Rėkyvos ežero plotas beveik 12 kvadratinių kilometrų, o kranto linija – 15 kilometrų. Vidutinis ežero gylis – 2 metrai. Tai didžiausias Lietuvoje vandenskyrinis ir vienintelis tokio dydžio aukštapelkinis ežeras, beje, neturintis intakų, tačiau turi du dirbtinai reguliuojamus ištakus. Rėkyvos ežero aplinkoje yra saugomos teritorijos ir vertingos buveinės. Tai pamėgta Šiaulių miesto bei aplinkinių gyventojų poilsio vieta. Be to, ežeras telkšo regione, stokojančiame kokybiškų vandens telkinių.

Šitokius faktus apie Rėkyvos ežerą galima perskaityti Vikipedijoje. Taigi ežeras mums svarbus daugeliu požiūriu ir, atrodytų, jo išsaugojimas turėtų būti pirmaeilis visokio rango valdžių uždavinys, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vandens lygis ežere sparčiai mažėja. Tačiau labiau apie tai imta šnekėti gal prieš 12–15 metų.

Yra keletas faktorių, darančių įtaką vandens lygiui Rėkyvoje, tačiau rimtų ir efektyvių priemonių užkirsti ežero pelkėjimui beveik nesiimama. Ir tai turėtų būti ne vien vietinės valdžios rūpestis, bet ir Vyriausybės, taip pat ir įvairių sričių specialistų. Dabar gi susidaro įspūdis, kad ežero likimas rūpi nebent tik pavieniams gamtos mylėtojams, gamtosaugos entuziastams. Vienas iš jų – rėkyviškis Ivanas Grigorjevas, kuris stebi ežero būklę ne vieną dešimtmetį ir vis bando iš palaimingo snaudulio pažadinti valdininkus.

Rėkyvos ežerui reikalinga skubi pagalba
„Turbūt jau dvi dešimtis metų mes, ir šiauliečiai, ir rėkyviškiai, kurie esame susirūpinę ežero likimu, rašome raštus ir vietos valdžiai, ir ministrams, ir jų pavaduotojams, – pasakoja I. Grigorjevas. – Aš skirtingu metu esu lankęsis tuo klausimu pas keturis Šiaulių miesto merus, tačiau nieko nedaroma. Ne taip seniai padariau ežero pralaido maketą ir, dabartiniam merui Artūrui Visockui stojus prie miesto valdžios vairo, su dar vienu rėkyviškiu nuvykome pasikalbėti rūpimais klausimais.“

Pasak I. Grigorjevo, ankstesnis pralaidas, per kurį Rėkyvos ežero vanduo nutekėdavo kanalu į Prūdelį, turėjo tik dvi funkcijas: jis būdavo arba atidaromas, arba uždaromas. Tačiau pralaido projektuotojai, matyt, ne viską gerai įvertino ir vanduo savo jėga ne kartą tą pralaidą išplovė, apgadino.

Tuo metu Šilumos tinkluose suvirintoju dirbęs I. Grigorjevas sako pats ne kartą važiavęs tvarkyti pralaido. Vėliau buvo įrengtas naujas užtvaras, veikiantis kiek kitokiu principu. Tačiau ir vėl ne viskas buvo gerai paskaičiuota bei įvertinta: pakilus nestipriam vėjui bangos ritasi per užtvarą ir kanalu teka iš Rėkyvos ežero į Prūdelį.

Tada virš užtvaro miesto valdžios iniciatyva buvo pritvirtinta 15 centimetrų aukščio juosta, turinti sulaikyti nubėgantį vandenį. Bet ir tai nieko negelbėjo: dideli vandens kiekiai tekėjo iš ežero kaip ir anksčiau, net esant visai nedideliam bangavimui. Be abejo, vanduo bėga ir pro užtvaro „apačią“, reikia ar nereikia. Šitaip per parą ežeras netenka po 207 kubinius metrus vandens.

