Rugsėjo 16-ąją Algimantui Vitoliui Trušiui (1936–2018) būtų sukakę 82-eji. Jis – dailininkas tapytojas, monumentalistas, mozaikininkas, pedagogas šiauliečiams gerai žinomas kaip Šiaulių pedagoginio instituto Menų fakulteto Piešimo katedros steigėjas, Dailės didaktikos katedros vedėjas, profesorius. Jo mozaikos primena Šiauliams svarbias asmenybes ir puošia įvairias miesto erdves. Už mozaikų ciklą Vilniaus universitete „Iš lietuvių mitologijos“ apdovanotas respublikine premija. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas, Šiaulių miesto ir Joniškėlio miesto garbės pilietis garsėjo kaip  Žiemgalos krašto tradicijų puoselėtojas.

Šiandien pateikiame žiupsnelį prisiminimų, kuriais pasidalijo jį pažinoję žmonės.

Laiko tėkmę sustabdyt norėtųs
Vera Mašalienė, vyresnioji Pušaloto miestelio bibliotekininkė, pasakojo susipažinusi su šviesios atminties Vitoliu Trušiu prieš 28 metus, kai pradėjo dirbti Pušalote. Teko bendrauti, kai rengė Žiemgalos kraštiečių plenerą. Jai pasirodė, kad plenerai dailininkui buvę be galo svarbūs. Jis, kaip kraštiečių vadovas, dalyvaudavo visuose susitikimuose. Su žmonėmis labai šiltai bendravo. Pakvietė kraštiečius į Vilnių, kai buvo „Arkoje“ jo jubiliejinė paroda. Net menininko namuose tada svečiavosi visi.

Moteris prisimena, kad Vitolis labai mėgo dainą užtraukti. Mėgstamiausia – „Apynėlis“. Ypač trys dainininkai įstrigę. Visi laukai tada skambėję. Talentingas, įvairiapusiškas žmogus buvęs. Poezijos vakaruose skaitė eiles, tik niekada nesigyrė, kad pats sukūręs.

Į plenerus kviesdavo ir moksleivius. Ryšius palaikė su mokykla, skelbdavo konkursus. O pleneruose vaikus pamokydavo, asmeninėmis dovanėlėmis apdalydavo.

Turi biblioteka tris V. Trušio dovanotus paveikslus ir visą lentyną knygų. O Pasvalio krašto muziejui po abiejų brolių jubiliejinės parodos (Vitoliui – 80, Raimondui – 75) padovanojo gal 20 paveikslų.

„Kaip kraštietis Vitolis Trušys buvo nuoširdžiai bendraujantis, dovanojantis, atsimenantis, šiltas, mielas žmogus“, – apibendrino V. Mašalienė.

Atmintis neišbluko
Fotomenininkas Sigitas Laurinavičius su Vitoliu Trušiu susipažino kaip studentas ir dėstytojas.

„Aš magistrantūroje tapybos technologijas studijavau. Po studijų Panevėžyje dėsčiau kolegijoje, o jis atvažiavo į ginamuosius darbus kaip komisijos pirmininkas. Keletą valandų pasišnekučiavome, parodžiau savo studiją. Nuo 2001 m. užsimezgė draugystė, kurią sustiprino plenerai, – pasakojo S. Laurinavičius. – Pleneruose dalyvaudavo ne tik suaugę kraštiečiai dailininkai, bet ir mokinukai, kuriuos Vitolis labai vertino, globojo.“

Pašnekovas tvirtina, kad kasmet Žiemgalos pleneruose rinkdavosi ta pati kompanija. Savaitė bendrų pasibuvimų, kūrybos. Atsirado bičiuliški santykiai. Pats Vitolis būtent šitaip įvardijęs. Jis vertino asmeninius kontaktus. Vėliau plenerų organizavimą tekę perimti iš profesoriaus.

„O tie Veros minėti dainuotojai – tai Vitolis, Algirdas Martinaitis ir aš, – juokiasi S. Laurinavičius, – tik mano dainavimas prasčiausias. O Vitolis, be mėgstamos „Alutį gėriau...“, vis naujų, niekur negirdėtų, be galo gražių dainų iš kažkur ištraukdavęs. Sakėsi, kad dainuoti iš mamos išmoko. Tik jo brolio Raimundo dainuojant neteko girdėti.“
Fotomenininkas pasakojo, kad V. Trušys buvo atidus kitiems, labai taktiškas. Mokėjo draugiškai paskatinti ir pakritikuoti. Nepataikavo, bet nevystydavo temos, jei kam nors nepriimtina ir į ginčus nesileisdavo. Nebuvo uždaras bekompromisinis žmogus, bet distanciją išlaikė. Labai aukštos vidinės kultūros. Kaip asmenybė tvirtas, stabilus, ganėtinai ryškiai šviečiantis.

