Pirmiausia galime pradėti nuo šviežienos – D. Augulio „Meilės varpo“ ir baigti gaida, kad mūsų mieste nieko gero. Didmiestis, bet kažkoks kaimietiškas. Dzingu-lingu įdomu, o menas, kuris provokuoja ir skatina mąstyti, mus tik skaldo. Su tokia dvasia vargu ar pretenduojame į progresą – net ir visame kame. Bet iš pradžių. Vilniuje pernai griuvo Žaliojo tilto skulptūros – miesto valdžia patenkino visuomenės keršto troškimą už būtąją blogą santvarką ir neteisingą gyvenimą. Visuomenė norėjo ir garsųjį „Vamzdį“ nuteisti myriop už labai ryškias ir neestetiškas rūdis, bet šis išliko. Šiauliuose klostėsi panašus scenarijus: kraują kaitino į aistras aistrino V. Purono meniniai akcentai, bet nekaltąjį „Kėlinuką“ iškeldino. Prie „Lapės“ raitome klaustuką. G. Lukošaičio „Verkianti mergaitė“ kaip reikiant visus sugraudino – bliovėm, šaukėm, ieškojom vargšei nosinaičių, žiemą ir kepurę maukšlinom. Išliko. Kalta juk vieta, bet ne objektas. Pakentėkite – po poros metelių verks kitoje vietoje. Gal 2016 m. bus geresni? Bet kam rūpi tas miesto grožis ir viešųjų erdvių puošnumas, jeigu mūsų pačių mieste nėra. Esame tik tada, kai norime procesus iškoneveikti – čia jau esame profai. Sakote, kad menui nereikia tvarkos ir atrankos. Dar ir kaip reikia.

Biurokratija pati išpjovė būsimas iniciatyvas
Taigi klausiame – pernai meninius akcentus griovėme, gal šiemet kažką „uch!“ turėsime ir pagaliau būsime ne juokingi, o garbingi ir gyvybingi. Jeigu jau valdžia elgiasi radikaliai versdama, tai gal ir statys lygiai taip pat?

Taikinyje pirmiausiai atsiduria V. Puronas – kaip čia su Vilniumi, kaip su Šiauliais?

Jis sako, kad vertimai vertimams nelygūs, nes dailė atstovauja savo epochai ir istorijai. „Kalbant apie Vilniaus vertimus, tai čia aiškiai matosi politinė valia, kuri džiaugsmo atnešė labai nedaug, o rezultatas neleidžia didžiuotis dabarties branda. Anuomet, 1991–1993-iaisiais ideologinius vadų stabus vertė visa Lietuva, tokiu būdu atsisveikinusi su primesta ideologija, mus išnaudojusia valstybe ir mūsų tautą niekinusia santvarka. Dabar, po tiek laiko, pernykštis Neries tilto skulptūrų vertimas, mano ir daugumos kultūros žmonių nuomone, buvo dirbtinis, neskanus“, – kalba dizaineris.
O štai „Penktasis kėlinys“ – ne tarybiniais laikais statytas, ne ideologiniais dezodorantais kvėpintas. Džiugu, pasak V. Purono, kad jo griovimas gerokai pakenkė Savivaldybės autoritetui, nes akciją lėmė asmeninės sąskaitos, po popierių krūvomis vertiko autorystę paslėpusios. Dizaineris mano, kad ateitis viską atseikės ir subalansuos, o dabar tiesiog paviešino, kad pastato grietinėlei trūksta ir kultūros, ir išsilavinimo.

„Biurokratinis požiūris į šiauliečių iniciatyvas, darbus ir paaukotas lėšas visuomet naikins būsimas iniciatyvas. Tai – taisyklė be išimčių, visada aktuali. Šiais metais Šiauliai minės 780 metų jubiliejų, o ranka pasiūlymams nekils, kai visuomeninės iniciatyvos paverčiamos nusikaltimo atmaina. Nedaug naudos atneš ir kelių naivuolių vargani pasiūlymai be patirties, be finansinių galimybių... Labai tikėtina, kad jau paruošta valdiška piniginė ir juridinė demagogija „tiems, kurių laikas atėjo...“ Pagyvensim – pamatysim“, – šypsosi Vilius.

