Svajonių darbovietėmis Lietuvoje ir toliau išlieka čia veikiančios didelės tarptautinės kompanijos. Lietuviško kapitalo įmonės bando vytis „svajonių darbdavius“. Net Šiaulių įmonės pasiruošusios keisti požiūrį į regione dirbančius darbuotojus. Tik kodėl šis procesas vyksta taip lėtai?

Nori būti vertinami
Pabendravus su Šiaulių ir kitų Lietuvos miestų gyventojais, neretai tenka išgirsti, kokie jie laimingi galėdami dirbti užsienio kapitalo įmonėse.

Darbo rinkos analitikė Gerda Baltrūnaitė „Šiaulių naujienoms“ patvirtina, kad svajonių darbovietės iš tiesų yra didelės tarptautinės kompanijos: „Atrinkdami kandidatus savo klientams per kiekvieną pokalbį paklausiame, kas būtent jiems yra svarbu ir kokio darbdavio ieško. Neretai išgirstame, kad darbas tarptautinėje įmonėje jiems būtų prioritetas.“

Dirbti užsienio kapitalo įmonėje labiau nori tiek tie kandidatai, kurie jau yra dirbę tarptautinėse įmonėse ir yra susipažinę su joms būdinga darbo kultūra, tiek kita kandidatų grupė, kuri dažniausiai yra dirbusi tik lietuviško kapitalo įmonėse ir girdėjusi daugybę sklandančių legendų apie darbo tarptautinėje kompanijoje privalumus.

Darbo rinkos analitikės teigimu, darbo vieta tarptautinėje kompanijoje laikoma pavyzdine ne be priežasties. Užsienio kapitalo įmonės dažniau pasižymi ilgas tradicijas turinčia įmonės kultūra, išgrynintomis ir puoselėjamomis vertybėmis, didesniu dėmesiu darbuotojams, patrauklesniu rinkoje mokamu atlyginimu. Tai natūralu, nes neretai užsienio kapitalo įmonė turi ilgametę patirtį ir tradicijas, paveldėtas iš kitose šalyse veikiančių grupės įmonių, kur verslo kultūra kultivuojama žymiai ilgiau nei Lietuvoje.

Arba priešingai, užsienio šaknis turinti įmonė – jauna, „startuoliška“, tačiau nėra supančiota korporacijoms būdingų biurokratinių mechanizmų, yra greita, imli naujovėms, turi itin novatorišką požiūrį į darbą, jo pobūdį, kuriamą atmosferą ir darbuotojo motyvavimo priemones. Tokioms įmonėms lengviau pritraukti jaunosios kartos darbuotojus, kurie būtent ir žavisi šiais užsienio kapitalo įmonėms būdingais bruožais.

Renkasi atsakingą darbdavį
„Bet kokiu atveju norėtųsi pasidžiaugti, kad vis daugiau sutinkame lietuviško kapitalo įmonių, kurios investuoja į aukštos darbo kultūros kūrimą įmonėje, rūpinasi darbuotojų gerove, yra tikrai kūrybiškos ieškant naujų darbuotojų motyvavimo būdų, taip pat ir suteikia plačias galimybes užsidirbti konkurencingą atlyginimą“, – sako G. Baltrūnaitė.
Anot jos, Lietuvos įmonių bendruomenė pastebimai keičia savo kaip darbdavių veidą darbo rinkoje ir jau tenka sutikti lietuviško kapitalo įmonių, už kurių vairo stovi moderniai mąstantys, kompetentingi, atviri ir įtraukiantys lyderiai, kurie neretai nušluosto nosį didelių tarptautinių įmonių darbo sutarties ir ją lydinčių papildomų naudų paketui.

Ar tai reiškia, kad tokiose įmonėse sunkiau įsidarbinti? Pašnekovės aiškinimu, įsidarbinti sunkiau  tokioje įmonėje, kurioje į vieną darbo poziciją kandidatuoja dešimtys, o kartais net šimtai įmonės verslo lūkesčius bei vertybes  atitinkančių kandidatų.

Tai gali būti tiek lietuviško, tiek užsienio kapitalo įmonė, kuri darbo rinkoje bei visoje verslo bendruomenėje turi stipraus ir atsakingo darbdavio įvaizdį, pasižymi pagarba darbuotojui ir aukšta įmonės kultūra, puoselėja vertybes, moka patrauklų rinkoje darbo užmokestį bei yra žinoma kaip nedidelę darbuotojų kaitą turinti įmonė.

Kartais pasigirsta nuomonių, esą nepavykus įsidarbinti užsienio kapitalo įmonėje geriau emigruoti į užsienį nei likti dirbti Lietuvoje. G. Baltrūnaitė sako negalinti su tuo visiškai sutikti: „Kvalifikuoti darbuotojai į užsienį vyksta dirbti todėl, kad nori įgyti įvairiapusiškesnės patirties, pakelti savo profesinę kvalifikaciją, susipažinti su pasauliu. Tikėtina, kad tokį požiūrį turi nekvalifikuoti darbuotojai, kuriems sunkiau rasti patrauklų darbdavį, kuris kartu siūlytų tiek patrauklias darbo sąlygas, tiek ir pageidaujamą atlyginimą.“

Šiaulių įmonės taip pat keičiasi
Šiaulių prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas (ŠPPAR) Vidmantas Japertas nesutinka su nuomone, esą lietuviai nori dirbti tik užsienio kapitalo įmonėse.

