Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis viešų paskaitų ciklą „Meno visuomenė IV“ užbaigė paskaita „Menas kaip mokslinė vizija“. Jis stengėsi atskleisti, jog menas ir mokslas tarpusavyje yra labai susiję, todėl neretai meno kūrinyje galime apčiuopti ir mokslo elementų. Menotyrininkas V. Kinčinaitis teigė, jog impresionistai, konstruktyvistai ar konceptualistai savo kūrybą grindė įvairiomis mokslinėmis teorijomis. Taip pat šiuolaikinis menas nebeįsivaizduojamas be astrofizikos ar neurologijos laboratorijų aplinkos. Kėlė klausimą, kiek mene yra mokslinės vaizduotės ir ar įmanoma atskirti meną ir mokslą.
Nebegalima kalbėti tik apie tapybos darbą
Menotyrininkas V. Kinčinaitis papasakojo, jog anksčiau įvairias technologijas vertindavo skeptiškai, stengėsi jų atsisakyti, nes save laikė menininku, gyvenančiu bohemišką gyvenimą. Tačiau prieš 15 m. rengiantis „Virus“ festivaliui teko savo požiūrį ir įpročius pakeisti.
„Prieš 15 metų mus visus ištiko šokas, jog be technologijų ar be skaitmeninės erdvės nebeišsisuksime. Tačiau daug kas tam priešinosi. Juk ne visi iš karto įsigijome mobiliuosius telefonus, galvojome, kad gal išsisuksime ir su stacionariu telefonu. Taip buvo ir su kompiuteriais, ir su įvairiausiomis programomis. Aš tam priešinausi taip pat. Nusprendžiau, kad esu menininkas, bohemos atstovas, todėl man nereikia jokio mobiliojo telefono. O tuo metu organizavome „Virus“ festivalį.
Vieną dieną sulaukiu skambučio iš Vilniaus. Paskambinęs žmogus manęs klausė, kodėl stabdau mūsų visų darbą, kodėl negalima operatyviau ir aiškiau su manimi susitarti, kodėl reikia manęs laukti prie telefono. Tada ir supratau, kad stabdau visus visuomenės procesus, todėl man reikia kuo greičiau tą telefoną įsigyti. Taip pradėjau galvoti, kaip yra su menu. Kėliau klausimus, kas yra tas menas, koks jo likimas technologijų ir mokslo akivaizdoje. Taip supratau, kad menas yra integruotas į technologijas, į audiovizualinę kultūrą, jog apie jį nebegalima kalbėti tik kaip apie tapybos darbą“, – pasakojo menotyrininkas V. Kinčinaitis.
Leonardo da Vinci labai trūksta
Paskaitoje „Menas kaip mokslinė vizija“ buvo klausiama, ar įmanomas menas be mokslo, be technologijų, ar kada nors jis toks buvo. Anot menotyrininko V. Kinčinaičio, tai padės praplėsti akiratį, suvokti meną ne kaip mūsų emocijų, vitališkumo, laisvos vaizduotės išraišką, bet racionalų, ieškantį ir tiriantį.
„Žmogaus ekspresyvumas, saviraiška ir noras pažinti pasaulį susijungia kūryboje, kurioje mokslas ir žmogaus vitališkumas taip pat kartais gali derėti. Jei atsiverstume „Meno istoriją“, pamatytume arabiškus piešinius, tačiau jei gerai įsižiūrėtume į tas iliustracijas pamatytume, kad jose yra kažkas keisto. Jos vienu metu yra gražios ir estetiškos, bet yra ir hidrauliniai automatai. Pavyzdžiui, viduramžių piešinyje vaizduojamas mūšis yra gražus piešinys, bet matome ir pačias progresyviausias to meto karines technologijas. Tai yra tankas, kuris galėjo įveikti bet kokią tuometinę kliūtį. Karo technologijos buvo įspaustos į tuometinį kultūrinį lauką, o tas laukas toms karo priemonėms diktavo savo formas, estetinius išgyvenimus. Pavyzdžiui, riterių šarvuose galėtume pamatyti, kaip reiškėsi tuometinė kultūra. Jei pasineriame į religinius paveikslus, į šventųjų kankinimus, tokie kankinimo būdai, kaip staklės, buvo labai populiarios ir didelis atradimas viduramžių vaizduotėje. Tuo laikotarpiu, norint nubausti žmogų, reikėjo ne tik rafinuotos vaizduotės, bet ir to paties mokslo. Pavyzdžiui, Leonardo da Vinci buvo ne tik puikus menininkas, bet ir išradėjas. Jame puikiausiai derėjo ne tik menas, bet ir mokslas, todėl jis buvo universalus ir buvo vadinamas renesansiniu menininku. Tokių menininkų labai trūksta mūsų laikotarpiu.
