Skulptorius Henrikas Orakauskas šiauliečiams puikiai žinomas – nuo 1983-iųjų Šiaulių centre stovi jo skulptūra „Skaitantis žmogus“. Dabar šis menininkas mūsų mieste nebegyvena ir kuria kitur. Tačiau į Šiaulius jis sugrįžo su  „Laiptų galerijoje“ surengta paroda „Refleksijos“, kurioje eksponuoja savo pastarųjų dvejų metų kūrinius. Tik ne visi jie tilpo galerijos erdvėse: dalis liko Kupiškyje, kita – Leliūnų keramikos muziejuje. Pats menininkas juokaudamas sako: „Visus savo darbus darau su tokia aistra ir užsidegimu, kad nė nepajutau, kaip pridariau net nepadoriai didelį kiekį.“

Kelias į skulptūrą
Nors menininkas H. Orakauskas pristatomas kaip dailininkas skulptorius, tačiau pats jis sako labiau linkstantis į skulptūrą. Jis teigia, kad jo skulptoriaus kelias prasidėjo ne iš vidinių aspiracijų ir meno paieškų, o iš netikėto susitikimo su medžiaga – medžiu. Kalbėdamas apie tai jis mini jaunystės laikus, kai sovietmečiu kolūkyje dirbusiam tėvui padėdavo prižiūrėti kolūkio gyvulius.

„Kolūkyje buvo kiaulių ferma, tad aš kūrendavau ugnį ir virdavau jovalą gyvuliams. Kartą ieškodamas malkų, kuriomis galėčiau užkurti ugnį, pamačiau kampe besimėtančias beržines malkas. Taip neturėdamas ką veikti ėmiau drožinėti“, – skulptoriaus kelio pradžią pasakoja H. Orakauskas.

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje buvo labai populiarūs ne krepšininkai kaip šiuo metu, o boksininkai, tokie kaip Šocikas, Bingelis, Mazuronis, Zurza. Skulptorius sako tuo metu taip pat simpatizavęs keliems jų, todėl iš beržo ėmė drožti būtent boksininkų statulėles.

„Mano drožtos statulėlės išsilaikė labai ilgai. Net ir po daugybės metų, kai buvau jau išvykęs mokytis ir apie jas seniai pamiršęs, mano buvęs mokytojas susitikęs kartą sako: „O, Henrikai, žinai – mūsų stiklinėje spintoje vis dar stovi tavo medinis Bingelis“, – linksmais prisiminimais dalijasi menininkas.

Prioritetas – geležis
Nors pirmiausia H. Orakauskas išbandė darbą medžiu, tačiau ilgainiui palietė ir daugybę kitų medžiagų.

„Kai buvau jau „rimtas“ bernas, mano gyvenime atsirado įvairių, įdomių medžiagų ir ne mažiau įdomesnių darbų. Vilniuje restauravau Šventųjų Jonų bažnyčią ir patį centrinį jos tabernakulį. Tada teko bendrauti su garsiuoju Vladu Drėma, iš kurio daug ko išmokau. Tuo pat metu restauravau šventųjų skulptūras – visą laiką dirbau su plastika, su medžiagos apdirbimu, su erdvės valdymu skulptūrose per vizualinių menų kanalą. Ne per tapybą, o per formas, anatomiją – per žmogų“, – sako jis.

Visgi pats skulptorius pastaruoju metu dirbantis daugiausia tik su metalu.

„Kadangi mokiausi Telšių taikomosios dailės technikume meninio metalo apdirbimo, tai natūraliai užsimezgė stipresnis ryšys su metalu. Metalas man suteikia galimybę suvaldyti didesnę erdvę. Iš jo gali išgauti kur kas daugiau ažūriškumo, nei, pavyzdžiui,  iš medienos. Tai man, kaip kūrėjui, suteikia papildomos intrigos – žiūri į metalą ir galvoji, kaip iki galo išpildyti savo mintį“, – teigia H. Orakauskas.

Prie kitų medžiagų sako stengiasi nešokinėti, tačiau pasitaiko įvairių situacijų. Kaip pavyzdį jis pateikia marmurą.

