Renatos Šerelytės knygos dažnai nominuojamos kaip geriausia metų knyga, apdovanotos įvairiomis  premijomis, verčiamos į daugybę kalbų. Jos knygų pasaulis kupinas įvairialypės gyvasties. Jame mirga marga keistų veikėjų: mėlynbarzdžių su „partkomiškomis“ kepėmis, vaikų tvirkintojų, apgailėtinų alkoholikų,  puolusių  moteriškių, mažų žmogeliukų, gyvenančių krakatukų pievelėse... Visi jie juda, myli, aikštijasi, nekenčia, pyksta... Tai vyksta reto gyvastingumo ir paslaptingumo gamtoje arba net kosmose. Tekstai žavi  filosofine potekste, kuriai suvokti reikia išmintingo skaitytojo.

Pasak V. Beresnevičiaus, tai – „moteris, kuri nekompleksuoja, kad ji moteris, – retas literatūroje atvejis: pasaulis atsiveria netikėtu rakursu, su švelnia ironija ir simpatija, piešiama viskas – nuo Gagarino iki Donelaičio, nuo Arteko iki psichoanalizės, nuo tautinių televizijų marazmo iki teisinių absurdų.“

Vaikams meluoti negalima
Šiaulių miesto savivaldybės Viešosios bibliotekos filiale „Šaltinėlis“ vykusiame edukaciniame garsinio skaitymo užsiėmime-susitikime su prozininke, eseiste, dramaturge, literatūros kritike Renata Šerelyte dalyvavo penkių miesto mokyklų moksleiviai. Jie užvertė rašytoją klausimų lavina.

Vaikams rašytoja pasakojo, kad rašyti pradėjo būdama dešimties metų, o pirmąjį eilėraštį ,,Uršulės katinas“ išspausdino, kai  buvo dvylikos. Pirmąją knygą išleido būdama 25-erių, profesionalia rašytoja tapo nuo 1995 m.  Turėjo suskaičiuoti, kiek knygų parašiusi (gal 25), kiek honoraro galima gauti. Vardijo mėgstamus skaičius ir spalvas. Taigi sužinojome, kad klasės žurnale būdavo 12 ar 17, labiausiai mėgsta mėlyną spalvą (prabangaus ultramarino) arba sodriai žalią. Aptarė, kad triušiams turėtų patikti salotinė spalva. Su ašaromis akyse rašytoja pasakojo apie neseniai mirusią augintinę Kopą.  

Teko ir silpnybes pripažinti – kad bijo gyvačių ir sliekų. Vaikai dėl to nepasmerkė, tik labai juokėsi, kad Biglis netvarką namuose daro, šlepetes sugraužia, kad rašytoja su savo vyru, teatro režisieriumi, namuose ,,kačių durininkais dirba“.

Žinoma, rimtas problemas teko taip pat aptarti. Pasirodo, rašytoja iš savęs tyčiotis neleisdavo. Savo skriaudėją kartą net primušė. ,,Negražu taip elgtis, vėliau pasidariau mandagesnė“, – pasitaisė, pajutusi visuotinę nuostabą. Teko papasakoti apie savo prieš 10 metų mirusį brolį, vaikų namuose užaugusį mažąjį broliuką. Atvirai išsakytas apgailestavimas dėl brolio netekties sujaudino vaikus. Kai kurių širdelėse krustelėjo savojo tėčio ilgesys.

Toli toli, už jūrų marių...
Nemanykit, kad vaikai užsimiršo, su kuo bendrauja. Klausinėjo apie kūrybą  nemažai. Išsiaiškino, kad mieliausios rašytojai literatūrinės pasakos apie krakatukus, kurias pradėjo kurti nuo 14 metų. Šviesias mintis kelia. Rašo noveles ir romanus. Dabar rengiasi naują detektyvą kurti, planuoja parašyti romaną apie partizaną, bet tokį, kad jį skaitytų ir paaugliai.

Knygų veikėjais tampa ir rašytojos augintiniai, ir sutikti žmonės. ,,Gyvenimas toks spalvingas, kad net įsivaizduoti nereikia, kartais būna, kad sutinki įdomų veikėją mieste, tokį, kokio niekada nesugalvosi. O būna, kad kai knygą parašai, staiga apsireiškia. Net neįsivaizdavai, kad toks kur nors gali būti. Jis pasirodo, susipažįsti ir lieki be žado, – atviravo R. Šerelytė. – Yra ir apie šeimą. Knygoje ,,Mėlynbarzdžio vaikai“ aprašyta mano brolio istorija.“

Mėgstamiausi rašytojai J. R. R. Tolkienas, Astrida Lindgren, Tuvė Janson, M. Tvenas. ,,Tai klasikai, iš kurių daug galima pasimokyti. Rašytoja prisipažino, kad ,,Krakatukų pievelę“ įkvėpė ,,Muminukų slėnis“: ,,Sužavėjo tas šviesaus pasaulio grožis, kur laikas tarsi sustoja.“

Pirmąją knygą buvo sunkiausia rašyti, nes norėjosi, kad tobula būtų. Prisiminė, kaip tetos buvo supeikta už  pavadinimą ,,Žuvies darinėjimas“. Teta liepusi apie meilės nuotykius rašyti, o jai taip gražiau. Storų knygų nerašanti, nes skaitytojų gaila.

