(Tęsinys)
Ar dėl pūgos, kai teko nakvoti darbe, airiai išsireikalavo pinigines kompensacijas iš savo darbdavių?

Henrikas: „Geri darbdaviai patys kompensavo ir be jokių papildomų reikalavimų. Tačiau Airijaoje esama ir tokių darbdavių, kurie engia savo žmones. Tai – ir tie patys airiai, ir emigrantai, šioje šalyje vystantys savo verslą. Mūsų darbovietė, pavyzdžiui, prie kasmetinių atostogų visiems pridėjo dar po savaitę. Keli mieli draugai, saugantys „Facebook“ duomenų banką, irgi galėjo pasirinkti arba vienkartinį priedą prie atlyginimo, arba kelias išeigines dienas.“

Henrikas prisimena ne taip seniai gavęs pasiūlymą pereiti dirbti į kitą kompaniją, besirūpinančią daugumai gerai žinomos „Facebook“ duomenų banko būstinės saugumu. Pasiūlymas, žinoma, viliojantis, o ir perspektyvos kitos...

„Iš mūsų firmos ten išėjo keli draugai. Naujoje vietoje keliami aukštesni reikalavimai ir būtina rekomendacija. Kitaip niekas net nesikalbės. Vis dėlto paskutiniu momentu „sugrojo“ mano lojalumas dabartinei darbovietei, kurioje išdirbau jau septyniolika metų. Nemėgstu bėgioti ir kaitalioti darbovietes... Be to, daug mano dabartinių bendradarbių gyvena tame pačiame miestelyje, kur ir aš, vienas kitą gerai pažįstame, padedame vienas kitam, bendraujame... Sakykime taip: antra priežastis – nenorėjau jų nuvilti“, – sako Henrikas.

Anot jo, naujoje vietoje ir atlyginimas būtų buvęs didesnis, ir visa kita. Pavyzdžiui, ten darbovietės kavinėje maistas yra nemokamas, o jį gamina samdytas virtuvės šefas su savo komanda. Esama ir kitokių pliusų, bet, gerai viską pasvėręs, Henrikas pasirinko savo senąją darbovietę ir draugus.
Galbūt taip dar pasireiškė ir dažnam lietuviui būdingas sėslumas, prisirišimas prie vietos. Sunku pasakyti.

Ką po darbų veikia airiai: moterys ir vyrai?
Raimonda: „Sunku būtų apibendrinti visą šalį keliais sakiniais. Vienos moterys dirba, kitos šeimininkauja namuose, augina vaikus. Airijoje labai populiari pabų (aludžių – aut. past.) kultūra. Savaitgaliais arba po darbų čia renkasi žmonės, vyrai ir moterys, susitikti su draugais, atsigerti alaus, pasikalbėti, pabendrauti, smagiai praleisti laiką. Pabų pavadinimas yra kilęs iš angliškų žodžių „public house“ – vieši namai. Sena tradicija, kai kaimo arba miestelio gyventojų susiėjimai vyksta pabuose, Airijoje gaji ir dabar.“

Vadinasi, tokie ėjimai vienas pas kitą į svečius, kaip Lietuvoje, ten mažai praktikuojami?

Raimonda: „Kodėl gi? Visaip būna. Tačiau bendravimui pabuose skiriama svarbiausioji, pirma vieta. Pastaraisiais metais per šalį nuvilnijo sveikatingumo banga. Atsidarė nemažai visokių klubų, kuriuose sportuojama. Airiai užsiima bėgimu, mina dviračių pedalus, vaikšto. Štai mūsų parke kiekvieną trečiadienį renkasi grupė bėgimo entuziastų ir bėga: kas dešimt kilometrų, kas – penkis, kas – vieną... Kitur renkasi dviračių mėgėjai – kartu įveikia užsibrėžtus atstumus ir t. t. Mamos su mažais vaikas renkasi ir bendrauja parkuose, gryname ore. Kiekvienas suranda savo veiklą.“

Henrikas: „Airiai labai mėgsta šunis. Neretai gatvėje pamatysi airius, vedžiojančius po du ar net po tris šunis. Katės ten mažiau populiarios, tačiau, kas be ko, ir jos turi nemažai mylėtojų. Periodiškai rengiami visokie labdaros renginiai, akcijos, kuriose surinktos lėšos perduodamos kačių globos namams, prieglaudoms ar pan.“

Airiai ir mistika
Anot pašnekovų, dauguma airių linkę į visokią mistiką, tiki dvasiomis, kreipiasi į būrėjas ir t. t. Jie labai prietaringi. O būrėjoms Airija – tiesiog Klondaikas. Prietaringus airius gąsdina penktadieniai, jeigu tie sutampa su trylikta mėnesio diena, ir daug kitokių „ženklų“, apie kuriuos dažnas lietuvis nė negirdėjo.