Pasak S. Laurinavičiaus, tokias savybes lėmė pedagogo patirtis milžiniška: „Daugelis mano bičiulių – jo subrandinti žmonės, skirtingos kūrybinės raiškos menininkai. Profesorius sugebėjo neprimesti savo raiškos, bet padarė įtaką. Tai meistriškumas, labai vertinu.“

Pats V. Trušys, pasakotojo teigimu, keitėsi labai lėtai. „Aš – irgi dailėtyrininkas, paskui perėmiau žiemgalių plenerų kuravimą. Vitolį teko pristatyti Vilniuje, Jelgavoje. Ankstesni ir vėlesni kūriniai skiriasi, – kalbėjo S. Laurinavičius. –  Vėlesnė kūryba abstrakti, apibendrinta, pastelinė raiška. V. Trušys įvaldė fotorealizmą, išpuoselėjo, įvedė savo raišką, išliko labai organiškas, savitas. Įdomus, įvairiabriaunis, plataus spektro kūrėjas. Vitolis – reiškinys monumentalioje kūryboje. Tapyba savita, atpažįstama. Gaila, kad savo metu nepateko į ryškų lauką – buvo ne tas, kurį pirmiausia vardintų. Konjuktūra nepripažino. Romualdas Čarna ir Vytenis Rimkus pirmieji iškėlė jo kūrybos svarbą. Savotiškas panteonas kūrėjui yra Vitolio mozaikos Šiaulių ligoninėje.“

Dailės pedagogo šviesa
Profesorius Vytenis Rimkus prisimena darbo pradžią Šiaulių pedagoginiame institute. 60-ieji metai, okupacija, bet Lietuvos kultūra pradeda atsigauti. Per visą Sąjungą nuvilnija rūpestis, kad užmiršta kultūra mokyklose. Kuriamos programos. Piešimo, muzikos mokytojų labai trūkdavo. Iš Vilniaus į Šiaulius atvyko ką tik baigę dailės akademiją Vitolis Trušys, A. Toleikis, J. Kmieliauskas. Su jais prasidėjo dailės atgimimas Šiauliuose. Vyrai buvo kupini entuziazmo, energijos. V. Trušio organizacinė veikla stulbinanti. Jie rengė parodas, nors tinkamų salių nebuvo. Tiko teatras, kino teatras, kitokios patalpos. Suorganizuota net jaunimo pirmoji dailės paroda.

„Institute nebuvo jokių dailės dėstymo tradicijų. Dailės institutas ruošė dailininkus, o čia –  mokytojus. Dėstymas visai skirtingas. O nebuvo nė katedros. V. Trušys yra dailės dėstymo pradininkas Šiauliuose, katedros įkūrėjas. Visi trys mokė ir darbelius daryti, dailės pedagogikos ir piešimo, – prisiminimais dalijosi profesorius. –  Aš buvau priimtas į pedagoginį institutą meno istorijos dėstyti. Jiems, jauniems, to nesinorėjo. V. Trušiui paskaitos buvo kančia – jis troško veiklos.“

Pasak V. Rimkaus, V. Trušiui turėtume būti dėkingi ir už Dailės galeriją. Tai jis su Toleikiu atkovojo šį pastatą, su draugais jį galerijai pritaikė. Vienuolyno pastate buvo numatyta įrengti namų valdybos dirbtuves. Vyrukai sutarė 3 mėnesius apie dailės parodas neskelbti. Dokumentuose tai buvo dirbtuvės, o salėje kabojo paveikslai.

V. Trušio dailės pedagogika skyrėsi, buvo kritikuojama. Mokė piešti kuo laisviau, ne pagal pavyzdžius. Pradėta vesti pamokas vaikų darželiuose. V. Rimkaus teigimu, V. Trušio nuopelnas, kad Šiauliuose pirmieji Lietuvoje pradėjome rengti viešas vaikų piešinių parodas.

