalios, vargai. Ašarą nubrauki, ir vėl gerai.

Dejuoti laiko nėra
Genė į užtarnautą poilsį išėjo prieš 8 metus. Anksčiau dainavo ansamblyje „Auda“, deja, iširo. Džiaugiasi moteris atradusi bendraminčių Pagyvenusių žmonių asociacijoje. Čia labai draugiški žmonės susirenka, o kolektyvo siela Laima – tikra pramaniūgė. „Dainuojame, vaidiname, šventėse prisišokame. Jokių intrigų, piktumo, su gražiu humoru, linksmumu. Pavyzdžiui, naujametiniame vakarėlyje Laima „televiziją“ suorganizavo, jaunos pasijutome, moteris su moterim šokome – smagiau negu vestuvėse“, – pasakojo Genė.

Su draugu jau daug metų buvo pažįstama, „Audoje“ kartu dainavo. Jis šiek tiek vyresnis, bet labai šaunus. Kolektyvas puikiai priėmė. Bet daug girtis moteris nelinkusi, gal pykčio ar pavydo baiminasi: „Kokia čia garbė – turi ar neturi.“

Tolimų kelionių moteris nenori. Į Šventąją nuvažiuoja, kavinėse pasišoka. Pasak Genės, Lietuvoje daug gražių dar neaplankytų vietų, o tolimame krašte kažkodėl nemiga kankina.

Genė džiaugiasi, kad pavyko vaikų darželyje įsidarbinti kiemsarge. Sniego pakasus, tokia šiluma užplūsta. Kol yra sveikatos, gera padirbėti. Ir vaikučiai labai malonūs, auklėtojos Rūtelės išmokyti gražiai pasisveikinti. Grįžus po darbo lėks pas sūnų talkon, vėliau kiti reikalai, dar nebaigta perskaityti knyga laukia – kiekvieną žodį į save sugeria, kai įdomi pasitaiko.

Moteris nesupranta dejuojančių, kad pensininkams sunku gyventi. Jos požiūriu, jauniems sunkiau. „Turi tris kambarius, neišsimoki – išsikeisk į vieną. Kam vienai namas 220 kvadratų? – svarsto moteris. – Mirus vyrui pardaviau namą, pasidalijau su vaikais – jiems vaikus aprengti reikia, su šeima kur nors pailsėti. Gera gyventi, kai darai tik tai, ką nori daryti. Kad tik sveikatos užtektų.“

Jaučiasi reikalinga
Stasė moka savo gyvenimą gražiai nuspalvinti šokiu ir dainomis. Nėra kada ant suolelio susėdus pliaukšti. Para per trumpa. Dainuoja Rėkyvos ansamblyje. Repeticijos 3 kartus per savaitę. Valanda pirmyn, tiek pat kelionė atgal, repeticija 2 val. Bet kai mėgsti, neprailgsta. Dar dainuoja pagyvenusių žmonių ansamblyje. Pagavus valandėlę  pamezginėja.  „Kai rankos užimtos, galvoje dejonių mažiau, nervus ramina, – sako Staselė. –  Anūkams rankų šilumą atiduodu.“ Moters 3 anūkai jau suaugę – po 30 metų ir kojinės nemažos – net 46 dydžio.

Dainuoti Stasė pradėjo į senatvę, nuo 2007 m., kai grįžo gyventi į Šiaulius iš Druskininkų.  Vaikystėje mama sakydavo, kad klausos neturi. Mėgo skaityti, deklamuoti  eilėraščius. Dabar sakosi, kad susijaudina, tekstą pamiršta, suklysta skaitydama. Dainuoti smagiau. Sportas moters nevilioja. Būna bėdų su kraujo spaudimu. Pasak Staselės, nieko stebėtina: į pasą pažiūrėk ir nedejuok – jau 73-eji. Netradiciniu būdu gydosi. Spaudimą pavyksta sutvarkyti.

Nesiskiepija,  nuo virusų pikiu ginasi – pauosto užpiltinės, arbatų geria – aviečių, medetkų. Iš dukros sodo erškėtuogių pasirenka. Uogauti sunkoka, o grybauti abu su draugu Kazimieru mėgsta.

