Šv. Kalėdos – tai šeimos ir sielos šventė. Ji neša viltį šiandieniam susiskaldžiusiam pasauliui, kuriame vyksta ne tik išoriniai karai, griūtys, bet ir žmogaus širdyje, vertybių pasaulyje didelė sumaištis. Nelengva rasti jėgų sustoti ir pamąstyti apie tai, kas yra svarbiau už vitrinų blizgesį, lenktynes dėl miesto eglių prašmatnumo. Apie Kalėdų prasmę „Šiaulių naujienų“ skaitytojams kalba įvairaus likimo žmonės.

Kalėdų prasmė
„Šv. Kalėdos pirmiausia yra kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė. Kristus atsiunčia mums nuostabią dovaną ir už ją mes turime būti dėkingi, – sako kunigas Donatas. – Dėkingumą savo malda rodome Dievui Bernelių mišiose ar Kalėdų rytmetį prie Prakartėlės nuoširdžiai pasimeldę. Džiugu, kai  jaunos šeimos, su savo mažutėliais ateina į Mišias, leidžia ir jiems pajusti dvasines dovanas.“

Kūčių vakarą, pasak kunigo Donato, kalėdaitį palaužę, pasidaliję, turėtume taip pat maldos nepamiršti. Pasibuvimas prie stalo skirtas ne pilvo prikimšimo apeigoms, o bendrystei. Ne materialinės dovanos, o savo laikas, padovanotas kitam žmogui, yra gražiausia dovana. Tai patvirtinimas, kad tas žmogus yra ypač svarbus ir reikalingas mano gyvenime. Gražu, jei nepamirštame ir šalia esančių, ne tik artimųjų, bet ir likimo nuskriaustų. Žmogus yra pašauktas parodyti savo gerumą, taip jis atsilygina Dievui už gyvenimo dovaną. Adventas – laukimo metas, skirtas paruošti savo širdis didžiajam susitikimui su Kūdikėlio gimimo švente. Gaila, kad ne visi išgirstame tą kvietimą, paskęstame šurmuly.

Kalėdų pasaka
„Aš sėdėjau Kalėdų Seneliui ant kelių. Jis man pašnibždėjo, kad gyvena ant Ausies kalno, todėl viską girdi. Jis girdėjo, kaip verkiau, kai man rankytė skaudėjo. Kai supykęs mamytei pasakiau, kad jos nemyliu, taip pat išgirdo. Bet aš Seneliui papasakojau, kaip jo ilgai laukiau, kokius laiškus piešiau, pažadėjau geras būti ir gražią dovanėlę gavau. Seneliui patiko, kaip aš su kitais vaikais šokau, daineles dainavau: apie kiškį ir apie snaigę. Linksma buvo šventė, o ypač smagu, kaip mamos ir tėčiai pasaką vaidino: juokingas šernas, ir varlė, ir lapė, ir voverytė pūstauodegė. Dabar laukiu naminių Kalėdų. Kai miegosiu, pro žvaigždeles gal vėl Kalėdų Senelis sugrįš...“ Tai keturmečio Pauliaus pasakojimas.

Išsipildymo laikas
„Šios Kalėdos mūsų šeimai pats didžiausias džiaugsmas. Mes jau turime kūdikėlį. Šiemet švęsime be blaškymosi, be draugų, nes saugosime savo didžiausią stebuklą. Mums nebus nuobodu, nes mūsų meilė – išsipildė. O širdyje toks gerumas“,  – dalijasi džiaugsmu trisdešimtmetė Gabrielė.

Kryžiuojasi likimai
„Kai esi pačiame vidury, kaip žmonės sako, pusamžis, pradedi į daug ką žiūrėti kitomis akimis, – svarsto tris insultus išgyvenęs šiaulietis Mykolas. – Lėkiau puoliau – kur? Rūpėjo įsikurti namus, rūpėjo, kad vaikams netrūktų nieko, kad pakeliauti galėtume. Užaugo vaikai, o rutina taip įsuko… Kitą šeimą sukūriau, siekiau geras tėvas būti. Bet tarp manęs ir pirmosios žmonos vaikų liko kažkoks pleištas, jaučiu jų nuoskaudas, kad mamą palikau. Paguoda – jauniausias sūnus, bet jis jau savo gyvenimą kuria. O aš? Žmona toli, pasimatome tik per šventes, nes verslas nepasisekė, praradome ir pinigus, ir namus, ir sveikatą. Liko krūva skolų ir viltis. Kalėdos. Susitiksime. Apsikabinsime...“

Ant slenksčio
„Šių metų Kalėdos – tai švinu į širdį krentantys prisiminimai, – pradeda pasakojimą šiaulietė gydytoja Teodora Laimutė. – Atrodo, jie seniai giliai nugrimzdo, o tik paliesk ir iškyla. Mes kitokie. Gyvename ir mirsime kitokie – pabuvoję tamsiuose, kankinančiuose, laiko narvuose ir juose įgiję kitokios patirties.“

