Airiai, pasak sociologų pravestų apklausų, bene labiausiai tolerantiški atvykėliams iš kitų šalių. Airijoje gyvena daugybė lietuvių išeivių ir šita šalis jiems tapo antrąja tėvyne. Jie čia jaučiasi saugūs, turi namus, turi darbus ir uždarbius, gali ramiai žvelgti į ateitį. Jų suvokimuose Lietuva – tarsi  dviejų dedamųjų lydinys: ne vienas pripažįsta, jog pasiilgsta Lietuvos, gimtojo krašto, savo kalbos, artimųjų, tačiau šalia to egzistuoja ir kita Lietuva – valdoma abejotinos moralinės reputacijos politikų, Lietuva, kurioje žmogus mažai ko vertas, kaip ir jo darbas. Kur iš tikrųjų jo negina įstatymai. Kur bet kada gali būti prastumtas bet koks, net absurdiškiausias valdžios nutarimas, kokio nesugalvotų net kurios nors bananų valstybės chunta. Žmonės tik pamurma tarpusavyje, pasibėdoja vieni kitiems, ir gyvenimas toliau teka sena vaga, nes „vis tiek nieko nepakeisi“. Oficialiai Lietuva – jau seniai suvienytos Europos dalis. O iš tikrųjų?

Mūsų pašnekovai – Henrikas ir Raimonda. Jau daug metų Airijoje. Čia susisuko savo gūžtą, augina 7 metukų dukrelę, kuri irgi gimė Airijoje. Rugpjūčio pradžioje išeivių šeima lankėsi Lietuvoje. Kaip gyvenasi po svetimu dangumi? Kokios mintys aplanko grįžus į tėvų žemę? Kas gi nuvedė juos į svečią šalį?

Nesimatė perspektyvos
Henrikas: „Lietuvą palikau 2001 metais. Išvykau ieškoti geresnio gyvenimo. Pasakysiu tiesiai šviesiai: nenorėjau gyventi kaip ubagas. Netenkino nei politinė situacija Lietuvoje, nei ekonominė. Lietuvoje nesijaučiau esąs saugus ir savo namuose. Senoji politinė sistema subyrėjo, ateitis tapo neaiški. Kiekvienas už save, kiekvienas į save. Kas laukia manęs, mano būsimos šeimos Lietuvoje? Kokia toji ateitis? Gyventi be teisių, būti baudžiauninku kurio nors vadinamo „verslininko“ įmonėje ar uabe ir už darbą gauti skatikus? Nemačiau jokių perspektyvų ką nors pakeisti... Po kelių bandymų apsistojau Airijoje.“

Sakai, „gyventi be teisių“, o juk teisių sąvadas yra išguldytas Konstitucijoje?

Henrikas: „Taigi, kad tik išguldytas, tik ar jos veikia gyvenime? Kas gina paprastus žmones?“

Raimonda: „Apie emigrantės duoną negalvojau. Bet atsitiko taip, kad Henrikas kuriam laikui grįžo į Lietuvą, susituokėme. Jo raginama išvykau kartu.“

Taip ir nebandėte kabintis į gyvenimą čia, Lietuvoje?

„Raimonda turėjo aukštąjį filologės išsilavinimą, dirbo. Aš gi 2005 metais, grįžęs keliems mėnesiams į Lietuvą, pabandžiau įsidarbinti Laivų statykloje, uostamiestyje. Siaubo filmas: atlyginimai nemaži, bet darbas vergiškas. Statėme stelažus didelių laivų remontui. Per vieną mėnesį čia žuvo du bendradarbiai. Tiesiog nukrito iš didelio aukščio ir užsimušė. Kiek žinau, jų šeimos net kompensacijos negavo... Beje, antrojo žuvusiojo žmona tuo metu laukėsi vaikelio. Turėjau dar vieną progą pamąstyti, o ką aš čia veikiu.

2006 metais vėl grįžau į Lietuvą su vieninteliu tikslu: išsivežti žmonos, nes mačiau, kokia ateitis mūsų laukia“, – pasakoja Henrikas.

