Lapkričio 23-24 dienomis  šalyje minimas Lietuvos kariuomenės šimtmetis. 1957 m.  lapkričio 29 d. nužudytas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos karininkas, rezistentas, kovotojas už Nepriklausomybę, partizanų vadas, brigados generolas, Lietuvos nepriklausomybės bendraamžis. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje Šiaulių krašto mokinių edukaciniame reginyje „Laiko ženklai. Šimtmečio asmenybės ir faktai“ pranešimą „Gyvoji istorija“ skaitė Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas Darius Indrišionis, kurio hipoteze remiantis buvo surasti A. Ramanausko-Vanago palaikai. Pateiksime keletą paskaitos fragmentų ir istoriko komentarus ,,Šiaulių naujienų“ skaitytojams.

Istorijos doktorantas
„Šiuo metu esu Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas, – sakė D. Indrišionis. – Kad noriu studijuoti istoriją, žinojau turbūt nuo 9 klasės. Iš pradžių viliojo teisė ar psichologija, bet kai atėjo laikas, istorija buvo vienintelis mano pasirinkimas. Nesigailiu. Ši sritis man labai įdomi ir prasminga.“ Istoriko šeima tiesiogiai susijusi su partizaniniu karu, senelis buvo partizanas. Bet senelis nemėgęs apie tai pasakoti: gal skaudi patirtis, gal dėl to, kad labai trumpai, kelis mėnesius tik partizanavo.

Savo vaidmens A. Ramanausko-Vanago palaikų atradimo istorijoje jaunas mokslininkas nesureikšmina: „Tai nėra mano vieno nuopelnas. Dirbo didžiulė archeologų ir kitų mokslininkų komanda. Aš tik šiek tiek prisidėjau. Tyrinėju sovietmečio laikotarpį. Darbavausi Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre, man buvo pavesta kuruoti dokumentų tyrimus, pavyko rasti sutapimų, duomenų, kurie leido daryti gana tikslias išvadas.“

Prielaidos, įžvalgos ir atsitiktinumai
„Specialiai Vanago aš neieškojau, – kalbėjo D. Indrišionis. – Viskas prasidėjo nuo to, kai pastebėjau, kad egzistuoja tam tikra tyrimų niša. Mirties bausmės tema mane labiausiai domino –  detaliai ištirtas laikotarpis nuo 1944 iki 1947 metų, vadinamasis Tuskulėnų laikotarpis. Aiškios visų nuteistųjų biografijos, pagal ką nuteisti ir kaip šaudyti. Nuo 1947 iki 1950 metų mirties bausmės nebuvo vykdomos. O laikotarpis nuo 1950 metų, kai mirties bausmės vykdymas buvo atnaujintas – iki pat Nepriklausomybės atgavimo, tai yra keturiasdešimt metų, buvo visiškai neištirtas. Aš nagrinėjau grynai tą temą ir, tiesą sakant, ieškojau informacijos, susijusios su kriminaliniais nusikaltėliais. Paaiškėjo, kad 1957–1962 metų laikotarpiu 13 kartų sutapo kriminalinių ir politinių kalinių sušaudymo datos. Logiška, kad lengviau kasti vieną duobę nei dvi, todėl galimybė, kad mirtininkai laidojami tose pačiose duobėse, reali.“

2015 metų rugsėjį lygindamas tam tikrus duomenis, tada dar tik  istorijos studentas D. Indrišionis pastebėjo įdomų faktą: 2 kriminaliniai kaliniai sušaudyti ir užkasti Našlaičių kapinėse, o jų sušaudymo diena sutampa su A. Ramanausko-Vanago mirties bausmės įvykdymo data.

Sovietai žinojo, kad A. Ramanausko-Vanago vardas gyvas tautos širdyse. Kad išvengtų garbinimo, laidojimo vieta turi likti nežinoma. Nėra geresnės vietos paslėpti kūno kaip kapinėse.