„Jeigu pakalbintumėte darbuotojus tų Lietuvos įmonių, kurių viduje susiklostė puikūs socialiniai santykiai, manau, susidarytumėte kitokį vaizdą“, – sako V. Japertas.

Tiesa, jis sutinka, kad skandinaviško kapitalo įmonių vykdoma socialinė politika iš tiesų labiau orientuota į žmogų, jo motyvacijos ir pasitenkinimu darbu didinimą. Tuo tarpu lietuviško kapitalo įmonėse tokia tradicija tik skinasi kelią.

„Šimto metų darbo istoriją laisvoje šalyje skaičiuojančios įmonės iš tiesų šiek tiek kitaip žiūri į savo darbuotojus.

Lietuvai su tokiomis įmonėmis dar sunku lygintis, nes atgavus nepriklausomybę mums visus santykius reikėjo formuoti praktiškai nuo nulio. Vieniems tai sekėsi geriau, kitiems – prasčiau, tai toks tas mažas skirtumas“, – komentuoja verslininkų atstovas.

Tačiau tai nereiškia, kad užsienio kapitalo įmonės niekada nebankrutuoja ir ten viskas „blizga“. Nereikia manyti, kad ir Šiauliuose nėra stiprių įmonių. Yra. Kai kuriose iš jų darbuotojams net mokami pakankamai dideli atlyginimai. Štai ŠPPAR kasmet teikia apdovanojimus didžiausią vidutinį atlyginimą mokančioms įmonėms ir per penkerius metus nugalėtoja netapo nė viena užsienio kapitalo įmonė.

„Kai kuriose vietinėse įmonėse atlyginimai mokami ne ką mažesni nei Vilniuje. Mes nieko nenusileidžiame užsieniečiams, kitiems šalies regionams. Turime kuo džiaugtis, tik žinoma, tokių įmonių nėra labai daug“, – lygina V. Japertas.

Pašnekovo teigimu, bent kiek apie ateitį galvojančios Šiaulių įmonės yra pasiryžusios priimti atitinkamus sprendimus, kad tik išlaikytų savo darbuotojus. Įmonės formuoja kolektyvą, telkia kompetencijas, nes žino, jog be kvalifikuoto, komandoje gebančio dirbti darbuotojo, nieko nepadarys.

Pasigenda valdžios pagalbos
Darbdaviai dėl savo darbuotojų stengtųsi dar labiau, jeigu sulauktų pakankamo valstybės ir vietos valdžios dėmesio.

„Keičiantis valdžioms, nemačiau, kad bent viena iš jų būtų orientuota į verslumo skatinimą. Lietuvoje dar nėra buvę, kad valdžios sukurtos kontroliuojančios institucijos formuotų vidinį pasitikėjimą rytojumi ir prireikus – padėtų“, – esminę priežastį atskleidžia verslo asociacijos vadovas.

Jo aiškinimu, daugelis verslų gyvena ant išgyvenimo ribos, jaučiasi nesaugūs, todėl neturi kada galvoti, kaip prilygti užsienio kapitalo įmonėms: „Kadangi pas mus besikeičiančios valdžios neprisiima atsakomybės už buvusių pažadus, neužtikrina jokio tęstinumo, tai ta laikinumo nuotaika ir vyrauja. Todėl kaltinti įmones, kad jos nenori sukurti darbuotojui palankesnių sąlygų, yra neteisinga. Aišku, yra atvejų, kai darbdaviai vien dėl savo moralinių, žmogiškų savybių yra netinkami vadovauti, bet didesniąja dalimi tokius jų, ne visada toliaregiškus sprendimus, padiktuoja aplinkybės.“

Jis sutinka, kad Lietuvos įmonėse daugiau galimybių sukurti naujas tradicijas turi jauni asmenys. Jau ir Šiauliuose yra gerų pavyzdžių, kai jaunoji karta perima iš tėvų sukurtą verslą ir sėkmingai jį transformuoja. Apskritai, jaunuoliai kitaip mąsto, turi kitokį supratimą, su kuo reikia konkuruoti, su kuo – kovoti.

Žinoma, jauni verslai taip pat bankrutuoja, bet ne tik dėl verslo įkūrėjų nepatyrimo ar pernelyg ambicingų tikslų.

„Linkiu, kad jauni žmonės norėtų imtis verslo, atrasti naujas nišas. Paprastai jie yra kur kas laisvesni, labiau savimi pasitikintys. Tik kartais per daug gražiai viską įsivaizdavę ir susidūrę su kliūtimis, jaučiasi priversti viską baigti. Senieji verslininkai šiuo atžvilgiu labiau užgrūdinti“, – lygina V. Japertas.

Kaip ten bebūtų, jis tikisi, kad ateityje Šiauliuose ir toliau bus norinčių gyventi, dirbti: „Vertinant miesto ekonomikos, socialinį augimą, augame lėčiau nei didesni miestai, bet, manau, verslumo dvasia Šiauliuose niekur nedingo.“