Ar labai kamavo nostalgija išvykus?
Raimonda: „Iš pradžių buvo viskas nauja, įdomu, bet po kurio laiko nostalgija pasijuto. Sunkiausia tapo gal po poros metų, kai suvokiau, jog gyvenu toli nuo savo artimųjų ir, ko gero, tas išsiskyrimas visam gyvenimui. Dar keleri metai praėjo, kol apsipratau. Norėjosi grįžti. Dabar sugrįžtu trumpų atostogų, tačiau čia viskas pasikeitę ir mano mentalitetas jau kitoks. Jei reikėtų pasilikti Lietuvoje, būtų sunku, būtų rimtas iššūkis, nors, žinoma, ir prie to galima priprasti...“

Kokius darbus judu dirbate Airijoje?
Henrikas: „Septyniolika metų dirbu tą patį darbą – apsaugininku ligoninėje. Čia padėjau įsidarbinti ir žmonai, tik ji dirba kitokį – sesers-asistentės – darbą. Dauguma emigrantų darbus keičia, ieškodami įdomesnio, lengvesnio, labiau apmokamo. Tačiau lojalumas mano gyvenime visados atsipirkdavo. Ir ne vien tik darbe. Ką dar galėčiau pridurti: dirbame, gerai gyvename, keliaujame (buvome nuvykę į Angliją, į Škotiją, į Paryžių, praėjusią vasarą atostogavome Kanarų salose, ir kt.) Turime namą Dublino priemiestyje, per du kilometrus nuo jūros, turime du automobilius, nes mano ir žmonos darbo grafikai nesutampa.“

Anot jo, gyvenimas yra gyvenimas, visko pasitaiko – ne vien tik gerų dalykų, bet kai mintyse viską pasveri, gerieji dalykai ima viršų.

Prasta sveikatos apsauga
Kas Airijoje labiausiai nepatinka – tai dideli mokesčiai automobiliams: draudimas, ekologijos mokestis ir kt. Kuo mašina senesnė, tuo mokesčiai didesni. Kartais nei iki 1300 eurų per metus. Todėl retai čia gatvėse pamatysite senesnį kaip dešimties metų automobilį. Juos išlaikyti neekonomiška. Henrikas prasitarė pardavęs savo gana neseną, techniškai tvarkingą mašiną ir įsigijęs sportinę „Hondą“. Dėl tos pačios priežasties.

Sveikatos apsaugos sistema Airijoje, ko gero, dar prastesnė nei Lietuvoje. Biurokratija, eilės... Ir pirmoji pagalba neskuba. Ūmus apendicitas. Nuvykęs į ligoninės priimamąjį būtinosios pagalbos gali pralaukti 18 valandų. Kartais taip žmonės net miršta – eilėje pas gydytoją.

Pasak Raimondos, trūksta darbuotojų. Ir tai yra pagrindinė priežastis. Jai antrina Henrikas, prisimindamas istoriją, kaip emigrantas lenkas susilaužė petį. Ligoninėje jam pasiūlė laukti neapibrėžtą laiką. Tada jis nusipirko lėktuvo bilietą į Lenkiją, kur jam buvo suteikta reikalinga pagalba ir dar tą pačią dieną jis grįžo atgal į Airiją. Taip buvo greičiau negu laukti prie gydytojo kabineto.

Raimonda: „Kiekvienas gydytojas už priėmimą nusistato savo taksą, tačiau tas mokestis būna maždaug 50 eurų. Blogai pasijutęs ir norėdamas gydytojo konsultacijos, dar gerai pagalvosi prieš eidamas.“

Pasak Henriko, tas pat ir susirgus vaikui: jeigu ir eini pas gydytoją, tai kad išrašytų vaistų, nes vaikiškos ligos dažnai kartojasi ir jas nesunku nustatyti dargi nesant mediku. Paklauso plaučius, išrašo antibiotikų, ir viskas. Tiesa, jau kuris laikas, kai vaikai iki 6 metukų amžiaus Airijoje apžiūrimi nemokamai. Pinigus medikams už tai moka vyriausybė, tačiau jie nėra labai patenkinti „nemokamu“ darbu.

Kainos ir atlyginimai
„Dirbdami panašius darbus Lietuvoje ir gaudami lietuviškus atlyginimus, gyventume tik truputėlį aukščiau skurdo ribos, – įsitikinę abu pašnekovai. – Jau vien būsto išlaikymas Lietuvoje kiek atima lėšų! Paskaičiavus nesueina galai, kaip reikėtų gyventi, nes gyvenimui beveik nieko ir nebelieka... Paskola būstui Airijoje atsieina pigiau negu būsto nuoma. Kol kas čia vanduo nekainuoja nieko.

