Šiaulių universiteto Dailės galerijoje atidaryta šiauliečių dailininkų paroda „Riparia“. Tai kadaise garsaus „Šabakštyno“ menininkų sugrįžimas į bendrą būrį  –  pasidžiaugti kūrybos naujovėmis ir išėjusius bičiulius prisiminti. Eksponuojami šiuo metu kuriančių menininkų Sigito Prancuičio, Rimanto Buivydo, Gražinos Arlauskaitės-Vingrienės, Ričardo Garbačiausko ir Kazio Bimbos darbai ir keletas šviesios atminties Eduardo Juchnevičiaus (1942–2011), Donato Lukoševičiaus (1935–2015), Vitolio Trušio (1936–2018) bei Romano Vilkausko (1949–2018) kūrinių.

Pabandėme išsiaiškinti, koks reiškinys vadinamas ,,Riparia“, kuo ši paroda skiriasi nuo įprastų. Tegu kalba patys parodos autoriai.

Užmegzti ryšį tarp kartų
Šiaulių universiteto Dailės galerijos direktorius Kornelijus Užuotas šį kartą nebuvo kalbus. Pasak jo, kai gyvavo ,,Riparia“,  jis dar gimęs nebuvo. Girdėjo tik pasakojimų apie įdomius vakarus, kur dailės aptarimai pynėsi su muzika, eilėmis ir karštomis diskusijomis. Suteikė tiesiog plotą atgimstančiam reiškiniui, nes kūrybinė S. Prancuičio idėja jam pasirodė verta dėmesio ir išsipildymo – gal užsimegs stipresni ryšiai tarp skirtingų kartų dailininkų.  

Sigitas Prancuitis (g. 1946 m.) – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tapytojas, grafikas, monumentalistas, asambliažų meistras, dailės pedagogas, Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatas – parodoje eksponuoja tapybos darbus ir asambliažus: „1974 metais atvykęs gyventi ir dirbti į Šiaulius, jau radau tą tradiciją. Eduardas Juchnevičius buvo mano kambariokas bendrabutyje, jis ir paragino prisistatyti ripariume. Nieko nesupratau – tada paaiškino, kad ripariumai vyksta „Šabakštyne“. Man, kaip atvykėliui, dar neaiškiau pasidarė – kaip susisieja kažkoks šabakštynas ir dailininko kūryba. Paskui sužinojau, kad „Šabakštynas“ – tai dailininkų namai, kuriuose yra maža jauki salytė, o joje kas mėnesį galėjo prisistatyti jauni menininkai. Kartais vykdavo bendros kelių kūrėjų parodos. Vyko diskusijos, skaitydavome eilėraščius. Pakviesdavo vieną kitą kūrėją iš miesto. Pagrajindavo, eilėraščių paskaitydavo. Buvome jauni, maištingi, kritiški. Po kiekvienos parodos aptardavome, kas kam patinka, kas nepatinka, kur pasitempti, pasitaisyti. Vykdavo aštrios diskusijos – net rankoves pasiraitodavom besiginčydami. Pasiilgstu tų diskusijų, tų bičiuliškų pasibuvimų.

Negaliu pamiršti draugų, kurių jau nebėra. Tai ir kilo mintis vėl susikviesti tuos, kas „Šabakštyne“ gyveno ir dirbo. Kas dar likome gyvi iš ,,Šabakštyno“, susibūrėme. Pasikvietėme skulptorių Kazį Bimbą – kompanijai atšviežinti.

Prisiminsim ir mūsų bičiulius – ripariumų sumanytoją Edvardą Juchnevičių, Donatą Lukoševičių, Vitolį Trušį, Romaną Vilkauską. O gal prisijungs jaunesni, gal atgaivins mūsų „Riparia“?