Paskutiniųjų mūsų miesto akcentų, menininkas sakosi nenorįs kritikuoti, niekada to nenorėjo daryti ir nedarys. Juos įvertino pati epocha šiauliečių lūpomis.

Kad Naisiuose dairosi įsikurti milžinų V. Purono „Žalčių šeima“, autorius nenori viešinti. „Šiauliai yra pramonės miestas, tuo pačiu – reiškinys, kuriame tebeslypi ne tik labai daug galimybių, bet ir patriotizmo“, – pabrėžia Vilius. Jis prisipažįsta, kad dar keli stambūs kūriniai, galėję miestą padaryti įdomų, netrukus bus baigti, iškeliaus svetur ir garsins Šiaulius kitur.

V. Kinčinaičio Šiaulių pjūvis
Kaip ir visada, menotyrininkas V. Kinčinaitis taikliai sudėlioja į vietas – kas ir kaip Šiauliuose.  Sujudimą mieste dėl meninių akcentų ir viešųjų erdvių jis vertina labai gerai – kiek galima būti  pasyviems visiškoje periferijoje, nuošalyje visų procesų, kai Lietuvoje tvarkomos viešosios erdvės, kyla skulptūros bei meniniai akcentai, kai tvarkosi miestai.
Bet vis tiek stebėtinai ir čia Šiauliai išsiskyrė savo chaosu ir bendru taisyklių nebuvimu. Palyginimui menotyrininkas pateikia Klaipėdą ir Telšius. Klaipėdoje viskas buvo puikiai sutvarkyta, gerai organizuotas skulptūrų įgyvendinimas (su Šiauliais nepalyginsi). Tai, kaip buvo įgyvendinamos skulptūros ir kaip viešos erdvės sutvarkytos Telšiuose, su Šiauliais irgi nepalyginsi.

„Šiauliai lieka chaotiška provincija, nors, atrodo, miestas nemažas. Taip yra, matyt, todėl, kad Šiauliuose tebėra įsisenėjusios amžinos problemos: nėra bendros tvarkos, kaip viešos erdvės turi būti tvarkomos, kaip turi būti statomi skulptūriniai akcentai“, – sako V. Kinčinaitis.

Pasak jo, į viešas erdves pretenduoja visi: politikai, verslininkai, visuomenė, menininkai. Ir kiekvienoje viešoje erdvėje susikerta labai daug skirtingų interesų ir skonių. Kai kas nors atsiranda, vieni piktai burba, kiti euforiškai džiūgauja, treti tyli, ketvirti lieka abejingi.

Kas atsirado per paskutinius metus Šiauliuose? Verslininkų iniciatyva paminklas Ch. Frenkeliui – kaip ir viskas tvarkoje, bet taip ir neaišku, ar jis tikrai vietoje, ar vis dėlto turėjo būti fabrikų teritorijoje, o ne prie Prūdelio – jau galima išreikšti daug įvairiausių pastebėjimų.

Atsirado paminklas garsiam pedagogui J. Murkai. Bet atsirado paties skulptoriaus – J. Murkos giminaičio – iniciatyva be jokio konkurso, be bendros tvarkos, kaip dovana. „Bet pati skulptūra, kaip matome, yra masyvi, brutali, tikrai nesuteikianti daug estetinių išgyvenimų ir tas pastatymas praėjo be jokio rezonanso – visiškai tyliai, nors tai didžiulis monumentas“, – nulinį poveikį apibendrina menotyrininkas.

Per skulptūrų plenerą atsirado G. Lukošaičio „Verkianti mergaitė“. Tai, pasak V. Kinčinaičio, buvo meninė provokacija, suplanuota ne kaip monumentas, bet kaip visuomenės dėmesį sužadinanti skulptūrinė meninė akcija. „Pavyko – įsižiebė įvairios diskusijos, buvo labai daug nepatenkintų ir politikos, ir visuomenės atstovų. Bet šitas skulptūrinis objektas patenka visai į kitą kategoriją – į šiuolaikinio konceptualaus meno kategoriją. Tai didelis atotrūkis nuo paminėtų skulptūrų“, – sako V. Kinčinaitis.

