Deimantė serga onkologine liga. Jau 13 metų gydytojų kabinetų duris varstanti mergina ir jos mama atviros – nors liga šiuo metu pristabdyta, tačiau bet kada gali atsinaujinti. Visgi liga nesutrukdė Deimantei turėti svajonę – pasidaryti tatuiruotę. Ir štai dabar jai, jau aštuoniolikametei, meistras Manfredas padovanojo išsvajotąją tatuiruotę – raudoną feniksą. Bet apie viską iš eilės.

Ligoninė kaip antri namai
Prieš 13 metų vos 5-erių sulaukusios šiaulietės Deimantės Adeikytės tėvai sužinojo skaudžią naujieną – jų dukra serga Hodžkino limfoma, t. y. kraujo limfmazgių vėžiu.

„Tada mums gydytojai pasakė, kad ši vėžio forma yra linkusi progresuoti, todėl tikimybė išgyventi yra 50 proc. Po to privalėjome pasirašyti dokumentus, kad sutinkame, jog Deimantei bus skiriamas specialus gydymas – taip būnant vos 5 metų jai buvo pradėtas pirmasis chemoterapijos kursas“, – prisimena Deimantės mama Jolita.

Pradėję dukters gydymą Deimantės tėvai pirmus 5 metus dėl gydymo kas savaitę važinėdavo į Vilnių, o vėliau gydymą perkėlė į Šiaulius.

Šiuo metu Šiauliuose besigydanti Deimantė yra priversta tyrimams vykti ir į privačias klinikas, į kituose miestuose esančias gydymo įstaigas. Be nuolatinių tyrimų darymosi Šiauliuose, Deimantė ir jos mama kasmet važiuoja į Kauną tirtis dėl skydliaukės. Kas kiek laiko Deimantė siunčiama tyrimų darytis ir į Šiauliuose esančią privačią kliniką.

„Nors liga šiuo metu yra pristabdyta, tačiau iš gydytojų kabinetų taip ir neišeiname – tai lyg antri mūsų namai. Dirbu pamaininį darbą vien dėl to, kad būtų daug išeiginių ir galėtume planuoti vizitus pas gydytojus. Štai ir dabar neseniai darėmės tyrimus, kuriuos daro tik pensinio amžiaus žmonėms, – turime stebėti, ar nuo chemoterapijos neprasidėjo kaulų retėjimas“, – teigia Jolita.

Sunkumai dėl finansų
Deimantės mama prasitaria, kad be varginančio gydymo ir nuolatinės baimės dėl Deimantės sveikatos, šeimą kankina ir brangus, ne visuomet kompensuojamas gydymas.

„Šiuo metu visi tyrimai mums yra mokami. Vaistus taip pat perkame už savus pinigus. Vieninteliai vaistai, kurie yra kompensuojami – antibiotikai. Visur vien išlaidos, kainos didelės, o pas gydytojus nuolatos lankytis ir vaistus pirkti mums yra būtina“, – dūsauja onkologine liga sergančios merginos mama Jolita.

Moteris sako, kad dirbdama parduotuvėje dažnai pasikalba su pirkėjais ir girdi įvairiausių istorijų apie tai, kaip onkologinėmis ligomis sergantys vaikai ar suaugusieji gauna pinigines paramas, išmokas, kompensacijas. Ji kartais nusistebi – iš kur visa tai?

„Mes niekada nesame gavę nieko panašaus. Galbūt nežinau, kur kreiptis, tačiau visada dukros gydymui finansais rūpinomės patys su vyru. Lietuvoje gyvendamas daug neuždirbsi, todėl yra tekę ir skolintis. Na, buvo visko“, – sako Jolita.

Moters teigimu, pradžioje daugiausiai pinigų reikalaudavo nuolatinis, dažnas važinėjimas į Vilnių, tačiau už gydymą mokėti nereikėdavo – Deimantė dar buvo nepilnametė. Šiuo metu situacija pakitusi ir šeima priversta mokėti už suaugusios dukters gydymą.

„Dabar negauname net invalidumo – jį gavome tik pirmus 3 metus, o šiuo metu niekas jo nebeskiria“, – nusivylimo neslepia Jolita.

Po chemoterapijos – į mokyklos suolą
Be chemoterapijos ir nuolat geriamų vaistų Deimantė priversta gydytis ir nuo kitų silpną organizmą „puolančių“ ligų. Jos mama sako, kad nuo ilgus metus leistos chemoterapijos dukrai smarkiai suardyta imuninė sistema – merginą dažnai puola gripas, kitos įvairios ligos. Moteris pasakoja, kad vidurvasarį prasidėjo ausų uždegimas, kurio neišsigydo jau net mėnesį.

Vis dėlto mama teigia, kad Deimantės organizmas dabar, lyginant jį su gydymo pradžia, – pakankamai stiprus.

Prisimindama dukros ligos pradžią ji sako, kad mergaitės vaikystė buvo nuolatinis gydymas ir važinėjimas pas daktarus – dėl ligos negalėjo eiti net į darželį. Su mokykla situacija buvo kiek kitokia – gydytojai patys rekomendavo lankyti mokyklą, kiek Deimantei tai leido sveikata, kad būdama kitoje nei ligoninės aplinkoje užsimirštų ir negalvotų apie kamuojančią ligą.

Tiesa, čia Deimantės laukdavo dideli iššūkiai: po chemoterapijų būdavo silpna, buvo labai suprastėjusi atmintis – atėjusi į mokyklą neatsimindavo, ko buvo mokoma vakar.

Mokykloje buvo ir daugiau iššūkių: gydymo pradžioje nebūdavo nė dienos, kad Deimantė mokykloje neužmigtų nuo geriamų vaistų ir chemoterapijos kombinacijos.