Jo eskizai ne tik paruošiami freskoms, tapybos darbams, bet jis pripiešė daugybę išsamių brėžinių, kuriuos bandome iššifruoti. Taip pat kitas menininkas, kuris yra mano mėgstamiausias išradėjas, Agostino Ramelli savo grafikos darbuose kalba apie to meto mokslines ir intelektualias pramogas“, – pasakojo menotyrininkas V. Kinčinaitis.
Meno istorija – kūriniai, vaizduojantys mokslo objektus ir technologijas
Dažniausiai moksliniai atradimai atrodo kvaili, juokingi ir visiškai nereikalingi. Tokie išradimai kaip elektra, televizorius, automobilis ar lėktuvas kėlė sumaištį ir pasibaisėjimą ir niekada nebuvo priimti plojimais. Menotyrininkas V. Kinčinaitis, pasakojo, jog dar XIX a. viduryje, kai reikėjo distiliuoti naftą, išgautas benzinas buvo pilamas į griovius, nes tai buvo laikoma kažkokia nesąmone, kurios reikėjo atsisakyti.
„Renesanso alchemikas ir mokslininkas Athanasius Kircher savo vaizduotėje kuria neįtikėtinus mechanizmus, kuriančius muziką, atkuriančius įvairiausius visatos garsus, o jo brėžiniai įtraukia ir parodo nesibaigiantį tokios technologijos meno ir sintezės pasaulį. Meno istoriją galima peržvelgti kaip kūrinius, kurie vaizduoja mokslo objektus ir technologijas. Pirmiausia tai yra paveikslai, kurie mums atskleidžia alchemikų pasaulį. Alchemikų darbai mums primena kažkokį nevykėlį, kuris apsikrovęs nereikalingais daiktais ieško to, ko nereikia visuomenei. Vakarų šalims mokslo technologijų nereikėjo, viskuo aprūpindavo Dievas. Mokslininkas buvo laikomas nesusipratimu, o alchemikas buvo nustumtas į pašalį. Jei visą tuometinį mokslą galima sieti su cheminiais eksperimentais, tai kiek tai prasiveržė į meno kūrinius. Man labai gražu yra įvairūs atlasai, kurie vaizduoja gyvūnijos ir gamtos pasaulį. Kur yra tik mokslinės vaizduotės pradmenys, kai žmogus pradeda klasifikuoti jį supantį pasaulį. Atlasai yra įdomūs tuo, jog jie įkvepia šiuolaikinius grafikus, matome, su kokia meile ir atidumu buvo vaizduojamas mus supantis pasaulis. O dabar menininkams labai trūksta kantrybės ir atsidavimo“, – pasakojo menotyrininkas V Kinčinaitis.
Dalis menininkų į savo kūrybą integruoja robotus
Šiuolaikinis robotų pasaulis siejasi su Prancūzijos išradėju ir menininku Jacques de Vaucanson ir su jo sukurta antimi, kuri laikoma šedevru. Šis jo kūrinys tiksliai atskleidė, kaip vyksta virškinimo procesas. Prancūzijos išradėjas ir menininkas Jacques de Vaucanson kuria ne tik estetinį pasaulį, bet ir tiria jį. Šį kūrinį nusižiūrėjo ir vienas šiuolaikinis menininkas, kuris panašia tematika kuria savo instaliacijas. Tai buvo Wim Delvoye.