Po to iš kažkur atsiranda D. Augulio „Meilės varpas“ Vilniaus gatvėje, kuris vieniems kelia begalinį džiugesį, (nes, ačiūdie, jau nebeverkianti mergaitė, bet ornamentuotas granito luitas su varpu). „Bet menininkams jis kelia pasibaisėjimą – vis dėlto tai yra kičinis objektas su neišbaigta forma,  etnokultūrinis ir labiau tinkantis kaime, bet jokiu būdu ne šiuolaikinio miesto centre.

Sakykime, žmonės praeis pro šitą objektą – vienas gali būti patenkintas, kitas tiesiog pakraipo galvą ir stebisi, kaip neatsitrenkė į ne vietoje pastatytą objektą, ketvirtas eina pasipiktinęs, nes žeidžia jo orumą ir miestiečio savivoką“, – mano V. Kinčinaitis.

Pastaba valdantiems: plano ir susitarimo
V. Kinčinaitis sutinka, kad turi būti tam tikra miesto politika (arba ilgalaikis planas) skulptūrinių objektų statymo atžvilgiu, miesto viešųjų erdvių keitimui. Laikas valdyti chaosą tuo pačiu apsisprendžiant, ar miestui eiti provokatyviu keliu ir būti atviram šiuolaikiškiems skulptūriniams akcentams, ar atvirkščiai – statyti tik vietinės reikšmės, mūsų vietiniams nusipelniusiems miestiečiams ir taip žadinti miestiečių istorinę atmintį.

„Vienaip ar kitaip turi būti tam tikra idėja, koncepcija ir tos veiklos kryptingumas. Bet tos problemos labai sunkiai sprendžiamos. Į vieną erdvę pretenduoja labai daug socialinių grupių su savo skoniais, su savo vertybėmis ir, nori nenori, vieša erdvė bus ginčų, diskusijų, derybų vieta kaip ir bet koks turgus, kur žmonės susitinka ir derisi. Bet kuo daugiau skulptūrinių objektų, kad ir kokių įvairių, keliančių diskusiją – tuo geriau. Tuo atraktyvesnės tos erdvės. Miestas savo simbolika yra labai skurdus: nežiūrėsi juk į plikus gyvenamųjų namų fasadus – jie neturi jokios istorinės atminties, o objektai žadina vaizduotę, estetinę pajautą ir tebūnie atsiranda“, – sako menotyrininkas.

Pasiteiravus, ar chaoso ir šiemet neišvengsime, V. Kinčinaitis atsako, kad  šiemet chaoso greičiausiai vėl bus – tvarka juk nebuvo pakeista, problemos liko. „Mes, kaip meno pasaulio, Šiaulių dailės galerijos atstovai, kurie organizuoja skulptūrų plenerą, ginsime savo vertybes. Vėl organizuosime skulptūrų plenerą, skelbsime konkursą ir stengsimės mieste pastatyti įdomią šiuolaikinę skulptūrą, vertingą ir menišką savo idėja. Ir greičiausiai skulptūra sukels įvairių diskusijų. Bet mes dėl to džiaugiamės, mums tai yra žymiai geriau, negu granito luitas, pro kurį visi eina abejingai, ir jis nežadina nei minčių, nei diskusijų, nei jokių emocijų“, – sako V. Kinčinaitis.

Konkursas bus pavasarį, šįkart su aptarta vieta objektui, o skulptūra turėtų atsirasti Šiaulių dienoms.

Planuose – atminimo lentos
Kai klausaisi meno specialistų žodžio, kyla ne vienas klausimas – kodėl Savivaldybė neveda jokio dialogo ir pernakt nepasvarsto, kaip būtų galima neapsijuokti skiriant lėšas superidėjai. Ar kelias – jau geriau kažkas (pigiai) negu visai nieko (brangu – nėra pinigo).