Sena svajonė – pasidaryti tatuiruotę
Ligoninės slenksčius jau daug metų minanti Deimantė atvirauja – dėl ligos ji visada buvo labai nedrąsi, užsisklendusi. Nors dabar jau darosi drąsesnė ir dažniau susitinka su draugais, tačiau ramaus būdo mergina labiau linkusi laiką leisti namuose.

„Dėl ligos aš tiesiog nemokėdavau bendrauti su žmonėmis – jaučiau kažkokį kompleksą. Nors turėdavau draugų, tačiau niekada niekur neidavau ir visą savo laisvalaikį leisdavau namuose, prie kompiuterio“, – sako ji.

Visgi Deimantei norėjosi paįvairinti savo kasdienybę, todėl galvoje vis dažniau ėmė kirbėti mintis nuveikti kažką įdomaus, neįprasto. Pavyzdžiui, pasidaryti tatuiruotę.

Kai ji apie tai užsimindavo tėvams, mama ėmė savo pažįstamų klausinėti, kur šie darėsi tatuiruotes, kokį saloną ir kokį meistrą galėtų parekomenduoti. Tada visi tarsi sutartinai ėmė minėti meistrą Manfredą.

„Nors pati esu prieš tatuiruotes, tačiau nusileidau ir ėmiausi iniciatyvos, kad išpildyčiau seną dukros svajonę. O dėl daugybės žmonių rekomendacijų nusprendėme, kad tatuiruotę darysimės būtent tame salone ir pas tą meistrą“, – teigia Jolita.

Tad gavę daktarų leidimą darytis tatuiruotę, netrukus užsiregistravo pas meistrą Manfredą pirmajam vizitui. Tiesa, jos meistrui nepaminėjo svarbiausio – kad Deimantė serga onkologine liga.

„Prieš pirmąjį apsilankymą tatuiruočių meistras mums paskambino ir paklausė, ar negalėtume pakeisti datos, bet aš pasakiau, kad tą dieną negalėsiu ateiti kartu su dukra ir mes neatvyksime. Tada meistrui kilo įtarimas, kad Deimantė esanti nepilnametė. Man patvirtinus, kad dukrai tikrai yra 18 metų, jis pasakė, kad tokiu atveju jai mamos palaikymo nereikia ir ji galinti ateiti viena“, – linksmai pasakoja Deimantės mama.

Moteris tik tada Manfredui ir pasakė, kad dukra serga onkologine liga ir kad ji nori būti šalia dukros, jeigu Deimantei pasidarytų negera.

Jolita su šypsena pasakoja, kad naujieną sužinojęs meistras labai išsigando ir pradėjo Jolitą įtikinėti, kad jokio pavojaus nėra: esą tatuiruotei naudojami dažai yra natūralūs, o adatos sterilios, naujos ir naudojamos po vieną kartą.

Kaip feniksas iš pelenų
To to sulaukta netikėtos žinios – meistras Manfredas paskambinęs paklausė, ar gali tatuiruotę sergančiai Deimantei padovanoti. Mama Jolita sako, kad niekada labdarų ir paramų negavusią šeimą šis vaikino poelgis labai nustebino ir sujaudino.

„8 valandas tatuiruotę daręs meistras mus sutiko labai šiltai. Už dyką padaryti tatuiruotę pasisiūlęs vaikinas paaukojo visą savo darbo dieną, darė pertraukas, kai dukrai kelis kartus pasidarė bloga. Taip pat vaišino kava ir pica. Negaliu patikėti, kad dar yra tokių geros valios žmonių, kaip jis. Dabar, kai viskas skaičiuojama pinigais, rasti geranoriškų, draugiškų ir tokių pasiaukojančių žmonių labai sunku“, – gerų žodžių tatuiruočių meistrui Manfredui negailėjo Jolita.
Negana to, vaikinas pasikalbėjo su savo tėvais – jie surado ir Deimantei perdavė liaudišką receptą, kuris padeda stiprinti onkologinėmis ligomis sergančių žmonių organizmus.

Ir štai meistro rezultatas – ant kairės Deimantės rankos „nutūpęs“ didelis, raudonas paukštis feniksas. Feniksas – visiems žinomas kaip paukštis, virstantis pelenais ir vėliau iš naujo atgimstantis.

Deimantė sako, kad šią tatuiruotč susigalvojo pati. Pradžioje norėjo nedidelės tatuiruotės, tačiau vėliau buvo nuspręsta ją padidinti.

O tatuiruotę Deimantei padovanoti nusprendęs meistras Manfredas dar kartą susitiks su mergina – dar mažiausiai 2-3 valandomss, nes reikia paryškinti piešinį ir įvesti daugiau atspalvių.

Visur kartu
Neseniai 18 metų sulaukusiai Deimantei ši sukaktis žymėjo ne tik pilnametystę, kai gali pasidaryti tatuiruotę, bet ir pokyčius gydymosi procese – jos gydymu nuo šiol rūpinsis jau ne vaikų, o suaugusiųjų gydytojai.

Tatuiruote kasdienybę paįvairinusios onkologine liga sergančios Deimantės ir jos šeimos laukia nauji išbandymai – jie kol kas nežino, kur eiti, kur kreiptis ir pas kokius daktarus reikės pradėti vaikščioti.

Vis dėlto Deimantės mama teigia, kad iššūkių nebijo, nes jų šeima – labai vieninga, o dukros liga visus dar labiau suartino: „Mūsų šeima tokia jau yra – kartu verkiam, kartu ir juokiamės.“

Net 8 valandas su pertraukomis dirbusio meistro Manfredo rezultatas – ant kairės Deimantės rankos „nutūpęs“ didelis raudonas feniksas.
Deimantės ADEIKYTĖS archyvo nuotr.

Artūro STAPONKAUS nuotr.