Lietuvoje jau seniai įsigalėjusi tradicija, kad rudens pabaigoje būtina paminėti jau išėjusius artimuosius ir aplankyti jų kapus. Mirusiesiems skirtų dienų rudens pabaigoje – daug. Ji minima ir lapkričio 1-ąją – Visų šventųjų dieną, ir lapkričio 2-ąją – per Vėlines, ir net per iš Vakarų šalių atkeliavusį Heloviną. Tad kokie esminiai šių trijų švenčių skirtumai ir ką jos iš tiesų reiškia?

Heloviną švenčia tik jaunimas?
Visų šventųjų dienos išvakarėse Lietuvoje vis dažniau švenčiamas Helovinas (angl. Halloween). Iš Vakarų šalių atkeliavusi tradicija netruko prigyti ir mūsų šalyje – tą liudija kasmet šventiškai nusiteikę persirengėliai ir dar gerokai prieš šventę kiemuose išdėlioti žmogaus veido išraiškomis skaptuoti moliūgai-žibintai.  

Nors Helovino metu žmonės dažniausiai persirengia antgamtinėmis, baisiomis būtybėmis, simbolizuojančiomis anapusinį pasaulį, tačiau Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros specialistė, kultūrinės veiklos vadybininkė Aušra Brijūnienė sako, Helovinas – labiau linksmybių nei rimties diena.

„Helovinas, taip pat kaip ir kitos mirusiesiems skirtos šventės, simbolizuoja anapusybę ir mirusiųjų gyvenimą – juk ne veltui minėdami šią šventę žmonės persirengia būtent mirusiaisiais. Helovinas švenčiamas, nes tą dieną į žemę sugrįžta vėlės, tik skiriasi to paminėjimo forma. Natūralu, kad šią dieną švenčia daugiausiai kaukėmis persirengęs jaunimas, nesigilinantis į Helovino prasmę – jie suvokia tai tik kaip linksmybes“, – sako ji.

Vėlinių ir Helovino prasmės panašumui pritaria ir Šiaulių „Aušros“ muziejaus Etnografijos skyriaus vedėja, etnografė Sigita Milvidienė. Ji sako, kad pirmiausia panaši Vėlinių ir Helovino kilmė – plintant krikščionybei tiek lietuvių, tiek keltų senosios tradicijos susiliejo su krikščioniškomis ir derliaus nuėmimo proga vykusios vėlių minėjimo apeigos įgavo kitokią formą. Etnografė tegia, kad dabar Helovinas jau nutolęs nuo senųjų tradicijų.

„Skirtumas tas, kad Helovinas į Lietuvą atkeliavo jau kaip saldainių, kaukių ir moliūgų šventė, todėl yra labai nutolęs nuo senovėje buvusios šios šventės prasmės. Dabar ji turi mažai bendro su mirusių vėlėmis ir jų pagerbimu. Suprantu, kad Airijoje ar Amerikoje, kur nuo seno gausu atvykusių airių, Helovinas yra tradicinė šventė. Tačiau kokia jos prasmė Lietuvoje?“ – retoriškai klausia ji.

Šventėse – ir pagoniška, ir krikščioniška kilmė
Lapkričio 1-ąją visoje šalyje – nedarbo diena, nes žmonės, minėdami Visų šventųjų dieną, keliauja į kapus. Šventė skirta paminėti žmonėms, po mirties paskelbtiems šventaisiais. Senovėje buvo tikima, kad šventieji padeda žmonėms, jei jiems meldžiamasi. Taip pat buvo manyta, kad mirusiųjų vėlės lanko žmones vėlyvą rudenį, artėjant Visų šventųjų dienai.

Etnografė S. Milvidienė sako, kad Visų šventųjų diena krikščioniškame pasaulyje pradėta minėti gerokai anksčiau nei Vėlinės. Jau VII a. Italijoje buvo švenčiama Visų šventųjų diena, Europoje ji pradėjo plisti nuo IX a., o Vėlinės, kaip visų, ne tik šventųjų, mirusiųjų paminėjimo diena imta minėti tik XI a.

Anot A. Brijūnienės, priešingai krikščioniškajai Visų šventųjų dienai, Vėlinių šventimas yra nuo baltų laikų išlikusi pagoniška tradicija.

„Mūsų baltiškoje kultūroje Vėlinės turi prasmę, simboliką. Tą dieną reiškiama pagarba jau išėjusiems žmonėms, todėl jaučiamas didelis anapusinio ir šio pasaulio, gyvųjų ir mirusiųjų protėvių ryšys“, – sako ji.