Kazimierui netrukus sukaks 82-eji. Jis ansamblyje dainuoja, lanko sporto veteranų klubą, tenisą žaidžia 3 kartus per savaitę. Pasak Staselės,  lieknas ir strikalioja neblogai. Jiedu jau penkerius metus drauge. Stasė pripažįsta, kad buvo atkalbinėjančių, esą, kam tau reikia tarnauti. „Gal ir tarnauju, bet aš nesijaučiu blogai. Man reikia žmogaus šalia. Viena būti nemoku. Žmogus nerūkantis, negeriantis, ačiū Dievui. Šeimų neišskyrėm, abu – našliai. Labai smagu, kai sutari, jautiesi reikalinga“, – moteriškai atvirauja Stasė. Ji džiaugiasi, kad ir vaikai supratingi, neprieštarauja.
 
Nė minutės be dainos ir poezijos
Aktyvūs brandaus amžiaus žmonės ginasi nuo vienatvės ieško, su kuo galėtų džiaugsmu ir rūpesčiu pasidalinti. Zitos vyras paralyžiuotas, jau 15 metų lovoje, slaugomas namuose. Insultas, operacija, medikų klaidos, pasak Zitos, padarė vyrą visišku ligoniu. Dievas nei pasveikti, nei numirti neleidžia. O geras žmogus buvo. Moteris kartą tik buvo kelioms savaitėms nuvežusi vyrą į slaugos ligoninę. Savaitę verkusi taip, kad kaimynai ėję pažiūrėti, ar jau vyras numirė. Neištvėrė, parsivežė. Vyro Zita neapleidžia, kol gyvas, juo rūpinasi, apiplauna, dukterėčia neretai ligonį slaugyti padeda. Bet moteriai reikia vyriško peties, nuoširdaus protingo pokalbio.

„Esu be didelio mokslo moteris, bet labai mėgstu poeziją, – prisistatė Zita. – Poezijos popietėse  Dainų progimnazijoje, P. Višinskio bibliotekoje, Kairiuose – savo gimtinėje, kartais per  radiją savo eilių paskaitau.“ Eilėraščiai gimsta čia pat bet kokia tema. Juos visus autorė moka atmintinai. Kai kuriems iš karto melodiją sukuria. Pokalbio metu moteris padeklamavo ir padainavo apie meilę, ilgesį, atsisveikinimą su tėvyne, apie nuskurdintą Lietuvą ir apie grybus, ir apie ąžuolus.  Šviesios atminties S. Bulzgys ir A. Sabaliauskas raginę plunksnos nemesti, nes eilės iš pačios širdies liejasi. Kelis eilėraščius almanache išspausdino, moteris svajoja savo poezijos knygelę išleisti, jeigu atras lėšų. Anūkėliams yra po knygą sudariusi – didelę, brangią.

 Zita dainuoja chore „Šarma“. Tarp draugų, kompanijoje dainuoja savo kūrybą. Nors natų užrašyti nemoka, melodijas puikiai įsimena. Net rusų kalba ji eiles kuria, ukrainietiškai dainuoti moka. Rezga slaptą mintį sudalyvauti projekte „Lietuvos balsas. Senjorai.“

Su savo draugu Zita Pagyvenusių žmonių asociacijoje susipažino. Jis – našlys. Daina suartino, vienatvę praskaidrina. Gyvenimas netuščias tampa. „Labai reikia žmonėms suėjimų, pobūvių. Yra kur pasipuošti, susišukuoti gražiai. Vieni kitų išklausome“, – pasakoja Zita. Negi senam  tik bažnyčioje ar kieme ant suolelio sėdėti, kaimynus apkalbinėti? Jos draugas stiprus šachmatininkas, labai apsiskaitęs. „Malonu širdingai pasikalbėti. Tūkstančius knygų perskaitęs, istorijos, politikos, geografijos temomis mane į kampą įvaro. Aš jį dainomis priveikiu. Visi jausmai, visi judesiai pagal amžių, – juokiasi Zita.– Šachmatais lošti mane moko, apsimeta kvailesniu, leidžia išlošti.“ Vaikai ir anūkai po pasaulį išsibarstę: Londone, Vokietijoje, Šri Lankoje. Dukra kinams dėsto vokiečių kalbą. Zita tik  internetu  su saviškiais pabendrauja. O skaudžią baisią vienatvę užmušti padeda  gyvas bendravimas.

Laikas gyventi sau
Genovaitė drąsiai rėžia: „Vienatvė yra kelias į ligas.“ Su Vidmantu jau daug metų bendrauja, renginiuose, koncertuose – visur kartu. „Draugė galės, negalės, o mes pasitariame ir pirmyn. Ypač žiemos dienos praskaidrėja, kai  važiuojame, šokame, dainuojame. Taigi linksmybių turime, sveikata nesiskundžiame“, – pasakoja Genovaitė.

