Kai kalbama apie smurtą šeimoje, dažnai užduodamas klausimas: „Kodėl ji nepalieka smurtautojo?“ Atsakyti nėra paprasta, nes smurtas – sudėtingas reiškinys, apimantis fizinę, psichologinę, emocinę ir ekonominę prievartą. Kartais moteris pasijaučia bejėgė, bevertė ir susitaiko su esama padėtimi. Priežastimi gali būti ir finansinė priklausomybė nuo smurtautojo, socialiniai suvaržymai, pagalbos priemonių stoka ir pan. Žodžiu, moteris, patirdama bendrą socialinį spaudimą, nusprendžia būtinai išsaugoti šeimą. Kodėl taip yra ir ką mes kiekvienas galime padaryti? Apie tai kalbėta „Bendrumo vakarienėje“, kurią surengė Šiaulių profesinio rengimo centro Prekybos ir verslo skyrius, prisidėjęs prie tarptautinės akcijos ,,16 dienų be smurto prieš moteris“. Renginio metu į klausimus atsakė šeimos santykių specialistė, psichologė Dalia Lapinienė ir Šiaulių moterų veiklos inovacijų centro vadovė Salomėja Jasudienė.

 – Jeigu vyras žmonai neleidžia dirbti, ar tai smurto apraiška?
S. Jasudienė: Tai yra psichologinis smurtas. Smurto apraiškos pagal įstatymą yra skiriamos keturios: fizinis, psichologinis, seksualinis, ekonominis. ES, priešingai nei Lietuva, dar pripažįsta darnią tėvų ir vaikų priežiūrą. Apskritai mes gauname labai daug pranešimų, kad vyksta psichologinis smurtas. Tik kiek yra galimybių tai įrodyti, kiek yra pradėta ikiteisminių tyrimų, čia yra kitas klausimas.

– Dažniau smurtą patiria jaunesnio ar vyresnio amžiaus moterys?
S. Jasudienė: Prieš ketverius metus, kai įsigaliojo naujas įstatymas, smurtą dažniausiai patirdavo moterys, gimusios nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų. Dabar sulaukiame pranešimų apie smurto aukas, kurios gimė 1995–1996 m. Žodžiu, smurtą patiria vis jaunesnės moterys. Galbūt smurtas jaunėja, nes pačios moterys tampa drąsesnės, apie tai dažniau praneša, ieško informacijos, pagalbos ir pan.

– Galbūt ne visos moterys kreipiasi pagalbos, nes bijo. Kokios tos baimės priežastys?
S. Jasudienė: Baiminasi visuomenės požiūrio. Vis dar vyrauja stereotipas, kad šeima yra mano tvirtovė ir aš negaliu apie tai kalbėti. Tačiau šis požiūris po truputį keičiasi.

D. Lapinienė: Esmė ta, kad ne visos moterys smurtą įvardija kaip problemą. Pažeminimas akis į akį, prie vaikų ar viešoje erdvėje – yra smurtas, tačiau ne visos tai suvokia. Fizinis smurtas, priešingai nei psichologinis, labiau pastebimas.

– Kur yra tolerancijos riba? Kiek ilgai moteris turėtų kentėti?
D. Lapinienė: Jeigu jūs ką nors pasakojate savo mamai, o ji tuo metu sako: „Užsičiaupk“, tai smurtas ar ne? Tai pažeminimas, nepagarba, neleidimas kitam žmogui būti tokiam, koks jis yra. Vieni žmonės yra labai tolerantiški smurtui. Vyras gali mušti kas trečią dieną, o moteris džiaugtis, kad ne kiekvieną. Taip neturėtų būti.

– Aukos sako, kad smurtautojo nepalieka, nes myli. Ką tada daryti?
D. Lapinienė: Pirmiausia reikia paklausti, ką ji iš tiesų myli: idealizuotą jo vaidmenį, su viltimi, kad jis pasikeis, ar tikrą žmogų, tokį, koks jis yra.

