Sodyba ant ežero kranto, sportinis automobilis, kelionės po pasaulį. Atrodo, sulaukus penkiasdešimties ir išauginus vaikus, galima sau tai leisti. Deja, kai kurie yra priversti toliau važinėtis su daug metų skaičiuojančiu automobiliu ir taupyti, nes prabangiems pirkiniams nelieka pinigų. Negana to, didžioji dalis penkiasdešimtmečių apskritai taip ir nepajaučia gyvenimo pagerėjimo.

Nusiteikę pesimistiškai
Per pastaruosius dvejus metus vidutinis darbo užmokestis šalyje išaugo daugiau nei 20 procentų. Minimalus mėnesinis atlygis nuo 2016 m. pradžios išaugo 14 proc., o nuo pernai vasaros jį imta leisti mokėti tik už nekvalifikuotą darbą.
Mažiausiai uždirbančiųjų pajamas padidino ir per didesnį neapmokestinamąjį pajamų dydį sumažinta mokestinė našta. Augo ne tik gyventojų darbo pajamos, bet ir vidutinė socialinio draudimo senatvės pensija, kuri per pastaruosius dvejus metus padidėjo kiek daugiau nei 20 proc.

Visgi gyventojų nuotaikos, kurias atspindi nuomonės apklausos, nėra labai optimistiškos. Atliktos apklausos rodo, kad gyventojai nejaučia gyvenimo gerėjimo ir mano, jog reikalai šalyje blogėja.

„Prieš kelis mėnesius netekau darbo. Šiuo metu gyvename iš žmonos atlyginimo ir santaupų, todėl aš tikrai nematau jokio pagerėjimo ir nerimauju dėl ateities“, – „Šiaulių naujienoms“ pasakoja penkiasdešimtmetis šiaulietis Algirdas.
Jau kurį laiką jis varsto įvairių įmonių duris, bandydamas įsidarbinti, tačiau nesėkmingai: „Darbdaviai mano, kad mano amžiaus žmonėms bus sunku prisitaikyti prie naujų rinkos ekonomikos poreikių. Teigia – esą mano kvalifikacija neatitinka šiandienos reikalavimų, todėl ir nesamdo.“

Algirdas atvirauja, kad prieš kelias savaites pradėjo lankyti specialius mokymus, kad galėtų persikvalifikuoti, tikisi, kad tada darbdaviai jam bus palankesni.

„Jeigu ir tai nepadės, teks važiuoti gyventi atgal pas mamą į kaimą, ten bent jau galėsiu padėti ūkyje ir būti naudingas“, – sako Algirdas.

Riboja išlaidas
Sutuoktiniai Irena ir Juozas teigia taip pat gyvenantys gana kukliai. Nors jų dukros jau suaugusios ir pragyvenimui užsidirba pačios, poros finansinis gyvenimas praktiškai nepasikeitė.

„Didžiąją dalį savo pajamų išleidžiame maistui, sumokame mokesčius, šiek tiek finansiškai padedame savo vaikams, o likusią dalį – atsidedame taupymui“, – teigia sutuoktiniai.

Juozas sako visai norėtų įsigyti naują automobilį, bet vis nesulaukia žmonos leidimo: „Sako, reikia ruoštis artėjančiai ekonominei krizei.“

Irena taip pat norėtų dažniau pasilepinti grožio salonuose, įsigyti prabangesnių rūbų, bet tam neskuba švaistyti pinigų: „Geriau tuos pinigus skirsiu anūkams, kurių, tikiuosi, greitu laiku sulauksiu“.

Pensininkė Aldona dienraščiui sako, kad šiandien gyventų gana vargiai, jeigu pensijai nebūtų pradėjusiu taupyti iš anksto. Mėnesinės jos pajamos sudaro apie 400 eurų. Ji teigia gyvenanti visai neblogai, bet tam tikras išlaidas vis tiek turi riboti.

Moteris visiškai neperka drabužių, neišlaidauja ir batams. Praktiškai visus pinigus išleidžia butui, maistui ir vaistams.
„Gyvenu visai neblogai, žinau, kad kitų pensijos perpus mažesnės, todėl neturiu dėl ko skųstis“, – liūdėti sau neleidžia Aldona.

Valstybės mokama pensija neišgelbės
„Swedbank investicijų valdymo“ direktorius Tadas Gudaitis pranešime žiniasklaidai komentuoja, kad šiandien sulaukę pensinio amžiaus galime tikėtis ne tik valstybės mokamos pensijos. Kiekvienas turime pakankamai galimybių patys pasirūpinti papildomomis lėšomis senatvei. Pirmiausia, galime kaupti II pakopos pensijų fonduose, ir tai šiandien daro didesnioji dalis dirbančiųjų Lietuvoje. Taip pat galime pasirinkti kaupti III pensijų pakopoje, rinktis investicinį gyvybės draudimą, kitas kaupimo priemones.