„Būna, pamatau, kad kieme mėtosi marmuro gabalas ir pagalvoju – kokia nuostabi medžiaga! Žiūrėdamas į jį netikėtai imu svarstyti, ar medžiaga suteiks galimybę išgauti kuo gražesnį moters kūną. Aš įsivaizduoju, kad moters kūnui kur kas labiau tinka marmuras nei geležis. Taip, kad nors daugiausia dirbu su geležimi, tačiau kartais „papiktnaudžiauju“ ir kitomis medžiagomis“, – sako skulptorius.

Kūryboje – agrarinės kultūros reliktai
Su tokia pat aistra bei užsidegimu menininkas H. Orakauskas kalba ir apie darbų idėjas, kurių jo galvoje – spiečiai.

„Aš pats savo darbų beveik neplanuoju – tiesiog gyvenu idėjų apsuptyje. Kai pamatau kokią medžiagą, pavyzdžiui, surūdijusį metalą, patvoryje numestą metalo luitelį ar skardos gabalą – aš jau žinau, kokią vieną iš būrio idėjų savo galvoje galėsiu realizuoti“, – teigia H. Orakauskas.

Skulptorius sako ypač vertinantis kadaise naudotus agrarinės kultūros reliktus – tai, kas buvo naudojama žemės ūkyje – pakinktai, ratai ar kiti buityje naudoti apyvokos daiktai.

„Aš stengiuosi šiuos daiktus pateikti taip, kad jie išlaikytų savo metaforą ir sietųsi pagal temą. Tarkim, paimu plūgą ir vieną jo dalį užrišu – taip daiktui suteikiamas visiškai naujas krūvis, nauja idėja. Kadaise tai buvo tam tikrą funkciją atliekantys daiktai, o po to aš jiems suteikiu antrą gyvenimą ir kitą – meninę – paskirtį“, – sako jis.

Skulptoriaus teigimu, ypač svarbią vietą tokiame, naujai pateiktame daikte įgyja mazgas.

„Mazgas yra labai svarbi semantika – tai tarsi tam tikros gyvenimo ribos išryškinimas. Pavyzdžiui, plūgas. Naudodamas jį neužrištą aš – žemdirbys, o užrišęs mazgą – menininkas“, – filosofuoja H. Orakauskas.

Temos – iš gyvenimo
Paklaustas, ar jo skulptūros darbai seka nuoseklia tema, ar nuolat kinta, H. Orakauskas teigia kiekvieną savo darbų idėją imantis iš gyvenimo, tad temos nuolat varijuoja.

„Visa esmė – idėjos. Aš – toks pat žmogus, kaip ir visi kiti, todėl savo darbuose gvildenu tokias temas, kokias gvildena ir daugelis mūsų. Juk kasdieniame gyvenime sprendžiame panašias problemas ar ne?“ – retoriškai klausia skulptorius.

Anot H. Orakausko, visos jo darbų temos telpa viena žodyje „gyvenimas“.

„Menas manęs nedomina – mane domina gyvenimas. Aš tiesiog ieškau būdų, kaip sukontaktuoti su pasauliu. Iki šiol supratau, kad geriausia gyvenimo prasmių ieškoti pasitelkiant skulptūrą. Ji man kaip analizės kambarys, kaip lakmuso popierėlis“, – sako kūrėjas.

Skulptorius teigia, kad įgijęs žinių apie medžiagas bei skulptūrą, savo darbuose ėmė vis dažniau gvildenti egzistencines problemas.

„Prieš darydamas net ir mažą skulptūrą apie ją mąstau pusę metų, o darau apie mėnesį. Dirbdamas aiškinuosi visas man slėpiningas vietas ir prasmes, kurios man neaiškios. Stengiuosi užmegzti dialogą su medžiaga – kalbuosi su ja labai pagarbiai, kreipiuosi į ją: „Jūs, medžiaga“. Nors ji pavaldi mano rankoms, tačiau aš negaliu jos ignoruoti, nes aš minkštas, o ji kieta“, – sako H. Orakauskas.

Kūryboje perteikia realizmą
Kalbėdamas apie darbų kokybę ir kiekį skulptorius teigia kiekvieną darbą darantis taip, tarsi jis būtų paskutinis.

