Lietuva pagal patyčių mastą mokyklose išlieka lyderiaujanti tarp 42 šalių, kurios kas ketverius metus atliekamame tyrime lyginamos nuo 1994 metų. Labiausiai tyčiojamasi iš antsvorio turinčių vaikų, antroje vietoje – nepasiturinčių šeimų vaikai, kurie patiria mokymosi sunkumų, trečioje – LGBT jaunuoliai. Psichologų teigimu, labiausiai patyčios skaudina savimi nepasitikinčius vaikus, nes tie, kurie savimi pasitiki, yra atsparesni patyčioms. Tad suaugusiųjų indėlis auginant vaiko savivertę – labai svarbus.

Tam tikros patyčių formos – mokyklose ignoruojamos
„Vaikų linija“ kasmet sulaukia 2000–3000 vaikų skambučių dėl patyčių, kurios yra ne tik žalojanti patirtis, bet ir viena iš smurto formų. Šios organizacijos užsakymu „Spinter tyrimų“ 2017 metais atlikta apklausa parodė, kad net 85 proc. Lietuvos gyventojų patyčias mato kaip labai didelę problemą.

Mokyklų gebėjimas tvarkytis su ja vertintas vidutiniškai, skalėje nuo 1 iki 10 – šešetui. „Vaikų linijos“ psichologė, savanorių mokytoja Jurgita Smiltė Jasiulionė priminė, kad Lietuva yra tarp šalių, kur 11–15 metų mokiniai patiria daugiausia patyčių ir patys tyčiojasi iš kitų.

„Patyčias nuolat patiria apie trečdalį mokinių. Nuo 1994 metų stebime pozityvią patyčių mažėjimo tendenciją, bet iš 42 šalių, kuriose kas ketveri metai atliekami patyčių mokyklose tyrimai, išliekame tarp tų, kur vaikai labiausiai tyčiojasi iš kitų ir patiria patyčių.

Vaikams ne tik skaudu, bet ir reikia pagalbos. Jie pasakoja daugybę situacijų, kaip dalis patyčių formų mokyklose ignoruojamos. Į muštynes paprastai reaguojama, o į žodinį smurtą – nebūtinai. Mokiniai neretai sulaukia mokytojų pastabų, neva patyčios nieko tokio, jei esi netradicinės seksualinės orientacijos ar storas. Tada vaikai atsiduria labai sudėtingoje situacijoje – kreipiasi pagalbos, bet sulaukia ne palaikymo, o „patarimų“ pasikeisti, stengtis labiau pritapti.

Yra daug vaikų, kurie nesulaukia pagalbos ypač jautriose situacijose. Tam tikros patyčių formos ignoruojamos dėl suaugusiųjų nežinojimo, kaip elgtis. Antra problema – nesuvokimas, kad niekas iš nieko negali tyčiotis, nepriklausomai nuo priežasties. Visos patyčios privalo būti stabdomos“, – pranešime spaudai pabrėžė „Vaikų linijos“ psichologė, savanorių mokytoja J. S. Jasiulionė.

Vaiko empatiškumo ugdymas sumažintų tyčiojimosi mastą
Šeimos psichologė Giedrė Gutautė-Klimienė „Šiaulių naujienoms“ teigė, jog patyčias gali patirti bet kokie vaikai. Nėra taip, jog vieni vaikai dėl tam tikro savo elgesio ar išvaizdos patirs patyčias, o kiti – ne. Labai įvairūs vaikai patiria patyčias, todėl nebūtų galima išskirti vieno vaiko ar elgesio tipo, dėl kurio būtų patiriamos patyčios.

„Tam, kad būtų mažiau tyčiojamasi, yra labai svarbus vaiko empatiškumo ugdymas. Vaikas nuo pat mažens turi būti pratinimas, kad ne tik jis, bet ir kiti yra svarbūs. Todėl yra svarbu ugdyti jo pozityvų požiūrį į aplinkinius ir į save patį.