Skaičiavimai rodo, kad jei pradėsime taupyti darbinės veiklos pradžioje ir kas mėnesį investuosime apie 7-10 proc. savo pajamų papildomai, sulaukę pensijos galėsime tikėtis gauti pajamų iš trijų skirtingų šaltinių − jie turėtų atstoti apie 70 proc. iki tol gauto atlyginimo.

Direktoriaus teigimu, galvoti apie papildomas pajamas senatvėje reikėtų jau nuo pat profesinės karjeros pradžios.
„Laikantis nuoseklaus plano per kelis dešimtmečius galima sukaupti apčiuopiamą sumą. Taisyklė paprasta − kuo vėliau pradedame kaupti senatvei ar nenumatytiems atvejams, tuo didesnę sumą kas mėnesį turėsime atidėti, kad sukauptume tą pačią pinigų sumą“, – sako T. Gudaitis.

Keli paprasti pavyzdžiai gali parodyti, kaip svarbu pradėti investuoti kuo anksčiau. Jei nuo 25 m. amžiaus kas mėnesį investuosime 30 eurų, tai laikantis prielaidos, kad investicijų grąža per visą laikotarpį vidutiniškai sudarys 5 proc. per metus, būdami 65-erių turėsime sukaupę apie 45 tūkst. eurų. Čia svarbu tai, kad maždaug du trečdalius šios sumos sudarys investicijų prieaugis.

Pradėjus taupyti nuo 35-erių ir norint sukaupti tą pačią sumą, kas mėnesį reikės atidėti 55 eurus arba 60 proc. didesnę sumą. O pradėjus kaupti nuo 45-erių, ši suma išaugs daugiau kaip 3 kartus – kas mėnesį nuo savo pajamų reikės skirti jau apie 110 eurų. Šiuo atveju maždaug du trečdalius visos sukauptos sumos sudarys asmeniniai įnašai, o investicinis prieaugis – apie trečdalį visos sumos. Tad išvada paprasta: kuo anksčiau „įdarbiname“ savo pinigus, tuo pageidaujamą rezultatą pasiekti bus lengviau, nes tam kas mėnesį reikės skirti mažiau pinigų.

Savo svajonėms reikia taupyti atskirai
Anot specialisto, išankstinis pasiruošimas pensijai − tik pusė viso darbo. Kitas svarbus dalykas yra išsaugoti sukauptus pinigus. Pasiekus auksiniu vadinamą amžių, senatvei kaupiamoms lėšoms kyla dvi pagrindinės rizikos.

Pirmiausia, sukauptą solidžią sumą galime nuspręsti skirti kokiai nors didelei gyvenimo svajonei įgyvendinti. Juk perkopus 50-mečio ribą gali atrodyti, kad svarbiausius gyvenimo tikslus jau esame pasiekę. Pavyzdžiui, turime įsigiję būstą ir baigiame išmokėti paskolą už jį, vaikai jau užauginti ir pajėgūs apsirūpinti savarankiškai. Todėl galbūt tai reiškia, kad atėjo metas įgyvendinti atidėliotas svajones ir tam panaudoti ilgą laiką kauptas lėšas ar bent jų dalį.

„Išleisti pinigus mažesniam ar didesniam pirkiniui per trumpą laiką itin lengva, o atstatyti praradimo skirtumą iki pensijos gali būti ir neįmanoma. Jei specialiai savo svajonei netaupėme, o dabar manome, kad atėjo tinkamas metas panaudoti pensijai kauptas lėšas, verta atsiminti, kad tai mums gali „kainuoti“ reikšmingą dalį finansinės gerovės senatvėje“, – perspėja T. Gudaitis.

Neverta pasikliauti tik akcijomis
Antroji rizika – prarasti sukauptus pinigus galime tinkamai neįvertinę savo investicijų krypties. Jei ilgą laiką investavome ir sukaupėme gana nemažą sumą, o iki išėjimo į pensiją mums liko 15 ar mažiau metų, reikėtų atidžiau pasverti investicinę riziką. Tai reiškia, kad šiame etape jau nebegalime visų savo lėšų nukreipti tik į akcijas – jų dalį palaipsniui reikėtų mažinti lėšas nukreipiant į saugesnes turto rūšis, pavyzdžiui, obligacijas, rinktis konservatyvius fondus ar išmanius kaupimo pensijai sprendimus, kurie automatiškai padeda mažinti riziką.

Viskas atrodo pakankamai paprasta, bet realybėje tinkamai valdyti investicijų riziką pavyksta tik kas antram penkiasdešimtmečiui. Kaip parodė šalies mokslininkų atlikta II pensijų pakopos analizė, kiek daugiau negu pusė visų dalyvių, kurių amžius yra daugiau kaip 50 metų, savo lėšas kaupė per didelės investicinės rizikos fonduose. Vadinasi, akcijų rinkų vertėms susvyravus, jie rizikuotų per trumpą laiką netekti dalies sukauptų lėšų, ir šio sumažėjimo kompensavimui vėliau iki pensijos likusių metų jau gali neužtekti.