Lietuvoje vis daugiau vaikų jaučiasi vieniši. Dažniausiai vienišumo jausmas užklumpa tada, kai nėra nė vieno artimo žmogaus, su kuriuo vaikas galėtų apie viską pasikalbėti – pasidžiaugti pasiekimais, pasidalyti planais, sulaukti patarimo, padrąsinimo ar nuraminimo. Psichologų teigimu, tam daug įtakos daro nepakankamas vaiko aplinkos žmonių dėmesys.

Bendravimo stygius
Vienišumą išgyvenantis vaikas įprastai būna liūdnas, atsiribojęs nuo kitų ir nuolat paskendęs savo mintyse. Būna ir atvirkštinių variantų, kai vienatvės kamuojamas vaikas siekia sulaukti dėmesio bet kokia kaina – grubiais žodžiais, muštynėmis ar maištu prieš tėvus, mokytojus. Abiem atvejais tai signalizuoja tą patį – vaikas jaučiasi vienišas ir jam reikia kokybiško bendravimo.

„Vaikai jaučiasi vieniši, ko gero, labiausiai dėl to, kad jiems stinga nuoširdžių pokalbių su savo aplinkos žmonėmis. Dabartiniai tėvai nuolat kažkuo užsiėmę: bėga į darbą, į sporto klubą, dar į kokį vieną kitą madingą renginį ir tiesiog pamiršta normaliai pabendrauti su savo vaiku“, – sako psichologė Donata Grakauskaitė-Šličienė ir priduria, kad dabar vaikai dažniausiai auga apsupti telefonų ir planšečių, o tai dar labiau pagilina problemą.

Moteris neatmeta galimybės, kad yra vaikų, kurie yra linkę į vienišumą ir geriau jaučiasi vienumoje, tačiau ji teigia, kad net ir tokiems vaikams reikia bent jau vieno artimo draugo, kuris galėtų jį išklausyti.

Jausdami bendravimo stygių, vaikai jaučiasi vieniši, o tai neabejotinai daro įtaką ir fizinei vaiko sveikatai.

„Vaikas gali pradėti daug sirgti, praleidinėti pamokas, tačiau niekas nė neįtars, kiek daug tai lemia psichinė vaiko sveikata. Vienišas vaikas užprogramuoja save ligoms“, – sako D. Grakauskaitė-Šličienė.

Svarbu – prestižas
Didelį vaidmenį psichinei sveikatai vaidina ir socialinė atskirtis. Kalbėdama apie vaikų vienišumą psichologė teigia, kad tai tikrai nėra tik prasčiau gyvenančių vaikų problema – finansinis vaiko aprūpinimas ir jo auginimas „auksiniame narvelyje“ dar nereiškia, kad vaikas nesijaučia vienišas.

„Šiuolaikinėje visuomenėje didelį vaidmenį vaidina prestižas, o tai lemia socialinį vaikų pasiskirstymą. Daug tėvų vaikui nustato, su kuo bendrauti ir su kuo nebendrauti. Juk dažnai girdime tėvų pasakymus, tokius kaip: „Nedraugauk su tuo ar anuo vaiku, nes jis iš „prastos“ šeimos.“ Tiesa, tai vienodai lemia vaikų vienišumą ir vaikams iš neturtingų, ir vaikams iš turtingų šeimų, nes jie praranda teisę rinktis, su kuo bendrauti“, – sako D. Grakauskaitė-Šličienė.

Tėvų vaikams įdiegta sistema apie tai, su kuo reikėtų bendrauti ir su kuo nereikėtų ypač išryškėja ir yra akivaizdžiai matomas mokykloje. Anot psichologės, su vaikais iš neturtingų šeimų norima bendrauti mažiau nei su vidutines ar aukštesnes pajams uždirbančių tėvų vaikais. Klasės draugų engiami vaikai jaučia socialinę atskirtį, yra liūdni ir vieniši.

Problemą pastebi per vėlai
Vienišumo jausmo lydimiems vaikams reikalinga juos supančių žmonių – tėvų, senelių, brolių ir seserų – pagalba, nes ši būsena neretai išsivysto į rimtesnes problemas.

„Pas psichologus tėvai vaikus atveda dažniausiai tik tada, kai iškyla didelės, įsisenėjusios problemos. Kaip žinia, visos jos prasideda nuo mažų dalykų, kad ir to paties vienišumo jausmo ir bendravimo stokos“, – sako D. Grakauskaitė-Šličienė.

Moters teigimu, tėvai linkę nepastebėti vaikus kamuojančių problemų ir žvelgia į tai per daug atsainiai.

„Vaikui pasakius, kad jis mokykloje neturi draugų arba kad susipyko su geriausiu draugu, dažnas tėvas nesigilina į susiklosčiusią situaciją ir pagalvoja – na bet kam to nėra buvę. O jau vėliau tie patys tėvai atveda vaikus pas psichologą, kuris turi narplioti problemą tarsi siūlų kamuoliuką ir ieškoti, kur buvo tas svertinis taškas, nuo kurio prasidėjo vaiką kamuojanti problema“, – teigia ji.

Psichologė sako, kad tokį vaiką reikia stengtis kuo dažniau nudžiuginti. Be to, jis iš karto geriau pasijunta namuose atsiradus augintiniui, pavyzdžiui, šuniui, kuris vienišiui bus puikiu kompanionu.

Visuotinis atšalimas
Kalbėdama apie vienišumo kamuojamus vaikus, D. Grakauskaitė-Šličienė sako, kad tai tampa visos šalies gyventojų problema.

„Vieniši yra ne tik vaikai – vienatvės pojūtis Lietuvoje yra labai didelis. Žmonėse jaučiamas susvetimėjimas – seniau žmonės labai artimai bendraudavo su kaimynais, kitais savo aplinkos žmonėmis. Vieni pas kitus svečiuodavosi, ko ne kasdien susitikdavo puodeliui kavos. O dabar ši situacija keičiasi – jei nuvažiuosi pas žmogų iš anksto neatsiklausęs, greičiausiai liksi nesuprastas“, – pastebi psichologė.

Jos teigimu, dabar jaučiamas didelis individualumo poreikis, o tuo savaime atsisakoma žmogiško bendravimo.
„Ar kas nors dar eina pas kaimynus skolintis druskos ar cukraus? Abejoju. Juk jau geriau nuvažiuoti į parduotuvę ir jos nusipirkti“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sako ji.

D. Grakauskaitės-Šličienės teigimu, žmonės atsisako šilto tarpusavio bendravimo, o vėliau dėl to jaučiasi vieniši. Tai neabejotinai persiduoda ir vaikui, augančiam panašų mąstymą propaguojančioje šeimoje.

„Iš vyresnės kartos žmonių retai išgirsi nusiskundimų, kad jie jautėsi vieniši vaikystėje – tai veikiau šių dienų problema“, – įsitikinusi ji.