Rimantas Buivydas (g. 1939) – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, dailininkas, tapytojas, grafikas, kompiuterinės grafikos meistras, dailės pedagogas, docentas – parodoje pristato ryškius modernios tapybos darbus: ,,Kai namukas Ežero gatvėje prie senųjų kapinių buvo atiduotas mums, atsirado jauki salikė, pradėjome  tartis, kodėl mes, jauni, tik sulendame į savo urvelius ir viens kito nematome. Tai Eduardas Juchnevičius iš kažkur ištraukė tą pavadinimą, ragino, kad mes, kaip tos urvinės kregždės, turim bent kartais išlįsti, susirinkti. Jis ir medalį įsteigė pirmąkart savo kūrybą pristačiusiam – kregždę su užrašu ,,Riparia“. Pas Kasperavičių dirbtuvėse medalį atliedavo.  Tie susitikimai stimulas buvo, kad būtinai turi ką nors padaryti, ką nors nauja sukurti. Oi, karštos diskusijos juose užvirdavo – kaitino kraują. E. Juchnevičius iš Vilniaus draugų pasikviesdavo, ne tik dailininkų, ir aktorių. Savo eiles pats neretai skaitydavo. Net spektaklis pagal Eduardo scenarijų buvo pastatytas.

O dabar jauni ir vyresniosios kartos dailininkai per mažai pažįstame vieni kitus. Verta būtų panašią tradiciją atgaivinti. Smagu, kad Sigitui Prancuičiui kilo idėja vėl susirinkti, išėjusius paminėti, prisiminti. Smagu, kad Šiaulių universiteto Dailės galerija mus priima. Verta toliau tą idėją vystyti, verta...“

Ričardas Garbačiauskas (g. 1956 m.) – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, tapytojas abstrakcionistas, dailės pedagogas, profesorius – parodoje eksponuoja emocionalų abstrakcijų ciklą: ,,Pavadinimas ,,Riparia“ E. Juchnevičiaus parinktas, lotyniškas žodis reiškia ,,urvinė kregždė“ –  metafora, dailininko darbo prilyginimas sunkiam, kruopščiam paukštuko darbui. ,,Riparijos“ buvo profesionalų ratui skirtos diskusinės parodėlės. Diskutuodavom, kritikuodavom aršiai, karštai.  Šiuolaikiniame gyvenime nebeliko vietos ir laiko diskusijoms. Menotyrinė kūrinių analizės kultūra nyksta. Šiandienos renginys – tai vyresniosios kartos dar tebedirbančių dailininkų paroda. Rodome ir mažus likučius jau išėjusiųjų kūrybos. Jei Eduardas būtų gyvas, tada lietųsi ir poezija, jis puikus buvo literatas. Nemanau, kad ,,Riparia“ atgimtų. Senka mūsų pajėgos. Nebent jaunimas prisijungtų.

Savų darbų atrinkau iš naujausių kolekcijos, nerėminau, jaukiau šitaip – nes skirta saviškių ratui.“

Gražina Arlauskaitė-Vingrienė (g. 1954 m.) – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, dailininkė, tapytoja, monumentalistė, dailės pedagogė, docentė, Šiaulių miesto kultūros ir meno premijos laureatė – parodoje pristato švelnių spalvų tapybos darbus „Vakaras“, „Pusryčiai ant žolės“: ,,Šabakštynas“ – tai dailininkų lizdas, kuriame tvyrojo menininkų dvasia. Ši paroda simbolinė: Vitolis, Eduardas, Donatas, Romanas ir kiti tarp mūsų dar yra. Mumyse tas bendrumo jausmas dar gyvas. ,,Riparia“ susitikimai ,,Šabakštyne“ būdavo jaukus, intymus susibūrimas. Pakankamai jauna į tą ratą įsisukau – po Dailės instituto. Visus žinau, gerai pažįstu tuos bendraminčius, jie visi savi. Man išlikęs tas pojūtis gan stiprus –  bendrystės nuotaika. Deja, dažnai išsiskirstom po vieną. Tas bendrystės atgaivinimas labai sveikintinas. Nesvarbu, kokia forma, tačiau labai reikia bendrauti, dalytis kūryba. Šiandieninė paroda – tai simbolinis reiškinys, kuris gali turėti tašką ir gali turėti daugtaškį. Į ką išsivystys – matysim. Mano darbai 2015 metų, tik atrinkau mažiau matytus. Esu monumentalistė, todėl raiška kitokia. O tapyboje esu minkštesnė, tokius ir parinkau.“