Žinoma, jei tiek vandens tuščiai išbėgtų į kanalizaciją iš kurio valdininko buto ir reikėtų kaskart apmokėti sąskaitas, kalba būtų kita. Tačiau ežero vanduo juk yra kaip ir „niekieno“...

Dūsta žuvys, jachtos dugnais kliudo kelmus
Pasak I. Grigorjevo, mintis apie būtinybę kontroliuoti pralaidu nubėgančio vandens kiekį, nėra nauja. Apie tai dar 1972-1973 metais miesto spaudoje pasisakė to meto vandentvarkos specialistai. Tačiau iki šiol vanduo iš Rėkyvos ežero bėga nesustodamas kiaurą parą, metai iš metų. O juk į jį įtekančių upių ir upelių ežeras neturi. Todėl vandens nuostoliai didžiuliai.

Ežeras nėra gilus, todėl žiemai atėjus ir atlydžiams prasidėjus, vyraujantys vakarų-pietvakarių vėjai ežero vandenį nugena į prie Bačiūnų esantį „kampą“. Deguonies prisodrintas vanduo per užtvaro lėkštės viršų nubėga kanalu. Jeigu rytą vandens ant ežero būna daug, vakarop visas jis jau atsiduria kanale. Negaudamos deguonies prisodrinto vandens, ima dusti žuvys. Per žiemą tai nutinka du-tris kartus.

Nepatenkinti seklėjančiu ežeru ir buriuotojai, kai jų jachtos dugnais braukia per kelmus ar seklių pakrančių dugno smėlį... „Kalbėjausi su jachtklubo valdžia, – pasakoja I. Grigorjevas, – kuriai daug rūpesčių kelia seklėjantis ežeras.“

Palei ežerą, pakrantėje, gyvena žmonės, sodininkai. Būna, kad iš jų sklypų fekalijos pumpuojamos į melioracijos griovius ir toliau drenažu nubėga į kanalą, jungiantį Rėkyvą su Prūdeliu. Pasak mūsų pašnekovo, dar anuomet šitokiu savo „išradimu“ jam gyrėsi vienas aukštas pareigas užimantis valdininkas, o nuo to griovio sklindantis nemalonus kvapas buvo jaučiams iš toli...

Pašnekovo įsitikinimu, vargu ar su metais čia kas pakito, ir tai esanti dar viena visų mūsų bėda. Ar bent nutuokia šiltomis vasaros dienomis Prūdelio pakraščius nugulę poilsiautojai, kokiame vandenyje maudosi jie ir jų vaikai? O iš Prūdelio visas tai „tranzitu“ patenka į Talkšos ežerą...

Bet grįžkime į Rėkyvą. Mokslininkų atlikti ežero vandens tyrimai parodė jame esančias dideles  fosforo, azoto ir kitokių cheminių junginių koncentracijas.

Kur žiūri valdininkai?

„Kartą man esant pas merą, tas išsikvietė R. Šemetą, tuometinį miesto savivaldybės Aplinkos skyriaus vedėją. „Kodėl nieko nedarote?“ – klausiu jo. „O ką aš galiu padaryti...“ – skėsčioja rankomis R. Šemeta.

Kasmet sodininkų gretos pasipildo maždaug šimtu naujų narių. Žinoma, jie įsirengia fekalijų surinkimo talpas, tačiau jas periodiškai reikia ištuštinti ir išvežti, o tai kainuoja pinigus. Todėl kai kurie „inovatyvūs“ sodininkai minėtų talpų turinį tiesiog išleidžia į griovius...

Dėl išvardytų negerovių mūsų pašnekovas teigia kreipęsis ir į Seimą, tik iš ten kol kas negavo jokio atsako.