„Viską – jėgas, laiką, energiją, aistrą – sudedu į tą vieną darbą, todėl jie visi labai užkrauti, nedekoratyvūs, tačiau man tai nerūpi. Man svarbiausia, kad į darbus būtų malonu žiūrėti“, – sako jis.

H. Orakauskas – realizmo šalininkas. Jis teigia skulptūrose kuriantis kaip įmanoma realistiškesnes formas ir taip bandantis pasiekti žmonių sielas ir širdis.

„Mano darbo koncepcija gryna ir aiški. Aš neužmenu žiūrovui mįslių, neliepiu jam spręsti užduočių ir neliepiu svarstyti: „Ką šis gudrus menininkas užkodavo ir ką tuo norėjo pasakyti?“. Manau, kad taip aš tampu kur kas savesnis žiūrovui nei, tarkim, konceptualizmo atstovai“, – teigia menininkas.

Anot jo, žiūrovai, atpažinę realistinę formą, nebijo darbo, prie jo prieina, apžiūri ir kartais vieno darbo apžiūrėjimui skiria ištisą minutę.

„Jei žmogus prie mano darbo pastovi minutę, tai manau, kad labai daug. Juk žmonės dabar visur skuba ir neturi laiko, tad jei jis gali skirti minutę vienam mano darbui, vadinasi, jiems tai patinka“, – tikina menininkas.

Tiesa, pats skulptorius į savo darbus sako beveik visada žiūrintis labai kritiškai.

„Aš žinau jų vertę, tačiau tyliu – tegul už mane kalba mano darbai, o vertina žiūrovai. Kaip sakoma, tyla yra gera byla“, – sako jis.

Autorius teigia, kad visas skulptūras daro negailėdamas savęs ir nesitraukia nuo jų tol, kol jos nebūna iki galo baigtos.

„Pas mane nėra jokios dienotvarkės, nes aš dirbu neproporcingai daug. Jaučiu aistrą ir simpatiją tam, ką darau, tad galvoje besisukančios idėjos tiesiog veda į priekį. Tiesa, nors pačiam labai norisi, tačiau metai jau nebeleidžia dirbti taip intensyviai, kaip anksčiau. Jei ne kiti, tai aš jau pats save stabdau: „Na, vaikine, baik. Jau taip nesidaro...“ – pasakoja H. Orakauskas ir priduria, kad prie skulptūros darbų praleidžia kone visą dieną.

Jei galėtų, praleistų ir daugiau laiko, tačiau juokaudamas sako, kad gyvenimas, deja, pasidalija į dvi dalis – būtį ir buitį.
„Namuose užsiimu ir buitimi, tačiau ji – juodoji mano gyvenimo figūra. Esu labai nepraktiškas žmogus – užsiimdamas buitimi esu negatyvas šeimai ir visai giminei“, – sako H. Orakauskas.

Refleksijos apie gyvenimą
Paskutiniojoje, pastarųjų dvejų metų darbų parodoje „Refleksijos“ – darbai iš metalo, kurių centre dominuoja žmogus figūra. Tačiau ką pačiam menininkui reiškia žodis „refleksija“?

„Refleksija – daugialypis, daugiaprasmis, daugiareikšmis, labai daug apimantis žodis. Jis labai talpus. Tai reiškia, kad mes vos tik gimę ėmėme reflektuoti su pasauliu – su mama, su oru, su stalu, su langu, su tuo, kas yra anapus. Reflektuojant sąmonėje vyksta procesas, kaip suvokti visa, kas mus supa, kaip suvokti pasaulį“, – pavadinimo kilmę aiškina skulptorius.

Visgi reflektuoti apie kadaise namais buvusius Šiaulius H. Orakauskas atsisako.

„Šiauliai man buvo viena gyvenimo stotelių, tarsi pereinamasis laikotarpis. Apie Šiaulius aš nereflektuoju – tegul po šios parodos Šiauliai reflektuoja apie mane“, – linksmai nukerta menininkas.

„Iki šiol supratau, kad geriausia gyvenimo prasmių ieškoti pasitelkiant skulptūrą. Ji man kaip analizės kambarys, kaip lakmuso popierėlis“, – teigia kūrėjas.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Artūro STAPONKAUS nuotr.