Kalbėdama apie tradicijas Šiaulių kultūros centro etnografė teigia, kad esminė Vėlinių tradicija – kapų lankymas.

„Per Vėlines važiuojame į kapines ir degame žvakutes ant mirusiųjų kapų. Baltiškoje kultūroje itin svarbi ugnies simbolika ir deivės Gabijos garbinimas. Tai – giluminis ryšys su protėviais, senąja lietuvių mitologija, kai minimi ne tik mirusieji, bet ir pagonių dievai“, – teigia A. Brijūnienė.

Tiesa, dabartiniais laikais Vėlines mini ir krikščionys. Etnografijos skyriaus vedėja S. Milvidienė sako, kad Lietuvoje Vėlinės pradėtos minėti kur kas vėliau nei Visų šventųjų diena – tik įsigaliojus krikščionybei.

„Ši data – lapkričio 2 d. – žinoma nuo XVI a. Kaip ir daugelis kalendorinių švenčių, ilgainiui Vėlinės susiliejo su ikikrikščioniškais papročiais – vėlų rudenį lietuviai minėdavo mirusius rudens sambarių metu“, – sako ji.

Kalbėdama apie Vėlines S. Milvidienė mini ir anksčiau žinomą senovinį jų pavadinimą – Ilgės.

„Tai buvo vėlėms pagerbti skirta senovės lietuvių rudens šventė. XV a. Janas Dlugošas rašė apie Žemaitijoje rudenį miškuose vykstantį mirusių paminėjimą su sudėtinėmis vaišėmis. Tuo pačiu tai buvo ir lauko darbų pabaigos paminėjimas“, – apie dar vieną Vėlinių reikšmę pasakoja S. Milvidienė.

Visų šventųjų diena ir Vėlinės – ne tas pats
Lapkričio 1 d. švenčiamą Visų šventųjų dieną ir lapkričio 2 d. minimas Vėlines daugelis linkę suvesti į vieną mirusiesiems skirtą šventę, tačiau Etnografijos skyriaus vedėja sako, kad abi šios šventės nėra tas pats.

„Visų šventųjų diena – visų kada nors paskelbtų šventaisiais atminimo diena. Vėlinės – visų kada nors mirusių atminimo diena. Šių dviejų dienų maišymas atsirado jau tarybiniais metais, kai dėl sovietinio režimo daugelis bijojo sakyti „šventi“. Vis dėlto, kaip ir daugelis kitų krikščioniškų švenčių, jos buvo švenčiamos – niekas negalėjo jų išstumti iš žmonių širdžių ir gyvenimo“, – teigia S. Milvidienė.

Kalbėdama apie abi šventes sietinus papročius, S. Milvidienė sako, kad žvakučių uždegimas ir giminių susibūrimai yra patys seniausi papročiai, atsiradę pagonybės laikais ir išlikę iki šių dienų.

„Tarpukariu katalikai eidavo į bažnyčią melstis Visų šventųjų dieną, lapkričio 1-ąją, o kapus lankydavo per Vėlines, lapkričio 2 d. Gėlių į kapus senovėje nenešdavo – ši tradicija atsirado tik XX a. antrojoje pusėje, o paprotys uždegti žvakes plito jau nuo XIX a. antrosios pusės. Dar senesniais laikais minėdami mirusius prie kapinių žmonės užkurdavo ir laužus“, – teigia ji.

Etnografė sako, kad abiejų dienų maišymui įtakos daro ir raudonas įrašas kalendoriuje, ir šventinė nedarbo diena.

„Daugelis šeimų lapkričio 1-ąją aplanko arčiau namų esančius giminių kapelius, o kitur važiuoja būtent per Vėlines ar laisvesnį savaitgalį. Dažnai Vėlinių ritualai atliekami išvakarėse, per Visus šventus, o lapkričio 2 d. einame į darbą ir net nebegalvojame, kad ir ši diena yra šventė“, – teigia S. Milvidienė.

Politikai svarsto, kad kitais metais rudenį galimai bus paskelbtos dvi nedarbo dienos – Visų šventųjų dieną ir per Vėlines, todėl etnografė tikisi, kad abi šios šventės pagaliau bus atskirtos.
    
„Daugelis taip ir nežino, kuri lapkričio diena yra Vėlinių diena, o kuri Visų šventųjų. Jei kitais metais turėsime dvi laisvas dienas, gal tuomet išmoksime jas teisingai įvardyti?“ – retoriškai svarsto S. Milvidienė.