Susimokame tik už dujas ir elektrą. Ir už šiukšlių išvežimą. Tiesa, šitas mokestis nedidelis, priklausomai nuo atliekų kiekio, o mes  organikai dar turime ir komposto dėžę...
“
Žiemą jų namas apšildomas dujomis ir židiniu. Net šaltą žiemą mokesčiai neviršijo 120 eurų per mėnesį. Tada šildėsi labai daug ir netaupydamas – toks labiau išimtinis atvejis. Tačiau paprastai mokesčiai būna mažesni. O vasarą jie neviršija ir 50 eurų...

Jėga vienybėje
Raimonda: „Šaltas vanduo nuo seno Airijoje tiekiamas nemokamai. Vėliau, pagal poreikius, jis pašildomas vietoje. Prieš kelis dešimtmečius sugalvojo vandenį apmokestinti, bet kažkas nesigavo. Vanduo ir toliau gyventojams buvo tiekiamas nemokamai. Ir štai prieš kelerius metus, suvokus, kad vandentiekio sistema susidėvėjo bei reikalauja kapitalinio remonto, vėl buvo sugrįžta prie minties įvesti mokestį už šaltą vandenį.“

Airiai nesutiko, nes buvo įsitikinę, jog mokestis sumokamas municipalinei valdžiai mokant už kitus patarnavimus, tad koks čia gali būti dubliavimas. Prasidėjo bruzdėjimas, gatves užtvindė mitinguotojų minios... Dubline vienas po kito nusirito keletas mitingų, surinkusių į gatves po šešiasdešimt tūkstančių žmonių. Mitingai vyko ir mažesniuose miesteliuose.

Valdžia vis dėlto mokestį už vandenį įvedė, pradėjo gyventojams siuntinėti sąskaitas, tik labai nedaug kas temokėjo –  toliau rengė mitingus. Netrūko valdžios grasinimų imtis priemonių prieš nepaklusniuosius, girdi, viskas bus perduota teismams, pinigai išieškoti, o nepaklusniuosius dar sukiš į kalėjimus ir pan. Tas dar labiau įkaitino atmosferą, tačiau neprivertė žmonių pakeisti nuomonės. Vietomis ūkininkai su traktoriais blokavo kelius, sostinės centre liaudis pomidorais apmėtė pravažiuojančias valdžios mašinas... Nepasodino nė vieno.

Valdžia gudravo žadėdama laiku mokantiems kompensacijas už vandenį – apie šimtą eurų, tačiau nedaug kas tesusigundė. Kiti užsiregistravo, pasiėmė kompensacijas ir toliau mokesčio nemokėjo.

Galiausiai parlamento rinkimus laimėjo partija, žadėjusi atšaukti taip liūdnai pagarsėjusį vandens mokestį. Ji pažadą tesėjo. Airiai iki šiol nemoka mokesčių už šaltą vandenį.

Tačiau šioje istorijoje tašką dėti dar anksti. Atšaukus mokestį, sąžiningieji airiai ėmė piktintis: kaip gi čia išeina, mes mokėjome ir likome apgauti? Laimėjo įstatymams nepaklusnūs bendrapiliečiai? Tada buvo nutarta sumokėtus pinigus jiems sugrąžinti bei taip padaryta. Ar kas nors tokio būtų įmanoma Lietuvoje?

Kuo lietuviai panašūs į airius ir kuo – skirtingi?
Henrikas: „Airiai puikiai suvokia, kad drauge jie – jėga. Jeigu stos visi – savo pasieks. Gali pasodinti vieną kitą, bet ne tūkstančius. Sektinas pavyzdys lietuviams. Už savo teises būtina kovoti. Savo laiku airiai kentė anglų okupaciją, kaip ir lietuviai kad kentė rusų priespaudą. Tačiau mentalitetas ryškiai skiriasi.