Raimonda: „Aš nežinau, kiek rimtai jie tiki prietarais, bet tai yra kaip ir jų kultūros dalis.“

Henrikas: „Keturiolika metų draugavau su vienu airiu. Su pačiu tikriausiu airiu – raudonplaukis, su barzda... Jis kasmet būrėjoms palieka maždaug po tris šimtus eurų. Ir čia ne tas atvejis, kai žmogus smalsumo vedinas kartą nuėjo, pasižiūrėjo ir tuo viskas baigėsi. Ne, jis tiesiog priima už gryną pinigą tai, ką jam sako būrėjos, ir tai savo ruožtu daro įtaką jo gyvenimui bei priimamiems sprendimams.“

Raimonda: „Tas taip, tik nežinia, ar galima šitaip teigti apie visus airius. Kita vertus, šalyje būrėjų daug, vadinasi, jos turi iš kažko gauti pelną.“

Henrikas: „Kartą važiavau su draugu į kitą miestelį apsipirkti. Pakeliui jis man ir sako: „Aš trumpam pasuksiu į šalį, nes esu susitaręs su būrėja – išburs ji man kortomis, o tu palauk mašinoje kokias dvidešimt minučių.“

Privažiavome būrėjos namus ir man žandikaulis atvėpo: ne namas, o pilis! Toji jo būrėja gyveno pilyje! Tąkart mano draugas už dvidešimt minučių sumokėjo 50 eurų. O kiek tokių per dieną čia atvažiuoja! Kaip vėliau sužinojau, šitą būrėją lanko dar keli mano bendradarbiai… Ir tai nėra kažkoks pavienis atvejis. Burėjų paslaugomis noriai naudojasi ir jaunoji karta. Pažįstu dvi jaunas merginas iš mūsų darbo – Mišelę ir Keron – jos dar neturi nė trisdešimties, o jau važiuoja pas būrėjas, priima viską už gryną pinigą. Viena iš jų net siuntinėja sms žinutes mirusiai mamai, rašo, kad susilaukė sūnelio ir pan. O amžinybėn iškeliavusi motina jai atsako tuo pačiu būdu…“
Pasak Henriko, jis nevengia retsykiais patraukti per dantį savo prietaringų bendradarbių. Tie nepyksta, o kartą netgi ragino važiuoti pas būrėją kartu, girdi, pats įsitikinsi.

Sienos klausimas
Pernai buvo daug diskutuojama dėl sienos su Šiaurės Airija, kuri dabar priklauso nuo ES atsiskiriančiai Didžiajai Britanijai. Ar buvo prieita vieninga nuomonė?
Raimonda: „Kol kas sienos tarp Airijų nėra, galima laisvai važiuoti. Bet man įdomu, kaip sienoms atsilieps Britanijos atsiskyrimas. Didžioji dalis airių apie jokias sienas nenori nė girdėti, bet jeigu Didžioji Britanija traukiasi iš ES, siena turės būti. O tai gali išjudinti daug senų žaizdų…“

Henrikas: „Dabar, kiek žinau, Šiaurės Airijoje ramu. Kita vertus, esu girdėjęs, jog Belfaste esama vietų, kur su Dublino numeriais pažymėtu automobiliu geriau nesirodyti… Bet žmonės važinėja, yra kas Šiaurės Airijoje lankosi kone kiekvieną savaitę. Kai krinta svaro kursas, prekės tenykštėse parduotuvėse atpinga – žmonės tuo naudojasi. Yra kas iš Belfasto važiuoja į Dubliną dirbti.“4