„Kai pirmą kartą lankiausi pas merą A. Visocką, jis tvirtino neturįs pinigų, kad imtųsi spręsti Rėkyvos ežero problemas, – prisimena I. Grigorjevas. – Sakau jam, kad nedideli, pone mere, čia tie pinigai: leiskite mums, žvejams mėgėjams, imtis iniciatyvos ir surinkti patiems reikiamą sumą bei už juos ežero pakraštyje įrengti užtvarą, kad vanduo, ypač žiemos metu, nebegalėtų laisvai nubėgti į kanalą, bet atsimušęs grįžtų atgal į ežerą. „O tu įrodyk, kad esi teisus“, – paprašė meras.“

Pasak I. Grigorjevo, žiemą, sulaukęs atodrėkio, jis pakvietė atvykti prie pralaido R. Šemetą, Rėkyvos gyvenvietės seniūną bei vietinį žvejį kaip liudininką, kur kiekvienas nesunkiai galėjo įsitikinti, jog vanduo tikrai bėga per užtvaro viršų.

„Visa, ką aš galiu padaryti, tai atleisti R. Šemetą ir sujungti du Savivaldybės skyrius į vieną“, – pasakė meras įvertinęs situaciją.

Valdiškas požiūris
„Atliekamas kasmetinis Rėkyvos ežero monitoringas. Anksčiau atsiskaitymai vykdavo Rėkyvoje, kur galėdavo dalyvauti ir visuomenė. Dabar, kad žmonės mažiau žinotų apie tikrąją padėtį, tokie susirinkimai vyksta Savivaldybėje. Susirenka ten mero pavaduotojas, dar keli žmonės, pasėdi, ir tuo viskas pasibaigia“, – teigia mūsų pašnekovas.

I. Grigorjevas tvirtina dalyvavęs viename savivaldos posėdyje, į kurį buvo pakviestas ir ministerijos atstovas.

Rėkyviškis aktyvistas teigia įrodęs savo pozicijos pagrįstumą ir savo darbo pralaido maketą susirinkusiems pademonstravęs. Atrodė, visiems aišku, jog reikia imtis priemonių ir nebeleisti vandeniui laisvai nutekėti iš ežero. Ir ministerijos atstovas tada palaikė tokią nuomonę. Tačiau taip tik atrodė. Valdininkų kaktos pasirodė nepramušamos, o vienas dar pareiškė, jog I. Grigorjevo argumentai mažai ko verti, nes maketas padarytas „ne pagal mastelį“...

„Pridarė klaidų, o pripažinti nenori. Tuo tarpu ežeras ir toliau senka“, – neslepia savo apmaudo Rėkyvos ežero gynėjas.

Per tą nelemtą kanalą iš ežero išbėga vanduo, ežeras dumblėja ir seklėja. Sausėja ir čia esantys durpynai, dėl ko vasarą kyla gaisro pavojus. Prieš kelerius metus miesto gyventojai juto į jų namus besiskverbiančius durpynų gaisro dūmus...

Ežeras sparčiai seklėja
Poledinė žūklė yra I. Grigorjevo pomėgis, kurį jis kultivuoja jau pusė šimto metų. Kaip ir dažnas vietos žvejys, jis žino giliausią ežero vietą, kurios gylis prieš penkiasdešimt metų buvo 7 metrai. Mūsų dienomis tos vietos gylį išmatavo žvejai – 4 metrai 75 centimetrai...

Taigi ežeras per pusę šimto metų tapo seklesnis daugiau nei dviem metrais. Nereikia čia būti dideliu matematiku, jog suprastumei, kad liekant vien tik pasyviais stebėtojais, po kokio šimto metų Rėkyvos ežero vietoje turėsime tik didžiulę pelkę... Ir, ko gero, tada ateities žmonėms bus sunku net įsivaizduoti, jog čia kažkada plaukiojo visokios žuvys, perėjo paukščiai, virė gyvenimas, pakrantėse būriavosi poilsiautojai, vandens paviršių skrodė buriniai laiveliai, ant bangų suposi žvejų valtys... O kad tokia liūdna perspektyva virstų tikrove, reikia visai nedaug: tik mūsų visų abejingumo.