Laimutės šeimoje mama davė religinius pagrindus, kuriuos gyvenime tik papildydavo pasiskaičius,  pati sakosi priėjus išvadą, kad yra virš mūsų Tas, kuris aukštai. Laimutės žodžiais, „kiek lyg ungurys besiropštum iš gyvenimo narvo – be Jo pagalbos nepavyks. Tuomet... įsikibk į Kristaus ranką, kad nepaklystum ir žygiuok jo meilės nušviestu taku.“

Moteris ryškiai prisimena vaikystės eglutes. Pirmoji buvusi namuose: „Atbundu ryte, o prie lovos stovi eglutė.  Man Tėveliukas  pasakė, kad ją rado vasaros ganykloje, šalia miškelio. Kad ją stirna ten papuošė. Ir tikrai patikėjau – putino uogos, spalvotuose popierėliuose mamos išvirti saldainiai, iškarpytos žvaigždutės, obuoliukai maži...“

Naujų, įstabių dalykų pamatė pas kaimynus: „Kai nuėjome į šalia mūsų namų esantį Kiaunorių dvarą pas mano mokytoją Marytę, labai nustebau, kad jų eglutė apraizgyta sidabriniu ir auksiniu lietučiu. Pradėjau klausinėti, kur jų gavo. Juokdamasi mokytojos mama paaiškino: pakanka prie krepšio pririšti virvę, nueiti į parko kūdrą, pabrauki ir trauk grožybes.“

Neteko išbandyti, bet pas kitus kaimynus apsilankiusi dar labiau žavėjosi eglute: „Pasakiško grožio eglutė pas kaimynus Ordus: žiba arbatinukai, nuo svečių šokio bangos lyg švytuoklės siūbuoja grybukai, saldainiai, riestainiai, blizgantys rutuliukai... Lyg sargybinis šokančiuosius stumdžiau, kad nekliudytų eglutės grožio.“ Teodora Laimutė iki šiol susirašinėja su kaimynų anūke Galina ir būtinai jai tai parašys. Norėtų ir savo anūkėlei papasakoti.

Laimutės šeima į Sibirą ištremta 1948 m gegužės 22 d. Bet vaikas, pasak jos, visur suranda jam džiugų pasaulį. Gyveno Irkutsko srities Taišeto rajono Kvitoko gyvenvietėje. Įsikūrė barakuose su lentų sienomis. 14 kambarių – 14 šeimų. Kai viename gale nusičiaudi, kitame atsako „Į sveikatą!“ Kai vaikai bėgiodavo ilgu koridoriumi su 2 durimis galuose, senesnius gyventojus vesdavo iš proto – apliedavo vandeniu, bardavo, papurtydavo, jei pagauna už kupros. Mažai tepadėdavo. Visi vienas apie kitą žinojo viską.

„Auklėjami buvome vyresnių už mus lietuviška dvasia, pamaldumu. Jei pameti pieštuką, eini, meldiesi į šv. Antaną su tokiu pasitikėjimu, kokio nebeturiu, –  ir rasdavau, – prisipažįsta moteris. – Įgriso žiemos pusnys, šalčiai, pamokų ruošimas prie žibalines lempos, nes 12 nakties sustabdydavo elektrą teikiantį motoriuką. Į retai atvežamą kiną nueini ir Dievo prašai, kad tik ilgiau tęstųsi.“ Laimutės tėvas dirbdavo su brigada taigoje, krovė mišką rankiniu būdu, padedant arkliui, kuris kišdavo nosį  žiemą prie laužo pasišildyti ir daugiau 2 metų neišgyvendavo. Vasaromis dirbo prie miškų plukdymo. Buvo gabus, protingas žmogus, užaugęs Nižnij Novgorodo vaikų namuose, puikiai kalbėjo ir rašė rusiškai, kariuomenėje buvęs pulko raštininkas, turėjęs gerą iškalbą. Laikė save laisvamaniu, nors draugavo ir su kunigais, ir su mokytojais. Gerai išmanė techniką, turėjo kuliamąją mašiną, tad sumontavo ir lentpjūvės agregatą.