Taip sustiprėjo prielaida, kad A. Ramanauskas-Vanagas palaidotas Našlaičių kapinėse ir galimai kartu su dviem kriminaliniais nusikaltėliais. Deja, kapinių knygos informacijos nesuteikė. Kasinėjimai nežinant vietos būtų beprasmiški. Tyrimai buvo sustabdyti. Net užsiminta apie paminklo pastatymą.

Liudijimai
Laimingas atsitiktinumas, kad D. Indrišionis dirbo Genocido aukų muziejuje gidu. Tada atsirado liudininkė: vienos Vilniaus mokyklos mokytoja atsivedė moksleivius į ekskursiją, mirties vykdymo kameroje užsimezgė pokalbis, kuriame moteris papasakojo, kad jos senelis buvo palaidotas Našlaičių kapinėse 1958 m., nurodė ir vietą.

Šeima esą per lapkričio šventes aplanko, uždega ten žvakutes. Vietą šeima sužinojusi atsitiktinai. Moters tėvas, nužudytojo sūnus, sutikęs senuką kaimyną, kuris papasakojo dirbęs Našlaičių kapinėse sargu ir parodė, kurioje vietoje jo tėvas palaidotas.

Tikrinant šią versiją, Našlaičių kapinėse 2017 m. atrasti palaidoti sušaudyti žmonės. Tai buvo tikras proveržis. Įsitikinta, kad tikrai mirtininkai užkasinėti Našlaičių kapinėse, žinoma, kurioje maždaug vietoje. „O juk galėjo mokytoja ekskursiją atvesti kitą dieną, kai dirbo kitas gidas, gal toks pokalbis nebūtų užsimezgęs“, – svarstė D. Indrišionis.

Atradimas
2018 m. vasarą sugrįžta prie minties, kad reikia ieškoti kapo, kuriame palaidoti 3 vyrai: 20-metis plėšikas, dėl dviračio nužudęs berniuką, 62-ejų vyras, iš pavydo kirviu užkapojęs savo žmoną ir 39-ių metų amžiaus A. Ramanauskas-Vanagas, galimai su baisiais sužalojimais.

Birželio 7 dieną kapas atrastas. A. Ramanauskas-Vanagas gulėjo vidury. Palaikų autentiškumas nustatytas atlikus teismo antropologinę analizę, kaukolės ir asmens fotografijų sugretinimus bei DNR tyrimus. Ekspertizė taip pat patvirtino, kad Vanagas tardymo metu buvo žiauriai kankinamas – aštriu daiktu badyta dešinioji akis, kelias savaites prieš sušaudymą sužalotas kaktikaulis.

Manoma, kad A. Ramanauskas-Vanagas nužudytas KGB kalėjimo rūsyje. Jį nužudant galėjo dalyvauti kalėjimo viršininkas Kazys Petrauskas, egzekuciją atliko budintis padėjėjas Vasilijus Podoroga. Niūrią lapkričio 29 dieną su šautinėmis žaizdomis, sudarkytas Vanago kūnas buvo sunkvežimiu atvežtas ir užkastas drauge su minėtais žudikais.

Gandai
D. Indrišionis užsiminė apie trukdymus atliekant tyrimus: tyčia ar netyčia iš buvusių KGB darbuotojų buvo gauta informacijos, kad partizanų vado palaikų reikia ieškoti ne Našlaičių kapinėse, o nurodyta vieta miške. Paaiškėjo, kad ten jokių laidojimų nebūta.

Negražiai nuskambėjo klaipėdiečio politiko bandymas šmeižti A. Ramanauską-Vanagą remiantis sovietų sukurptomis bylomis. Dar gėdingiau neteisingą informaciją paskleidė rašytoja Rūta Vanagaitė.

Istoriko teigimu, sovietinė propaganda būtų pasinaudojusi bent mažiausiu kabliuku, jei A. Ramanauskas-Vanagas būtų bent kiek susijęs su Holokaustu ir civilių gyventojų žudynėmis.