„Iš vienos pusės autoriai parodo provokuojantį šiuolaikinį meną, tačiau iš kitos pusės tai yra labai rimtas mokslinis tyrimas. Roboto prototipas yra laikomas ir į Londoną atvežtas žaislas, kuris vaizduoja tigro užpultą kareivį. Tai yra mechanikos ir estetinės kultūros forma. XVI a. buvo sukurta įsidėmėtina vienuolio figūra, kuri buvo vežiojama po bažnyčias ir katedras, skleisdama visokius garsus, artimus maldoms. Vietiniams gyventojams tai sukeldavo ne tik didžiulę religinę ekstazę, bet Vakarų Europoje buvo lyg tuometinis stebuklas. Austrijos imperatorienei buvo skirtas robotas, kuris išgarsino ne tik patį meistrą, bet ir ją pačią. Šis robotas atskleisdavo neįtikėtinus šachmatininkų sugebėjimus. O iš tikrųjų roboto mechanizmo viduje buvo įtaisytas tikras profesionalus žaidėjas, kuris sugebėdavo judinti roboto ranką, puikiai žaisti ir aplošti imperatorienės draugus. Prancūzas Pierre Jacquet-Droz sukuria ne vieną estetinį robotą. Vienas iš jų sugebėdavo nupiešti visos imperatoriškos šeimos atstovų portretus, rašyti meilės laiškus. Taip šis robotas savo struktūrine forma sujungia mokslą ir meną. Japonai taip pat neatsiliko. Vienas jų robotų sugebėdavo tiksliai pataikyti į taikinį ir po to vėl pakartoti tuos pačius judesius. Dažnai japonų sukurti robotai atskleisdavo rafinuotą santykį su forma. Neretai menininkai pasitelkia robotus, kuriuos integruoja į savo kūrybą, į tapybos kūrinius ar instaliacijas“, – pasakojo menotyrininkas V. Kinčinaitis.
Technologijos diktuoja ir avangardinio meno formas
Vystantis mokslui ir technologijoms, tobulėjant įvairiausiems techniniams atradimams, mene atsiranda keistų siužetų, kai stengiamasi įvykiams užbėgti už akių ar numatyti ateitį.
„Vienas toks buvo prancūzų futuristas Jean Marc Cote, kuris nusprendė pavaizduoti Paryžių po 100 metų. Šiam menininkui pavyko būti netoli tiesos, todėl sugebėjo gana tiksliai atskleisti žmonių ateitį. Meno ir technologijų pasaulis diktuoja šiuolaikinio, o ypač avangardinio meno formas. Meno kūrinyje atsiranda tokios formos, kurios formuoja visai naują žmogaus pasaulėjautą. Lenkų kilmės rusų tapytojas Kazimieras Malevičius kuria savo meną ir architektūrą, kuri primena skraidančius kosminius laivus. Jis remiasi savo menine vaizduote ir pačiais drąsiausiais to laikmečio moksliniais atradimais. Maurits Cornelis Escher yra daugeliui pažįstamas: jis kuria neįtikėtinus kūrinius, kurie prieštarauja sveikam protui. Jis išmoko piešti neįtikėtinas kompozicijas ir taip iki šiol išlieka toks vienintelis meno istorijoje. Šis menininkas domėjosi kristalo struktūra, kurią taiko ir grafikoje. Tai yra labai emocionalūs ir įdomūs grafikos kūriniai. Jis iki 70 metų nebuvo pripažintas, tačiau dabar yra savo šalies pasididžiavimas. Kas galėtų būti artima tapybai iš mokslo ir technologijų pasaulio? Pavyzdžiui, Tomma Abts kompiuteriu sukuria kompozicijas, Albert Oehlen nubrėžia naujas tapybos ribas. Jis sujungia tai, kas yra dirbtiniausia, steriliausia, pasitelkdamas tradicinę tapybos techniką. Laura Owens taip pat yra pasirinkusi tapytojos kelią. Ji vizualius efektus perkelia ant tradicinės tapybos drobės ir taip sujungia tai, kas yra tradiciška“, – pasakojo menotyrininkas V. Kinčinaitis.
