Miestas – humaniškiausia vieta žmogui gyventi. Čia gimsta įdomiausios idėjos. Miestas tol gyvas, kol yra mąstančių aktyvių žmonių, įvykius kuriančių laisvų asmenybių. Nebus įelektrintas, nebus netikėtumų, įvykių – neįdomu gyventi miestelio ar kaimo ritmu, kai laikas sustoja.

Koks yra miesto ir žmogaus santykis? Kaip sukuriama miesto gyvybė? Kokiomis formomis egzistuoja šiuolaikinis menas ir kiek jo mums reikia? Tokius klausimus kėlė menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis su Šiaulių dailės galerijoje susirinkusiais miesto jaunuomenės atstovais. Šiaulių gyvybė katastrofiškai blėsta, nes nedaug likę žmonių iš šlovingų universiteto laikų, tad menotyrininkas prisipažino apsidžiaugęs, kad buvę studentai pakvietė tokiam pokalbiui.

Miestas – ne pastatai, o žmonės
„Miesto gyvybė priklauso nuo jame gyvenančių žmonių. – pradėjo savo įžvalgas V. Kinčinaitis. – Apie miestą reikia nuolat kalbėti, jį reflektuoti, atrasti savo santykį, kokios jo vietos yra gyvos, kokios man brangios, malonios.“

Miestą reikia pažinti, išvaikščioti pėsčiomis kiekvieną kertelę, pajausti jos akimirkos grožį, unikalumą.

Mieste gimė žmogus su visa potencija kurti, save realizuoti. Tik susidūrus vieniems su kitais atsiranda vaizdiniai, kuriuose miestas auga. Idėjos nėra vieno žmogaus, tai giminiškų žmonių bendruomenė kuria, įgyvendina idėjas. Visiems mums reikia drąsos veikti ir nebijoti atsakomybės naštos.

Miestas – ne pastatai, gatvės, o aktyvių žmonių bendruomenė, sukurianti visavertiškesnį gyvenimą. Miesto bendruomenė, kaip organizmas, sukuria neįtikėtinus bendro proto gaminius, gražiausias pavyzdys – viduramžių Europos miestai.

Miesto ašis ir mūsų dvasia
V. Kinčinaitis teigė, kad kiekvienas miestas turi savo centrinę ašį, kur žemė susijungia su kosmosu. Mūsų mieste toks taškas – tai Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus katedra su iškilminga architektūra, sakraliais paveikslais. Ji neturėtų labai keistis. Gal vienintelė tokia įdvasinta vieta.

Kokias dar mums mielas erdves mieste turime?

„Mums kuriama miesto aikštė, bet mes nežinome, kas ten mus suburs. Ar tie geometriniai piešiniai, kurie gražiai atrodo iš viršaus, bus jaukūs mums, ar norėsime ten būti? Ką ji bendro turi su mūsų kūniška padėtimi, mūsų ūgiu, bendravimu ? Klausimas beviltiškas. Miestas yra socialinėje ir ekonominėje katastrofoje. Ne tik mūsų. Europoje ta pati problema. Miestai skaidomi į zonas: darbo, miegamieji rajonai, o sukuriamos dykvietės. Nepasitenkinimą, depresiją, abejingumą sukelia, kai erdvė netinkamai sutvarkyta, kai praleisti momentai, kada galėjome susitelkti. Gyvybės nėra, kai nesukuriame sau jaukios aplinkos“, – skaudžiai smigo lektoriaus apmąstymai.

„Kodėl kauniečiai nemyli Šiaulių ir čia viską griauna? Viską, kas mums brangu – net „Centukus“ – vienintelę vietą, kur ant suolelio prisėdęs gali vandens čiurlenimo klausytis?“ – įsiterpė jauna mergina. Tiesioginio atsakymo niekas neišgirdo.

Pokalbis krypo į tai, kad kaita neišvengiama. Kas yra šiuolaikinis miestas? „Miestas yra nuolat atvira problema.

Nuolatinis vystymosi procesas, – kalbėjo menotyrininkas. – Per vienos kartos gyvenimą miestas taip pasikeičia, kad tampa neatpažįstamas: gimei viename, o mirsi visai kitokiame mieste. Kiekviena detalė, kiekviena akimirka yra unikali – kitos nebus. Viskas mieste – gatvės, šaligatviai, kuriais vaikštome, ryšiai, keliai, kanalizacija – visa yra mūsų kūryba, kad veiksmingiau pasipriešintume chaosui. Visa yra mūsų vaizduotės tęsiniai.“

Funkcijos mūsų skirtingos: vieni – valytojai, kiti – vairuotojai, pardavėjai, dar kiti aiškina apie meną, bet visa yra mūsų ir taip persipynę, neatskiriama.

„Siūlau pasižiūrėti į save, į savo miestą kūrybiškiau ir pagalvoti, ką galiu padaryti, kad ką nors pakeisčiau, mums visiems sukurčiau. Jei sprendimai priimami aklai, abstrakčiai, jie neveikia, kad burtų bendruomenę, – sakė V. Kinčinaitis, mestelėdamas akmenėlį į politikų daržą. – Atraskime, kodėl Šiauliuose tiek daug nevykusių sprendimų. Viešoje erdvėje diskusijos yra svarbios.