Vaikai dažnai tyčiojasi dėl to, kad nori save kažkaip iškelti aukščiau kitų, parodyti savo jėgą. Tam labai svarbus ir šeimos požiūris į vaiką, ir kaip jis yra vertinamas joje. Jei jis gauna pakankamai pozityvaus stiprinimo ir vertinimo, tada jis ir pats save geriau vertins, ir jam bus mažesnis poreikis kažkokiais kartais netinkamais būdais iškelti save. Tam, kad vaikas mažiau būtų linkęs tyčiotis iš kitų, yra svarbu, jog jis būtų gerai vertinamas, save gerai vertintų ir pats gerai jaustųsi.

Taip pat svarbus ir gebėjimas atjausti kitą, empatiškumas. Šeimos indėlis empatiškumo ugdyme yra labai svarbus, nes šeimoje vaikas išmoksta pirmąsias pamokas, kaip būti tarp kitų. Tad tai, kaip su juo elgiasi tėvai, ir kaip tėvai parodo vaikui, kad svarbūs visi šeimos nariai, nuo to labai daug priklauso, kaip vaikas suras savo vietą ir kitoje, šiuo atveju, mokyklos aplinkoje tarp kitų. Tėvų empatiškumas vaikui, savo bei kitų šeimos narių jausmų ir poreikių parodymas jam, skatinimas įsitraukti į pagalbą vienas kitam yra labai svarbūs empatiškumo ugdymui“, – pasakojo šeimos psichologė G. Gutautė-Klimienė.

Vaikus žeidžia negauta pagalba
Tiems, kurie patiria patyčias, labai svarbus yra tėvų palaikymas ir pastiprinimas. Labiausiai patyčios skaudina tada, kai patys vaikai yra savimi neužtikrinti, nes tie, kurie savimi pasitiki, yra atsparesni patyčioms. Tad tėvų indėlis auginant vaiko savivertę – labai svarbus.

Šeimos psichologė G. Gutautė-Klimienė teigė, jog kai vaikas patiria patyčias yra svarbu, kad jis galėtų pasipasakoti apie tai, o suaugę aktyviai įsitrauktų į prevenciją. Gaila, tačiau kartais tai neįvyksta.

„Tokiomis aplinkybėmis vaikas jaučiasi beviltiškai vienišas ir negali pasitikėti suaugusiais, nes niekas jam nepadeda. Toks jausmas yra pats baisiausias. Ne tiek pačios patyčios žeidžia, kiek tai, kad vaikas pakankamai negauna pagalbos iš suaugusiųjų. Vaikas dažnai jaučia beviltiškumą, kai niekas nepasikeičia, nors ir pasako mokytojai apie patiriamas patyčias. Patyčių prevencija yra suaugusiųjų atsakomybė – būtina reaguoti ir daryti sprendimus. Mokyklose, kai yra patiriamos patyčios, svarbu būtų reaguoti ir spręsti, įtraukiant visus patyčių dalyvius ir jų tėvus.

Šio proceso metu svarbiausia yra ne ieškoti kaltų, o ieškoti sprendimų ir galimybių. Patyčios mokykloje ne visada būna stiprios ar organizuotos, ne visada tai turi rimtų pasekmių. Tačiau kartais pasekmės gali būti labai rimtos ir ilgalaikės. Svarbiausias yra suaugusiųjų įsitraukimas, kai stiprinamas ir palaikomas tas, iš kurio tyčiojamasi, ir padedant besityčiojančiam surasti kitus būdus būti lyderiu, kai nežeminami kiti. Patyčios nėra tik Lietuvos mokyklų problema, nes tai vyksta ir kitose šalyse. Vienur patyčių yra mažiau, kitur – daugiau. Tai priklauso ir nuo mokyklų vidinės politikos“, – pasakojo šeimos psichologė G. Gutautė-Klimienė.