Vaikai net išklausė, koks rašytojos sakinys pats gražiausias. Nežinia, juokais ar rimtai, pateikė analogiją su ,,Hobitu“ – ,,Giliai, giliai po žeme gyveno Hobitas… Tai mano bus: „Toli toli, už...“ Vėliau paaiškino – ,,didžiausias grožis paprastume.“

Pragariškai sunkus darbas
„Sunku suprasti, kodėl žmonės taip veržiasi vadintis rašytojais. Gal dėl to, kad rašymas atrodo besąs malonus užsiėmimas ar terapija? – svarstė rašytoja po susitikimo su vaikais. – Tai sunkus darbas, ir tiek. Ypač didelė atsakomybė rašyti vaikams. Kitoks priėjimas, visai kitokia kalba. Vienaip kalbi vaikui, kitaip – paaugliui, dar kitaip – suaugusiam. Ne visi tai supranta. Daugybė knygų visai netikusia kalba prirašyta. Ne visiems sekasi persijungti.“

Ar galima rašytoju tapti? „Dabar madingos visokios rašytojų kūrimo mokyklos, laboratorijos. Gal kam padeda.

Vaikystėje atrodė, kad mokytis rašyti – kaip žuviai plaukti mokytis. Bent skaityti reikia daug. Vis dėlto kalbos jausmas yra įgimtas. Kaip muzikantui klausa. Baisumas apima skaitant vienos populiarios  rašytojos sakinį: „Višta nusėlino prie vartelių.“ Prastakalbės knygos negali išugdyti vaiko estetinio skonio, kalbinės klausos.

Norėčiau išmokti rašyti kaip Tolkienas: įspūdingas pasaulėvaizdis, mitologinis pasaulis, stipri tam tikra ideologija, galinga kalba.“

Koks geriausias įvertinimas? „Man yra pasakę keletas žmonių, kad mane skaito tie, kurie knygų neskaito. Kas gali būti geriau? Nerašai, kad pasidėtum į lentyną ir žiūrėtum. Rašytojo darbas nėra romantiškas, o įkvėpimas, apie kurį daug kalbama, kartais trukdo.

Ne kiekvienas gali būti rašytoju ir nebūtina. Svarbiausia, kad žmogus visą gyvenimą būtų su literatūra, su kultūra.“

Bijome savo tikrumo
R. Šerelytė pokalbyje atvirai išsakė, kas labiausiai stebina, jaudina šiuolaikinėje visuomenėje. „Labiausiai stebina vaikai. Susitikimuose atsiveria sudėtingi jų pasaulėliai. Matai, kaip klausimą formuluoja, tarsi pamatuoja prieš ištardami. Nebūtina apatinius iškedenti, bet su vaikais reikia kalbėti apie tai, kas jiems svarbu – apie išsiskyrimą ir mirtį taip pat. Kažkada mane manieringumas žavėjo. Dabar džiaugiuosi, kad neišmokau. Nebijau atrodyti kvaila, nesolidi. Gyvenimas unikalus ir nepakartojamas. Daugiau nėra duota jokių galimybių. Reikia tą vienintelį gyvenimą nugyventi taip, kad jame ne metų būtų daugiau, o paties gyvenimo.

Siutina primetamos temos, išpūstos tarsi  pasaulinio masto tragedijos. Isterijos dėl socialinių tarnybų neveiklumo, dabar – dėl perdėto veiklumo. Grožio kultas iki nusibadavimo. Trūksta mums aukso vidurio harmonijos, dermės. Geriausia vaistas – ironija juoda ar humoras.

Nereikia daug skaityti. Lavinos prastų knygų. Geriau pasirinkti tokią, kad nervintų, ko nors nesuprastum. Tada bus verta.

Dažniau pagalvokime apie dorybes, ne vertybes. Dabar šie dalykai susipainioja, todėl laukiame stebuklo, apreiškimo – tik sau. Ramybės ir sveikos nuovokos visiems mums linkiu.“

R. Šerelytė: ,,Reikia tą vienintelį gyvenimą nugyventi taip, kad jame ne metų būtų daugiau, o paties gyvenimo.“
Ligitos LAURINSKYTĖS nuotr.