Genovaitė su Vidmantu 4 kartus per savaitę lanko baseiną ir sporto salę – išsiperka metams abonementą. Greitu laiku į Egiptą važiuos abu. Moka pasitaupyti kelionėms. Nėra taip blogai, kaip kai kas dejuoja. Turi savo ūkį, daržovių užsiaugina. Pasak Genovaitės, kuo daugiau dirbi, tuo daugiau energijos pasigamini. Neįsivaizduoja moteris, kaip reikėtų per dieną pro langą žiūrėti.

Moteris 4 anūkus turi. Anksčiau veždavosi visus  į Palangą, dabar jau patys jie nebenori,  kitokių pramogų randa. Skeptikams Genovaitės atsakymas aiškus: „Jau visko – vaikų ir anūkų – prisižiūrėjome, atidavėme, kas priklauso, padarėme. Jau turėtume atsiprašyti, atsiriboti – sau gyventi. Tegu vaikai pamato, kad močiutės linksmai gyvena.“

Artimesni nei giminės
Romanas  su žmona Pranute jau trejus metus dalyvauja Pagyvenusių žmonių asociacijos veikloje.  Draugai pakvietė. Žmona buvusi pedagogė, jis – prekybininkas. Jaunystėje dainavo prekybininkų chore, kapeloje grojo. Privačiuose vakarėliuose dažnai kviečiamas pagroti.

Asociacija kas mėnesį  gimtuvininkus pagerbia. Sudalyvavo kartą tokiame renginyje ir įsiliejo į kolektyvą, pritapo. Turi dabar kur gabumus realizuoti. Jis groja akordeonu ar pianinu, kada reikia, su žmona drauge padainuoja. Ir chore abudu dainuoja. Ir vaidina. Važiavo pasirodyti į Klaipėdą ir kitur. Visi giria puikią veiklos organizatorę Laimutę, kuri „užkuria“ linksmybes. Pasak Romano, su gimine tiek nesusitinki, nepabendrauji, kaip su tokiais gerais draugais.

Kadangi Romanas gyvena Kairiuose prie pat ežero, kartą ten surengė repeticiją. Kitąsyk – romansų vakarą. Klebonas Rimantas įleido į bažnyčios bokštą, istoriją papasakojo. O poilsiautojai sugulę paežerėje galėjo koncerto klausytis. Įdomių kelionių, renginių nestokojama. Vieną dieną choro repeticija, kitą – vaidinti važiuoja. Chore per 20 žmonių, dabar jam Nijolė Karalienė vadovauja. Aldona Žičkienė, pagrindinė spektaklių režisierė, labai reikli – nepasakysi žodžio ne taip, turi tiksliai išmokti. Maždaug metus ruošiamas vienas spektaklis. Pasirodyti nedaug tenka, viena kita biblioteka pakviečia. „Kultūros darbuotojams paukščiukas, o patiems malonu: autobuse klegame,  smagumo begalybės“, – juokiasi Romanas.

Minusus Romanas aptaria du. Pirmasis demografinis: „Kiekvienas vyras pas mus po 10 moterų turi   pagloboti. Dauguma moterų – našlės, o vyrų tokio amžiaus mažai belieka. Gal ir aktyvumo trūksta. Sutuoktinių 3 šeimos aktyviai dalyvauja. Yra porų, kurios gyvena drauge arba draugauja. Gal 5 bus. Iš viso  – 10 vyrų.  Reikia  gerai suktis, kad suspėtum ir savo žmoną pašokdinti. Kai vaidinti reikia, du beliekame. “

Antras – socialinis: „Anksčiau turėjome salę Stoties gatvėje. Ar mes, pensininkai, galime kokias patalpas savo lėšomis įsirengti, susiremontuoti? Tenka laikinai įsiprašyti į P. Višinskio biblioteką. Žadamas mažas kambariukas prie „Polifonijos“ tik posėdžiams tiks, repetuoti per mažas. Gal įleis Kultūros centras, kai suremontuos…“

Vis dėlto abu su Pranute  patenkinti. Gyvenimas prie ežero, palei pušyną – koks grožis. Romanui  76-eri, žmonai kiek mažėliau. „Šaltu sniegu išsiprausi ir metus pamiršti.  Ne pasas ką rodo yra svarbu, o kaip jautiesi. Laimingi, kad patekome į tą sūkurį“, – apibendrina Romanas.

Prie Virvytės.
L. Kančiauskienės archyvo nuotr.

Sportui pasiruošę.
L. Kančiauskienės archyvo nuotr.

Keliaujame.
L. Kančiauskienės archyvo nuotr.