Pagerbimas
A. Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos  vyriausiasis ginkluotųjų karo pajėgų vadas, su derama pagarba spalio 6 dieną palaidotas Antakalnio kapinėse. Simboliška, kad laidotuvės vyko per Mokytojų dieną, nes A. Ramanauskas-Vanagas buvo mokytojas. Simboliška, kad palaikus pavyko atrasti šiais metais – kai švenčiame atkurtos nepriklausomos Lietuvos šimtmetį, kai minime Lietuvos kariuomenės šimtmetį, kai pačiam A. Ramanauskui būtų suėję šimtas metų.  Pasak D. Indrišionio, A. Ramanauskas-Vanagas – aukštas vadas, reikšminga mūsų tautos didvyrių panteono figūra. Mums svarbu turėti žymių asmenų atminimo vietas,  galbūt šis atradimas  bus dar reikšmingesnis ateinančioms kartoms.

Dienraščiui istorikas sakė, kad pats svarbiausias partizanų vadas, faktiškasis šalies vadovas buvo Jonas Žemaitis-Vytautas, o jo pavaduotojas, antras pagal svarbą, buvo A. Ramanauskas-Vanagas. J. Žemaitis-Vytautas buvo suimtas ir sušaudytas 1953 metais. A. Ramanauskas-Vanagas aktyvią kovą nutraukė 1952 m. ir slapstėsi.

Seimas, minėdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir Adolfo Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, pripažino Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Prezidiumo pirmininko pirmąjį pavaduotoją A. Ramanauską-Vanagą su okupacija kovojusios Lietuvos valstybės vadovu.

Priimtoje deklaracijoje Seimas pabrėžė, kad nuo Prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto žūties okupanto nelaisvėje 1954 m. lapkričio 26 d. iki 1957 m. lapkričio 29 d. (jo paties nužudymo KGB kalėjime Vilniuje) Prezidiumo pirmininko pavaduotojas Adolfas Ramanauskas-Vanagas buvo aukščiausiasis tuo metu likęs gyvas Lietuvos valstybės pareigūnas.

Tolesni tyrimai
,,Šių metų vasarą visus sudrebino žinia, kad Našlaičių kapinėse istorikai, archeologai su kitų sričių mokslininkais atrado svarbaus asmens, vyriausiojo ginkluotųjų karo pajėgų vado kūną, galbūt kyla klausimas, ar kada nors turėsime J. Žemaičio-Vytauto palaikus? – retoriškai klausė D. Indrišionis ir atsakė: – Ne. Žemaitis sušaudytas Maskvos Butyrkų  kalėjime, o ten nužudytųjų kūnai buvo sudeginami, pelenai pilami į bendrą duobę Dono vienuolyne.“

Bet Našlaičių kapinėse tikimasi rasti daugiau partizanų palaikų. Gali būti atrastas 1965 m. žuvęs paskutinis Lietuvos partizanas Antanas Kraujelis-Siaubūnas.

Taip pat viliamasi, kad Našlaičių kapinėse paslėptos XVII a. gyvenusios Barboros Žagarietės relikvijos. Jos buvo laikomos Žagarės bažnyčioje, bet 1962–1963 m. Juozas Markulis, teismo medikas, partizanų išdavikas, išsivežė palaikus, bandydamas išsijuokti, tyrinėjo, ar tikrai tie palaikai neyrantys. Tyrinėjimo išvados nežinomos, o palaikai dingo.

Taigi Našlaičių kapinės Vilniaus Antakalnyje dar saugo daugybę paslapčių.

A. Ramanauskas-Vanagas, Lietuvos  vyriausiasis ginkluotųjų karo pajėgų vadas, su derama pagarba spalio 6 dieną palaidotas Antakalnio kapinėse.
Gintauto LUKOŠAIČIO nuotr.

D. Indrišionis (vidury): ,,Niekada neabejojau, kad būsiu istorikas.“
Ievos SLONKSNYTĖS nuotr.