– Kodėl moterys atleidžia smurtautojui?
S. Jasudienė: Įstatymiškai atleisti galima vieną kartą ir tik su sąlyga, kad įtariamasis pripažįsta savo kaltę. Galbūt jos daug kartų atleidžia, nes trūksta įrodymų, kad ji smurtą iš tiesų patyrė. Kartais auka pati pakeičia parodymus. Taip pat moteris bijo, kad vyras atims vaikus, išmes į gatvę, atskirs nuo visuomenės ir t. t.

D. Lapinienė: Moteris atleidžia dėl giluminio, pasąmoningo įsitikinimo, kad viena neišgyvens. Net uždirbdama daugiau už vyrą, ji vis tiek tikisi, kad jis pasikeis. Aišku, tokia pozicija visiškai nieko nekeičia.

– Gal iš tiesų pasitaiko, kad smurtautojas pasveiksta?
D. Lapinienė: Taip, tokių atvejų yra. Reikėtų nepamiršti, kad santykius kuria du žmonės. Jeigu moteris nebenori būti auka, ji turi aiškiai pasakyti, kad jeigu dar vieną kartą mane pažeminsi, aš tave paliksiu. Tačiau tai neturėtų būti gąsdinimas. Ir jeigu tai bus tik grasinimas, vyras nieko negirdės ir nekreips į tai dėmesio. Jeigu moteris viduje iš tiesų pasiryžta likti viena, tada smurtautojas gali pasikeisti į gerąją pusę.

– Kokia pagalba teikiama smurtautojams?
S. Jasudienė: Probacijos tarnyba vykdo antismurtinio elgesio keitimo programą. Smurtautojai šią programą išklauso, tačiau tai ne visada duoda daug naudos. Todėl belieka kreiptis privačiai į šeimos santykių specialistą arba kreiptis į šeimos gydytoją, kad nukreiptų pas psichologą.

D. Lapinienė: Manau, kad smurtautojams reikia ne mažiau pagalbos negu aukoms. Jie giliai viduje yra sužaloti, bet tam, kad jie priimtų pagalbą, reikia patiems tai pripažinti. Jeigu jie bus tik nukreipiami, tai nebus taip naudinga.

– Ar vyrai dažnai tampa moterų – smurtautojų aukomis?
S. Jasudienė: Šiaulių apskrityje tokių asmenų yra tik vienas procentas. Vyrai dažniau nukenčia nuo kitos savo artimos aplinkos: brolio, tėvo, kitų artimųjų.

D. Lapinienė: Vyrui prašyti pagalbos nukentėjus nuo smurto yra gėda. Kita vertus, tai mažiau pastebimas smurtas nei fizinis.

– Jeigu tėtis smurtavo prieš mamą, ar yra tikimybė, kad jų sūnus smurtaus prieš savo žmoną?
D. Lapinienė: Tai turi įtakos, tačiau šio modelio laikosi ne visi žmonės. Kartais jie kaip tik elgiasi visiškai priešingai. Vis dėlto smurto modelis nėra įaugęs į kraują  genetiškai, bet jis yra labai gyvas. Vaikai nesąmoningai kopijuoja tėvus, sako, kad niekada nebus tokie, kaip mama ar tėtis, jog nemuš, nekentės. Paskui netyčia pakartoja lygiai tą patį.

– Ką turėtų daryti vaikas, kuris mato, kad šeimoje yra smurtaujama?
S. Jasudienė: Reikia skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112. Įstatymu yra numatyta, kad vaikai, augantys smurto aplinkoje, yra traktuojami kaip aukos.

D. Lapinienė: Psichologiniu požiūriu, tai labai sudėtinga situacija vaikui. Vaikas, norėdamas apskųsti savo tėvus, turi pereiti per didžiulį barjerą, perlipti per save. Nesvarbu, kokie tėvai būtų, jis myli juos. Vaikai, kurie gyvena asocialiose šeimose, yra stipriai žalojami. Po to jų gyvenimas nėra visiškai visavertis.

– Ar vaikai turėtų apie situaciją kalbėtis su bendraamžiais?
D. Lapinienė: Geriau kalbėti, negu nekalbėti. Bet kokiu atveju reikia turėti nors vieną draugą arba draugę ir išsipasakoti. Laikant nuoskaudas viduje, susikaupia kritinė masė, kuri gali išsiversti į ligą, destruktyvų elgesį, savęs žalojimą. Todėl geriau savyje to nelaikyti.