Kazys Bimba (g. 1951 m.) – liaudies menininkas, skulptorius – į „Riparia“ kompaniją pakviestas kaip svečias, kaip naujas narys. Šioje parodoje eksponuoja balto marmuro skulptūras, kuriomis tarsi deklaruoja moters kūno grakštumą ir angelišką tyrumą, mėgaujasi moters kūno formomis, judesių grakštumu: ,,Patiko netikėta idėja atgaivinti gražią tradiciją. Bendra paroda, labai skirtingi darbai.

Rimantas Buivydas pateikė labai emocišką kompiuterinę tapybą. Sigitas Prancuitis eksponuoja nemažai darbų, gal ir poetinės kūrybos išgirsime. Gražu, kad šalia eksponuojami išėjusiųjų autorių darbai. Tai savotiškas ,,Šabakštyno“ atgimimas.“

Vilmantas Dambrauskas (g. 1963) – Lietuvos dailininkas, dizaineris, fotografas, filmų kūrėjas ir režisierius, kelių knygų autorius, dailės pedagogas, docentas – sukūrė parodos ,,Riparia“ afišą-plakatą: ,,Čia visi mano mokytojai, legendos. Senoji karta, juos drąsiai vadinčiau meno chuliganais. Gyveno be pykčio ir pavydo, moterims eiles rašydavo. Miela jiems pasitarnauti. Noriu tikėti ,,Riparia“ atgimimu – juk jie susirinko.“

,,Riparia“ – vidinė laisvė
Vladas Baranauskas – Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius – riparia, ripariumą palygino su ripavimu, teigdamas, kad šis žodis susijęs su raudojimo arba čiulbėjimo reikšme. Labiau tiktų tikroji reikšmė – klostyti, dėlioti. Tai būtų vaizdų ir žodžių dėlionė, minčių išsakymas. Aktorius skaitė E. Juchnevičiaus, R. Vilkausko, V. Trušio, S Prancuičio poezijos posmus.

,,Edvardas Juchnevičius – be galo talentinga asmenybė, kampuota, dažnai nesuprasta, – sakė Ričardas Dailidė, fotografas, žurnalistas, geras E. Juchnevičiaus draugas. – Bet didelės energijos ir didelio talento menininkas. Jis turėjo tiek užmačių, kad pats netilpo savyje. Buvo grafikas, tapytojas, poetas, grodavo bandža, rašė pjeses, fotografavo, filmavo, užsiiminėjo keramika, keliaudavo – plaukiojom baidarėmis, jachtomis mariose. Jo eilėraščiai, dailė ir grafika yra pralenkę mūsų amžių. Manau, kad dar kokį šimtmetį spėliosime apie jo paliktų kūrinių prasmes.“

,,Riparia“ – tai viena iš E. Juchnevičiaus veiklos formų, tai vidinė laisvė. Jis kalbėjęs apie laisvus paukščius, kurie kaip kokie skulptoriai lipdo lizdus – bet kur, bet kada ir bet kokiomis sąlygomis. Ir žmogus turi būti savo kūryboje toks pat laisvas.

Belieka tikėtis, kad parodos lankytojai pajaus tą laisvės pojūtį eksponuojamuose darbuose.

V. Trušio ,,Laukas“.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

R. Vilkausko tapyba.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

D. Lukoševičiaus skulptūra.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

E. Juchnevičiaus sukurtas „Riparia“ medalis.
Artūro STAPONKAUS nuotr.