O menininkas negali nekurti. Štai situacijos įkaitas – Tarybos narys ir skulptorius G. Lukošaitis, kurį Šiauliai vieną ant viso svieto turi. Savo naujausią projektą jis pristatė socialiniame tinkle ir Vilniaus vicemerui. Šis projektas vaizduojantis skandalingąjį menininką P. Pavlenskį susilaukė profesionalų palaikymo. Pagal idėją skulptūra turėtų atsidurti prie Apeliacinio teismo – buvusių KGB rūmų.

„Man labai simboliška pasirodė ši vieta, kur buvo kankinami žmonės. Dabar ten yra Apeliacinis teismas. Tai mano projektas „Aš – tobulas pilietis“ tarsi pratęsia P. Pavlenskio akcijas ir projektus“, – komentavo skulptorius.

Na va, kaip gražiai iš Šiaulių teka saulė. Nors, pasak G. Lukošaičio, šitas projektas netinka Šiauliuose.
„Šiauliuose, kol esu Tarybos narys, nieko nebegaliu daryti. Nebent tai būtų visiškai privačios lėšos, atsirastų visiškai privati iniciatyva. Kad nebūtų interesų konflikto“, – sako skulptorius.

Tiesa, ir jis turi savo nuomonę apie kai kurias Šiaulių puošmenas, kurios atsirado pernai – pasirodo, turime ir tokių, kurios yra išvis nekritikuotinos (suprask – žemiau visko).

Tačiau mero pavaduotojas S. Tumėnas džiaugiasi paskutiniuoju objektu – „Meilės varpu“ – jo manymu tai yra gražus žingsnis į priekį.

„Tai nepretenzingas, raminantis kūrinys, savotiškas himnas meilei, gyvenimui, optimizmui“, – sako mero pavaduotojas. Ir su „Verkiančia mergaite“ viskas gerai – tik vieta ne ta. Pastoracinis centras irgi visus piktino – bet, žiūrėk, koks šviesos ir kultūros židinys.

Panašu, kad Savivaldybė viešąsias erdves akcentuoti nori nepretenzingai ir skirs dėmesio istorinei atminčiai: iki 2018 m. numatyta  atminimo lenta Lietuvos Helsinkio grupės nariui Mečislovui Jurevičiui, o būsimoje Signatarų alėjoje, kuri bus Lieporių parke, akcentai įamžins šiauliečius signatarus, svarstoma apie tinkamą erdvę P. Piauloko atminimo lentai...

„Pagrindinis akcentas yra iki 2018-ųjų įamžinti keturių gimnazijos auklėtinių – 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų – atminimą, norime rimčiau juos įamžinti. Prašėme, kad pati gimnazija pamąstytų, tada skelbsime konkursą kaip idėją įgyvendinti. Žadame apskritai idėjų konkursą, kaip įamžinti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį: 2016 m. būtų teikiamos idėjos, o 2017 m. ir 2018-ųjų pradžioje įgyvendinsime“, – taip pasvarstė S. Tumėnas.
Gal ir gerai tos lentutės.

Gera idėja, bet, deja, ne mums – G. Lukošaičio skulptūra, vaizduojantį skandalingąjį menininką P. Pavlenskį.
G. Lukošaičio archyvo nuotr.

V. Kinčinaitis: „Šiauliai lieka chaotiška provincija, nors, atrodo, miestas nemažas. Taip yra, matyt, todėl, kad Šiauliuose tebėra įsisenėjusios amžinos problemos: nėra bendros tvarkos, kaip viešos erdvės turi būti tvarkomos, kaip turi būti statomi skulptūriniai akcentai.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

V. Puronas: „Biurokratinis požiūris į šiauliečių iniciatyvas, darbus ir paaukotas lėšas, visuomet naikins būsimas iniciatyvas. Tai – taisyklė, be išimčių, visada aktuali.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.