Novatoriškos dvasios kelionė
„Man V. Trušys – jaunimo atstovas, – dalijosi apmąstymais menotyrininkas. – Mes dalyvavome parodose, bet buvo sunkus laikas, ne kartą jį kviesdavo, kad pabartų, išpeiktų nepaklusnų menininką. Pavyzdžiui, V. Trušio moteriškė ant Didždvario mokyklos užkliuvo, kad neidėjinė, netarybinė. V. Trušio darbai neretai buvo išpeikiami, šalinami iš parodų. Kartą pareikalavo, kad padarytų portretą moters, kuri buvo mačiusi Leniną. Vitolis nutapė tą bobutę, bet gavo barti dėl žalios spalvos. Neįtiko žalsvi šešėliai.“

Kitą darbų parodą vežė į Vilnių, bet tą patį vakarą uždarė  – nes abstrakcijos. Po parodos Daugpilyje taip pat autorius iškoneveiktas. V. Trušio žingsnis į abstrakcionizmą tais laikais atrodė per drąsus.

Dvi mūzos – išėjusiam ateiti
Vitolio Trušio eilėraščiai neatsiejami nuo tapybos. Pradėjo poeziją kurti brandaus amžiaus. Pasak profesoriaus V. Rimkaus, dažnas rašytojas yra dailininkas arba atvirkščiai.

Bičiulei Irenai V. Trušys vienatvės valandą yra prisipažinęs: ,,Nebegaliu nieko nerašyti. Eilėraščiai man padeda gyventi. Aš gaivinuosi. Gera ant širdies naują posmą parašius. Rašau gana lėtai. Apgalvoju žodžius minčiai pasakyti. Dar jie turi rimuotis. Ieškau žodžių ilgai.“

Gindamasis nuo dvasinės tuštumos, kuri ypač sustiprėjo netekus mylimos žmonos, pašlijus sveikatai, ėmė eiliuoti. Poezijos knygos arba paveikslai, papildyti eilėmis atveria sudėtingą asmenybės gelmę, meilę savo kraštui, skvarbų žvilgsnį į būties prasmę.

Žmogus išeina – darbai lieka
V. Trušys – Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1964 m. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas (1986).

Tapybos ir akvarelės darbai buvo eksponuoti Lietuvoje ir daugelyje užsienio šalių. Sukurta freskų ir sgrafitų: „Derlius“, „Medicinos istorija“, „Stumbrų medžioklė“, „Šokis“, „Apynėlis“, „Poilsis prie Talšos ežero“, „Orfėjas ir Prometėjas“ ir kt. Akmens mozaikos: Motiejaus Valančiaus (Šiaulių katedra), 8 Šiaulių krašto asmenybių (M. Biržiškos, P. Višinskio, S. Šalkauskio, I. Prielgausko, P. Bugailiškio, M. Katiliškio, L. Petkevičiaus, J. Vaitkevičiaus) portretai; „Gyvybės medis“ ir 6 gydytojų portretai Respublikinės Šiaulių ligoninės garbės galerijoje; diptikas Šiaulių dramos teatre – „Komedija“ ir „Tragedija“, Vincento van Gogo portretas – Etten Leuro merijoje (Olandija), „Ąžuolas“, „Iš lietuvių mitologijos“ (1979 m. Valstybinė premija) ir kt.

Molbertinė tapyba: 1963–1995 m. (vėliau kūriniai neregistruoti) nutapytų paveikslų statistika: 691 kūrinys, iš jų akvarelių 305, aliejinės tapybos ant drobės ar popieriaus – 228, pastelių gausa pasižymi 1989–1990 m.

Paskutiniai kūriniai: Dievo tarno kunigo Ignaco Štacho porteetas, tapytas pastele, ir portretinė akmens mozaika Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrai (2016–2017).

Paskutiniai paveikslai, eksponuoti Vilniaus parodų salėse, „Žaizda“ (2006), „Vilties langelis “ (2012), „Soldenas“ (2013).

Paroda ŠU Dailės galerijoje In Memoriam 2018 m. gegužės 11 d.

Literatūrinė kūryba: „Už horizonto“ (2006), „Laikas virto akmeniu: gyvenimo ir kūrybos proskynos“ (2010), „Užgeso mano Gabija“ (2013). „Ateinu“ – taip būtų buvęs pavadintas 2017–2018 m. sukurtų eilėraščių rinkinys.

Darbai iš V. Trušio parodos Šiaulių universiteto Dailės galerijoje.
Artūro STAPONKAUS nuotr.