Štai į pasaulio futbolo čempionatą airių rinktinė nepateko. Tada Airija „sirgo“ už anglus! Ar galima įsivaizduoti, kad dauguma lietuvių čempionato metu vieningai būtų palaikę Rusijos komandą? Taigi. Airiai seniai užkasė karo kirvį ir buvusių skriaudų nebeprisimena. Bent jau dauguma. Nes tai trukdo žengti į priekį. Lietuviai priešingai – kiekvieną kartą prisimena ir primena, koks didelis blogis yra Rusija. Kokie klastingi lenkai. Ir t. t. Užuot pakėlę galvas ir žengę į priekį, vis tebesiknaisioja praeityje ir tuo remdamiesi formuoja savo dabarties priešų įvaizdžius. Aukos filosofija. O juk tai, ką darė anglai su airiais ir škotais, baisiau už tai, ką sovietai darė su lietuviais. Mes nemokame pamiršti ir atleisti, nors tai ir labai krikščioniška. Laikomės įsikibę. Airiai gi nusispjovė ir „paleido“ anglus. Ir gyvenimas tapo žymiai šviesesnis. Dabar Anglija – didžiausias Airijos ekonominis partneris. Laisvas judėjimas, jokių vizų ar pan. Taigi ir Lietuva neturėtų gyventi praeities nuoskaudomis – nieko gero tai neatneša.“

Galima būtų pridurti, jog tai paranku visokiems politikuotojams susireikšminti prastumiant savo planus, kuriant menamo baubo grėsmės įvaizdį.

Švietimo sistema
Dar neseniai dauguma Airijos bendrojo lavinimo mokyklų priklausė Katalikų bažnyčiai. Jos balsas buvo sprendžiamasis, kaip vyks švietimo procesas. Istoriškai katalikų bažnyčia visada turėjo labai didelę galią tiems procesams, o ir dabar tebeturi. Nuo senovės Airiją veikė dvi didelės formuojančios jėgos: britai bei Katalikų bažnyčia. Tiesa, dabar šalyje prasidėjo švietimo sistemos reformos.

Airijoje buvo ir tebėra daug katalikiškų mokyklų. Anksčiau jose mokėsi tik katalikų šeimų vaikai, dabar šitas draudimas nebėra toks griežtas. Be to, ėmė steigtis sekuliarios arba multidenominacinės mokyklos. Jose vaikai mokomi apie visas pasaulio religijas, neišskiriant kurios vienos. Vaikai sužino, kokias šventes švenčia musulmonai, kokias šventes švenčia hebrajai, kokias šventes turi krikščionys ir pan.

Vaikai lankyti mokyklą pradeda nuo ketverių su puse metų iki penkerių metų ir dešimties mėnesių. Po dvejų metų įvadinio kurso mokosi dar šešerius metus ir baigia vadinamąją pradinę mokyklą. (Airijos švietimo sistema skiriasi nuo lietuviškosios, tad čia sunkiau rasti analogiškų terminų.) Po to kitas etapas – vidurinė mokykla, t. y. dar keleri metai. Ją dar vadina kolegija (koledžas). Bet tai ne tas pats, kas kolegija Lietuvoje.

Anot Henriko, bendras išsilavinimo lygis Airijoje žemesnis nei Lietuvoje, kur per pastaruosius  dvidešimt metų jis irgi smuktelėjo. Čia jį papildo Raimonda, sakydama, jog tai kalbant tik apie žinias. Mąstymu airių vaikai nenusileidžia savo bendraamžiams Lietuvoje. Lietuvoje dar gajūs ano meto štampai, kaip „gauti žinių“, „įgyti išsilavinimą“ ar pan. Praleidžiant pro akis, jog dabar kur kas svarbiau mokėti susirasti reikalingą informaciją, ja naudotis, o ne iškalti tai, kas parašyta knygose. Ir psichologiškai mokinukai Airijoje daug sveikesni. Jie mokosi per veiklą, per užsiėmimus, o ne sėdi, kaldami vadovėlio tekstą.

Didelis dėmesys skiriamas vaikų tarpusavio santykiams klasėje. Mokomasi ne tik bendrų dalykų, bet ir būti socialiam, savarankiškam, dirbti komandoje. Mokomasi bendravimo kultūros bei rasti sprendimus tam tikrose situacijose.

Raimonda ir Henrikas jau daug metų gyvena toli nuo gimtojo krašto – viename iš Dublino priemiesčių, Airijoje.
Autoriaus nuotr.

Airijos mokinukai mokosi ne tiek kaupti atmintyje vadovėlinius tekstus, bet spręsti pasitaikančias problemas, būti savarankiškais.
Autoriaus nuotr.

Vienos iš mokyklų aikštelė skirta mokinių technikai – dviračiams ir paspirtukams parkuoti.
Autoriaus nuotr.