Sportas
Raimonda: „Persipynusi toji airių istorija. Vienais klausimais jie kartu, kitais – atskirai… Yra Airijos sporto lygos, šalia yra visos Airijos lygos… Airiai labai mėgsta golfą ir stebėti, ir žaisti. Šalyje daugybė golfo aikštynų. Ir šalia tos vietos, kur mes nusipirkome namą, yra net keturios golfo aikštės.“

Henrikas: „Gražu matyti, kaip golfą žaidžia ir jaunimėlis, ir aštuoniasdešimtmetės močiutės. Atvykus į Airiją mane labai maloniai nustebino gaelų žaidynės tarp grafysčių. Kiekviena iš jų turi savo komandą, turi savo žaidimus. Vienas toks senovinis žaidimas – hurling – žaidžiamas su panašia į polo lazda bei kalmuoliuku futbolo aikštėje su regbio vartais! Jie laksto, smūgiuoja kamuoliukus. Gražu žiūrėti. Tai greitas, fizinės ištvermės reikalaująs žaidimas. Dublino parke žiūrėti rungtynių susirenka po 80 tūkst. sirgalių. Rungtynes rodo televizijos kanalai, jas stebi pilni barai aistruolių. Svarbiausia, kad už tai nė vienas žaidėjas negauna atlygio. Visi turi darbus.“

Be golfo, hurlingo, gaelų futbolo ir kitų nacionalinių sporto rūšių, airiai dar mėgsta žirgų sportą, regbį, kriketą. Pagal rodiklius, airių regbio rinktinė yra tarp stipriausiųjų planetoje, o rungtynės surenka pilnus stadionus aistruolių.

„Aplink Dubliną be galo daug stadionų. Airiams sportas yra tokia gyvenimo dalis, be kurios neįsivaizduojama jų buitis. Bent pusė laikraščio puslapių skiriama sportui. Visur labai daug dėmesio sportui. Kai atvažiavusi į Airiją nusipirkdavau bei atsiversdavau laikraštį, sakydavau, jog nėra ko skaityti – beveik vien tik sportas.

Dauguma airių siekia ne aukščiausių rezultatų – tiesiog sportuoja savo malonumui. Yra amžiaus grupės: iki 8 metų, iki 10 metų, iki… Žmonės susirenka, užsiima mėgstama fizine veikla, semiasi sveikatos ir geros nuotaikos. Iš šalies žiūrint, airiai tiesiog dėl to yra pamišę…“ – dalijasi savo pastebėjimais Raimonda.

Anot jos, sporto tema yra bene svarbiausia airių pokalbiuose: iš kur esi, iš kokios grafystės, kaip savaitgalį sužaidė tavo komanda, kelintą vietą dabar ji užima turnyrinėje lentelėje... Taip mezgasi pokalbis dargi tarp nepažįstamų žmonių. Sportas dominuoja airių gyvenime.

Henrikas dar papildo, jog airiai turi boksininkę, pasaulio bokso čempionę ir vieną iš garsiausių MMA kovotojų K. Makgregori.

Dar keletas štrichų pabaigai
Abu pašnekovai sutaria, jog airiai kasdieniame gyvenime yra tarsi labiau atsipalaidavę, ko nepasakytumei apie lietuvius. „Man sugrįžti visam į Lietuvą būtų sunku dar ir dėl bendros čia vyraujančios atmosferos: parduotuvėse, gatvėse, keliuose... Atrodo, kad tu visiems padarei kažką blogo, – dalijasi Raimonda. – Atrodo, visi įsitempę, nepatenkinti, įsielektrinę tiek, kad tik prisiliesi, ir užsižiebs... Ir tai suprantama: žmonės gyvena nuolatiniame strese.

