Šiauliuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, jaučiama visuomenės senėjimo tendencija. Nepaisant to, nekilnojamojo turto vystytojai neskuba imtis senjorų namų projektų. Pagrindinė to priežastis – mažos senjorų pajamos. Niekas nenori kurti verslo, kur už suteiktas paslaugas žmonės neturės iš ko susimokėti.

Visuomenė sensta
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, mūsų šalyje ir toliau fiksuojama ilgalaikė gyventojų senėjimo tendencija. Praėjusiais metais Šiauliuose gyveno 17 528 vaikai, 22 267 pensinio amžiaus asmenys ir 61 419 darbingo amžiaus asmenų. Vaikai sudarė 17,32 proc., darbingo amžiaus asmenys – 60,68 proc., pensinio amžiaus asmenys – 22 proc. visų Šiaulių miesto gyventojų.

Senstant visuomenei, sunkėja mokesčių našta ekonomiškai aktyviems darbingo amžiaus gyventojams. Šiaulių miesto savivaldybėje senyvo amžiaus asmenys tampa viena iš svarbiausių socialinių paslaugų gavėjų grupių. Dažniausiai senyvo amžiaus asmenims reikalingos pagalbos į namus, socialinės globos, transporto paslaugos ir techninės pagalbos priemonės (vežimėliai neįgaliesiems, lazdelės, vaikštynės) ir kita. Tikėtina, kad spartus miesto gyventojų senėjimas ir ateityje nulems ilgalaikės socialinės globos, slaugos ir sveikatos priežiūros paslaugų poreikio didėjimą, bet kol kas privatus verslas neskuba šios nišos užpildyti.

Kaip žinia, mieste veikia Šiaulių miesto savivaldybės globos namai, Savarankiško gyvenimo namai, bet tiek mūsų mieste, tiek visoje Lietuvoje trūksta senjorų namų, kuriuose senjorams gyventi būtų malonu.

Turi sprendimą naujam poreikiui
„CITUS“ investicijų ir analizės vadovas Šarūnas Tarutis „Šiaulių naujienoms“ sako, kad dauguma vyresnio amžiaus žmonių nenori gyventi slaugos namuose. Tokia perspektyva jiems atrodo nepatraukli ar net gąsdinanti, tačiau atskirties problemos jiems neleidžia gyventi visaverčio socialinio gyvenimo.

Anot jo, nekilnojamojo turto vystytojai turi sprendimą naujai atsiradusiam poreikiui – būstą vyresnio amžiaus žmonėms, senjorų namus (angl. „senior housing“).

Šis sprendimas leidžia senjorams lengviau pereiti iš vieno amžiaus etapo į kitą, patiriant mažiau streso bei sprendžiant su socialine aplinka susijusius iššūkius, sudaro sąlygas sveikam ir visaverčiam gyvenimui.

Specialistas paaiškina, kad senjorų namai gali būti ir įprastas būstas, tačiau nuo pastarojo jis privalo skirtis kai kuriais charakteringais aspektais: salutogeneziniu požiūriu (kai orientuojamasi į faktorius, veikiančius žmogaus sveikatą ir sveiką gyvenseną, o ne faktorius, veikiančius ligas ir negalavimus – patogenezinis požiūris), individualių poreikių tenkinimu, saugumu, nuolat prieinamomis paslaugomis, empatija, gerbūvio technologijomis, stimuliuojančia aplinka, bendravimo erdvėmis ir pan.

Toks būstas sprendžia net dvi problemas: su amžiumi susijusius iššūkius ir vienišumą. Taigi, svarbiausia jame yra patogų gyvenimą vyresniems žmonėms užtikrinantys technologiniai ir medicininiai sprendimai (pvz., įvairūs laikikliai ir papildomos rankenos, eskalatoriai, specialios vonios ir klozetai, pagalbos mygtukai ir pan., taip pat specifinis išdėstymas, lengvai prieinamos reikiamos paslaugos, socializacijos erdvės), galimybė bemat sulaukti pagalbos.

Kuriant tokius namus, svarbu net mažiausi niuansai: erdvės pasivaikščiojimams, pakankama insoliacija, transporto prieinamumas, pakankamas, bet ne per didelis bendrasis erdvių praeinamumas, kad senjorai jaustųsi gyvenantys bendruomenėje, tačiau jiems būtų užtikrinta reikalinga ramybė.