– Ar moteris gali priversti vyrą pasikeisti?
D. Lapinienė: Šalia psichologiškai stiprios moters vyro smurtautojo dažniausiai nebūna. Egzistuoja tam tikri ženklai, kurie leidžia nuspėti, ar vyras gali būti smurtautojas. Kreipkite dėmesį į smulkmenas. Ar jis linkęs žeminti, kiek įdeda pastangų į jūsų santykius. Moterys turi intuiciją ir potencialų smurtautoją jaučia iš tolo. Tačiau nepaisant to, sako, kad jį myli. Prieš kažkokią situaciją užsimerkia su viltimi, kad jis pasikeis, nesmurtaus, pirks dovanas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad šalia raudonų rožių, bus daug mėlynių. Viskas priklauso nuo to, ką jūs renkatės.

– Ar tiesa, kad renkantis vyrą, reikia pasižiūrėti, kaip jis bendrauja su savo mama?
D. Lapinienė: Tai nėra kažkoks rodiklis, nes daug svarbiau, kaip mama elgiasi su tėčiu ir savo sūnumi. Vaikai žiūri iš apačios į tėvus kaip didesnius. Jeigu vyras yra per daug prisirišęs prie mamos, neatsiskyręs, jis nelabai gali būti geru vyru. Jis gali gerbti savo mamą, bet geriau nuo jos truputėlį atskirti tam, kad galėtum kurti naujus santykius.

– Kaip geriau pažinti antrąją pusę?
D. Lapinienė: Idealiausia pažinti save kiek įmanoma daugiau prieš pradedant kurti santykius. Pažvelgti į savo silpnąsias puses, lygiai taip pat kaip į stipriąsias. Tuomet yra daug lengviau pažinti kitą žmogų.

– Kokie yra pagrindiniai vyrų ir moterų skirtumai?
D. Lapinienė: Yra daug bendražmogiškų dalykų ir daug atskirų. Pavyzdžiui, moterys ir vyrai kartais kaip užsieniečiai nesusikalba. Moteris verkia, vyras bando ją nuraminti. Išdėsto penkis logiškus punktus, kodėl ji turėtų jaustis rami. Jeigu ji nepratusi rodyti savo emocijų, moteris tiesiog nutyla, užsideda kaukę ir vaikšto lyg vyro nebūtų. Vyras nežino, ką tai reiškia. Klausia, kas atsitiko, o ji sako, kad nieko. Vyrams reikia išmokti moteriškos kalbos. Kai moteris verkia, leisti jai išverkti iki galo. Kai ji nurimsta, tada galima pasakyti ką nors logiška. Moterims reikia mokytis loginės kalbos, kažką paaiškinti vyrui, bet tik po to, kai emocijos nurimsta.

– Ar ginčus dažniausiai išprovokuoja moterys?
D. Lapinienė: Nereikėtų daryti prielaidos, kad moteris turi daugiau galių. Ką ji su savo galiomis daro, moters pasirinkimas. Dažniausiai moterys vyrą „užknisa“ nelabai sąmoningai. Taip yra, nes ji nesugeba tiesiai pasakyti, kas su ja vyksta. Situacija pasikeičia, jeigu nebijoma tiesiai pasakyti, kas yra ne taip. Jeigu taip nėra, antroji pusė pradeda galvoti, kad yra nebereikalinga, ir pasuka kita kryptimi.

S. Jasudienė: Išvada – reikia daugiau bendrauti, išsipasakoti, kas su mumis vyksta.

D. Lapinienė: „Jeigu moteris nebenori būti auka, ji turi aiškiai pasakyti, kad jeigu dar vieną kartą mane pažeminsi, aš tave paliksiu.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

S. Jasudienė: „Mes gauname labai daug pranešimų, kad vyksta psichologinis smurtas. Tik kiek yra galimybių tai įrodyti, kiek yra pradėta ikiteisminių tyrimų, čia yra kitas klausimas.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.