Airiai ne tokie nervingi. Užsižiopsojai ir kažkam „pakišai“ mašiną. Kontakto nebuvo. Pasignalizuos ir nuvažiuos. Jokių gestų, mimikų, epitetų ar santykių aiškinimosi. Nori išsukti iš kiemo? Daugelis važiuojančiųjų pagrindine gatve linkę sustoti ir tave praleisti. Parduotuvėje nepažįstamas žmogus gali prieiti, pakalbinti, nusišypsoti... Arba prie kasos ilga pirkėjų eilutė, o senyva moteris tuo tarpu kalbasi su kasininke. Niekas nepareikš: „Ko ten plepi, paskubėk! Argi ne matai, kiek žmonių laukia?!“ Kasininkė pakalbės, paims pinigėlius, o tada išeis iš kasos ir padės senutei sudėti pirkinius į maišelį. Ir toks vaizdas Airijoje labai dažnas. Niekas nesipiktina, nereplikuoja. Kas tuo metu stovėdamas eilėje rašo sms žinutes, kas dar atsimena kažko neįsidėjęs krepšin – grįžta į prekybos salę... Ramūs ir „atsipūtę“ – priešingybė mūsų tautiečiams.“

Mažuose Airijos miesteliuose gyvenimo tempas kitoks nei sostinėje. Čia nuolat vyksta visokie renginiai, festivaliai, varžybos, koncertai. Kaip jau minėjome, airiai labai sociali, bendruomeniška tauta. Veikia visokios labdaros organizacijos, populiarus savanoriavimas. Airiai tiesiog nuo mažens įpranta aukoti bei padėti vargstantiems.

„Kartais, kol įeini į parduotuvę, kelis kartus pasisveikini su visiškai nepažįstamais tau žmonėmis. O po kurio laiko jau imi juos skirti: šitas yra Džonas, anoji yra Keitė ir turi mažą vaiką, o, va, anas rytais bėgioja krosą, ir t. t.“ – šypsosi Henrikas.

Tokia mažo Airijos miestelio gyvenimo specifika.

Mažesniuose miesteliuose priimta, kad susitikę dažnai pasisveikina ir visai nepažįstami žmonės. Henriko teigimu, Airijoje jis jaučiasi esąs savo namuose.

„Parskridome į Lietuvą, – tęsia mintį Raimonda. – Pavargę po kelionės, su didžiuliu bagažu ir mažamete dukra išeiname iš oro uosto Vilniuje. Netikėtai kelią užblokavo keturios uniformuotos policininkės. Viena iš jų kreipėsi: „Rodote dokumentus!“ Aš išsitraukiau tris pasus. „Jūsų!“ – dūrė pareigūnė į mane pirštu. Suprask, parodyk savo pasą. Ne, ji nesikeikė, bet visa savo maniera privertė mane pasijusti kažko nusikaltusią ar ją asmeniškai įžeidusią. Juk galima buvo mandagiai paprašyti, pasisveikinti. Dabar nei labas, nei viso gero...“

Pažvelgusi į pasą policininkė mestelėjo daugiaprasmį „Viskas aišku!“ Ir pasišalino. Kas aišku? Ko ji norėjo?

„Grįžtu į Airiją, – toliau pasakoja Henrikas. – „Welcome back to Dublin!“ – nusišypso pareigūnas vos žvilgtelėjęs į pasą. T. y. sveikas sugrįžęs į Dubliną! Jokios įtampos. Jokių grėsmingų žvilgsnių, intonacijų ar mimikų. Įlipu į taksi. Koks oras? „Airiškas oras. Kokiam jam dar būti?“ – plačiai šypsosi taksi vairuotojas. Ir žinau, kad norėdamas daugiau uždirbti jis nepasuks „per aplinkui“. Nebent pataikytumei ant taksistu dirbančio emigranto. Visokių jų pasitaiko. Ir negerų istorijų teko girdėti...

Važiuodami įsikalbame. Yra buvę, kai taksistas rodė, kuriame name gyvena jo mama, o kitas veždamas išpasakojo, kiek turįs meilužių, ir pravažiuodamas dar parodė, kur kuri gyvena. Lyg man tai būtų įdomu. Bet šitaip smagiau. Net jeigu tuose pasakojimuose ir nėra daug tiesos. Ir kas kartą sugrįžus į Airiją giliai viduje užlieja tokia ramybė: esu namuose. Esu svetimoje šalyje, kuri seniai man tapo namais.“

Dalis airių yra gana prietaringi ir dažniau ar rečiau naudojasi visokių būrėjų paslaugomis bei patarimais.
Autoriaus nuotr.

Airijoje nedaug pamatytume dangoraižių. Čia vyrauja jaukūs, nedideli statiniai.
Autoriaus nuotr.

Airijos kraštovaizdis kai kur panašus į lietuviškąjį.
Autoriaus nuotr.