Kliudo baimė likti be nieko
Tik kol kas, analitiko teigimu, Lietuvoje tokių būstų nėra daug: „Dalis projektų pasižymi atributais, leidžiančiais vyresniems žmonėms (ar žmonėms su negalia) gyventi patogiau, tačiau specializuoto tipo būstų projektų, kurie turėtų bendras erdves, papildomą servisą, dar nėra. Lietuvoje vis dar populiaresni tradiciniai senjorų namai, kurie iš esmės yra slaugos namai, o ne nekilnojamojo turto projektas, orientuotas į vyresnio amžiaus žmonių patogumą ir komfortą, atsižvelgiant į amžiaus tarpsnio poreikius ir specifiką.“

Pašnekovas sako, kad Lietuvoje nekilnojamojo turto vystytojai neskuba imtis senjorų namų projektų dėl teisinės bazės neapibrėžtumo, pačių senjorų rezervuoto ir pakankamai konservatyvaus požiūrio į tokią galimybę.

Žmonės, keičiantis amžiui ir poreikiams, dažniausiai vis tiek lieka gyventi tame pačiame būste, nebeatitinkančiame jų poreikių, arba persikelia į tradicinius slaugos namus, o tai sukelia nemažą stresą.

„Deja, bet dar trūksta aiškių ir skaidrių instrumentų, valstybės iniciatyvų, galinčių užtikrinti „tarpinio“ būsto varianto – senjorų namų – atsiradimą ir paskutinį būsto keitimą, todėl kol kas tokių projektų perspektyvos – miglotos, kyla abejonių, ar žmonės jais pasitikėtų“, – kalba Š. Tarutis.

Pašnekovo nuomone, kliudo ir žmonių prisirišimas prie vietos (lokacija, kaimynai, pats būstas). Taip pat kliudo įsitikinimas, kad senjorų namai yra tapatūs slaugos namams ar medicinos įstaigoms, kur atiduodami senjorai, nebegalintys pasirūpinti savimi ir tapę našta artimiesiems.

Nepaisant to, investicijų ir analizės vadovas tiki, kad keičiantis kartoms šis skepticizmas turėtų mažėti. Tik tam reikalingas dialogas su valstybe, teisinių instrumentų sukūrimas. Atsižvelgiant į tai, jog kuriami produktai prisideda ir prie socialinės gerovės didinimo, papildomu impulsu galėtų tapti tam tikros lengvatos – mokestinės, įsigijimo, finansavimo.

Senjorų namų projektai neatsiperka
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorius Mindaugas Statulevičius „Šiaulių naujienoms“ komentuoja, kad senjorų namų projektai į Lietuvą ateina pamažu, nes tam tikros institucijos nesiima iniciatyvos, neįgyvendina kai kurių teisinės bazės pokyčių.

Štai kai kuriose užsienio šalyse į tai žiūrima kur kas rimčiau. Tam tikslui įdiegiami net atskiri modeliai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje žmogus, ypač vyresnio amžiaus, savo nekilnojamąjį turtą gali perduoti specialiam fondui ar įmonei ir už tai gauti nuomos mokestį arba turto pardavimo atveju – paslaugas specializuotose globos įstaigose.

„Lietuvoje šie modeliai dar tik skinasi pirmuosius žingsnius, bet visuomenė diktuoja poreikį, tad tokių senjorų namų gali atsirasti. Jų pamažu randasi šalies regionuose, bet mažų, sutalpinančių ne daugiau kaip 4-8 žmones, o tokio masinio produkto dar nėra“, – sako M. Statulevičius.

Anot jo, prieš dešimt, galbūt dvylika metų bandyta įkurti senjorų namus, kuriuose galėtų gyventi didesnis skaičius žmonių, bet  tai, deja, nepasiteisino. Vieni bankrutavo, kiti – užsidarė. Taip nutiko turbūt todėl, kad pensininkų pajamos tiesiog nepadengė susidariusių kaštų.

„Reikia suprasti, kad pensininkų arba žmonių, norinčių gyventi senjorų namuose, pajamos nėra tokios didelės, kad iš pradžių padengtų senjorų namų įsikūrimo kaštus. Tuos kaštus galėtų padengti nebent valstybė arba turtingesnių šalių piliečiai“, – teigia pašnekovas.

Anot jo, Lietuvoje būtų galima sukurti puikią infrastruktūrą, suteikti reikiamą paslaugą, čia apgyvendinti Skandinavijos ar kaimyninių valstybių senjorus ir su didesnėmis jų pajamomis senjorų namus efektyviau vystyti.

Tik kol kas nekilnojamojo turto vystytojai į tai žiūri atsargiai. Asociacijos direktorius svarsto, kad tam tiesiog dar neatėjo laikas, bet tiki, jog jis tikrai neišvengiamai ateis, nes visuomenė sensta, o socialinių paslaugų poreikis auga.
Praverstų ir tam tikrų valstybės institucijų iniciatyvos arba bent jau valstybės finansinis prisidėjimas prie senjorų namų įkūrimo.

„Jeigu valstybė kompensuotų dalį kaštų arba formuotų tam tikrą valstybės politiką, toks pilotinis projektas parodytų kaip tai veikia ir galbūt tuomet verslas senjorų namų įkūrimu labiau susidomėtų“, – mano M. Statulevičius.