Kai palengvėjo, baltos duonos gaudavo nusipirkti per didžiąsias šventes. „Nuo nakties stovėdavome eilėje prie parduotuvės, tik bėda, kad kai atidarydavo duris, visa minia pirmyn... Saugokis, kad nesutryptų, – pasakoja Laimutė. – Mokiausi gyventi. Dėdė Jankus buvo labai aukštas. Taigi tyliai prislinkdavau prie jo, įsikibdavau į „fufaikės“ dirželį ir – muistykis, dėdule, kiek nori – mane įnešdavo į vidų.“

Per Kūčias Laimutės mama paruošdavo turimo maisto, sukalbėdavo visi poterius ir miegoti. Bet eglutės puošimas įsiminė: „Eglutei žaislus pradėdavome gaminti prieš mėnesį. Dalydavomės žiniomis, spalvotais pieštukais, kuriais nuspalvindavome iš sąsiuvinių lapo padarytus laivelius, saulytes, mėnuliukus, girliandas, šešiakampes žvaigždes. Klijuodavome iš įvairių spalvų žiedų  popierinius „lenciūgėlius“. Mama taupė, tad tik  kakavines „bonbonkes“ susukdavau į popierių. Obuolių nebuvo, paragavau jų tik Irkutske, kai 1958 m. nuvykome mokytis. Iš Irkutsko parveždavau per atostogas stiklinių žaislų ir Senį Šaltį. Eglutės jau būdavo nepalyginamai gražesnės. Jas sesuo puošdavo.“

Svarbiausias dalykas Kalėdoms, pasak pašnekovės, būdavo vaikų koncertai: „Labai atsakingai susirinkdavome 12 barako vaikai ir jau sutemus nužingsniuodavome pas dėdę Latoną (jo anūkė Marytė dirba Šiaulių vaistinėje). Tame pastate džiovindavo mažas kaladėles, kuriomis apkūrendavo mašinas. Jam mūsų artistų draugija labai patikdavo. Aš buvau lyg režisierius. Mokėmės  dainuoti, šokti „bitutes ir ratelius“, net žinomus rusiškus žaidimus. Dėdė Latonas mums grodavo šukomis, kartu su mumis dainuodavo, šokdavo. Mums jis atrodė lyg Senelis Šaltis – toks senas, o dabar galvoju – dar visai jis jaunas buvo. Visada su šypsena ir gera nuotaika sutikdavo ir išleisdavo.“ Žmonėms labai patikdavę vaikų kalėdiniai vaidinimai, visi laukdavo. Bet liko ir liūdnų prisiminimų. Vienas iš jų – nekaip pasibaigusi eglutės istorija: „Jau paaugusios mes dvi draugės (su a. a.  Eugenija), palikusios savo mažas seses namuose, išsiruošėme pačios nusikirsti eglučių už geležinkelio, laukuose prieš taigą. Taiga čia pat, sniegas kietas, storai nuklojęs žemę, puški puški kol nuėjome, ir mėnulis laukus nušvietė. Viena kitos klausinėjame, kokia turi būti  eglutė. Nusprendėme, kad graži ta, kur tiesiog rankos tarp šakų neprakiši. Vieną gana greit radome, o kitos – nors verk, nėra. Jau ir striokas, ir pavargome, kol suradome. Išdidžios, savimi labai patenkintos paržygiavome. Jos mama buvo delikati, rami, labai ją mėgau, Eugenijai gerai praėjo dovanos pristatymas, o mano mama – priešingybė: retą dieną negaudavau pylos. Labai mėgau skaityti, tad penktokė įnikusi į „Forsaitų sagą“ neapsiruošdavau: dvi ožkas nepašėriau ar nepamelžiau,  vandens su rogėmis kilometro atstumu nuo barako su bidonu neparvežiau, malkų neprinešiau, iki jai sugrįžtant po darbų. Radusi vieną seserį šaltame kambarėlyje taip mane aplupo, kad be jokių Kūčių valgymo kritau miegoti, o ryte pastebėjau, kad veltinyje nušalau pėdos 1 pirštą. Savo eglutę radau išmestą į koridorių, o mano žaislai atsidūrė ant mamos parsineštos retaskarės eglutės.“

Atleidimo šventė
Dar daug galėtų papasakoti Teodora Laimutė, kuri save dabar laisvu paukšteliu vadina. Moteris sako jaunesnė per šeimos rūpesčius kartais nespėdavusi į rarotus, ankstyvąsias advento Mišias.  

„O šie metai – sužaloto, bet laisvo nuo buities paukščio skrydis. Laisvė nugali visus sielvartus –elkis kaip nori, o ne kaip tau išeina. Dabar tokių laisvų ypač mūsų amžiuje vis daugėja: našlės, našliai, kuriems Anksčiausiasis skyrė laiko savo „griekus“ užmelsti, prieš susitinkant su Juo ataskaitai. Adventą – Kristaus gimtadienio laukimą – skiriame apmąstymui ir atleidimui: su savo sąžine pasitariant, malda atsilyginant.“

Pasak  Teodoros Laimutės, kai šventą vakarą susėsime prie stalo, tegu nuo mūsų širdžių nukris slegiantys atšalimo ir susvetimėjimo akmenys.

Kalėdos Sibire.
T. L. DAUNIENĖS  archyvo nuotr.