Reikia kažką daryti su valdžia, verslininkais, gatve. Kai žmonės susitinka ir ima keistis nuomonėmis, tampa... pavojingi.“

Kaip apginti miestą nuo gamtos gobšumo?
V. Kinčinaitis kalbėjo filosofinėmis kategorijomis. Gamta, jo teigimu, chaosas, miestas nuolat turi būti budrus, kad gamta jo neužvaldytų. Gamta nuolat atsiima tai, ką sukūrė. Kai žvelgi į senųjų miestų apsamanojusius griuvėsius, tai atrodo romantiška. Bet kai regi aklomis akiduobėmis buvusios mokyklos ar kažkada labai reikalingą telekomunikacijų ryšio pastatą, romantikos nejauti. Neatrodo viliojančiai sudžiūvusių žolių kuokštai tarp namų ir gatvėse, negali su meile krypuoti išsiklaipiusiais šaligatviais, kur pro suskilinėjusių plytelių plyšius galvas kiša usnys ir pienės. Taip gamta atkovoja savo plotus iš mūsų, net vaikų žaidimų aikštelės virsta brūzgynais, o parkai – varnų buveinėmis. Turbūt ne tai turėjo galvoje menotyrininkas, bet…

Ko reikia žmogui?
Miestas ir žmogus yra neatsiejami. Žmogus sukuria miestą, miestas jį įtraukia ir vienas kitą veikdami nuolat kinta. V. Kinčinaičio teigimu, bendruomenei mieste egzistuoti būtini 3 dalykai: namai, darbas ir… kavinė.

Namai svarbu, bet žmogus ten visavertiškai savęs nerealizuoja. Kodėl bėgama iš namų? Ieškoti savęs. Namai – užsidarymas nuo bendruomenės. Pas mus net su kaimynais, ypač daugiabutyje, bendrauti nelinkstama. Darbas – vieta, kur esi išnaudojamas, save parduodi. Kasdienybė mus nuolat blokuoja ir iš mūsų atima prasmę. O kavinė – tai vieta, kur gali vykti intelektualios diskusijos, kur ginčijantis atsiranda beprotiškų idėjų, kritikuojama, reflektuojama.

Kiek mes Šiauliuose turime vietų, kuriose galime saugiai diskutuoti? Be diskusijų tampame ir socialiai, ir pilietiškai neveiksmingi.

Kavinės XIX a. atsirado, žmonės susitikdavo kavinėse, skaitė laikraščius, dalijosi informacija. Vakarų Europos kavinėse gimė visos revoliucijų idėjos, kūrėsi modernaus meno srovės. Bendraminčių intelektualus ūžesys į miestą įneša spalvingumo. Kad įsitikintume, užtektų pavaikščioti vakarais po Berlyną.

„Šiauliuose yra buvusi tokia vieta – „Kišenė“, – prisiminė vienas iš klausytojų. V. Kinčinaitis pritarė, nes ten traukdavo net iš Vilniaus, kol joje buvo lyderis – barmenas Algis. Žmones veikė psichodeliška erdvė, joje galėjo kristalizuotis asmenybės kombinacijos. Tai buvo vieta, kur gali pabėgti nuo tikrovės, nugalėti savo drovumą, savo pasyvumą, atvirai bendrauti.

Patyliukais mąstau: o gal tokia susitikimų vieta gali būti bet kur? Svarbu, kad joje vyktų veiksmas. Pavyzdžiui, koks jaukus ir gyvas atrodo pėsčiųjų bulvaras vasaros vidurdieniais grojant Šiaulių pučiamųjų orkestrui. Ar ne nuostabi vieta parinkta festivaliui „Rumshk“ – Zubovų rūmų kiemelis atgijo bent vieną savaitgalį.

Ateities miestas – prekybos centras?
Diskusijos dalyviai svarstė, kodėl Šiauliuose tiek daug prekybos centrų. V. Kinčinaitis pasiūlė pastebėti, kaip mes, šiauliečiai, save realizuojame. Kiek mūsų vaikštinėja gatvėmis, o kiek prekybos centruose? Prekybos centrai uzurpavo didelės dalies visuomenės laisvalaikį.

Modelis šlifuotas 100 metų, gigantai, korporacijos, kurios kuria prekybos centrus, samdo geriausius psichologus, o tie padeda sukurti didžiulę mašiną, tirpdančią galimybę mąstyti, paveikia mūsų valią ir skonį. Viskas organizuojama taip, kad nepaleistų nei į koncertą, nei į diskusiją kavinėje.

Prekybos centrai ugdo aktyvų vartotoją, įteigdami, kad tai yra laisvė – pirkti, rinktis, pačiupinėti, išgyventi malonumą vartoti.

Kodėl prekybos centre nėra langų? Kad niekas neblaškytų dėmesio. Vyksta nuolatinis performansas – šviesų, spalvų spektaklis, kuriame prarandi laiko pojūtį. Išeini – jau sutemo.

Ar reikia šiuolaikinio meno Šiauliams?
Kiekviena šiuolaikinė tema nėra paprasta. Šiauliuose, pasak V. Kinčinaičio, šiuolaikinis menas negali būti kuriamas, menininkas turi būti mobilus. Vieta negali menininko uždaryti ar pririšti.  Geriausiai gali savo idėjas realizuoti, pažindamas pasaulį, keliaudamas, studijuodamas.

Aptarė dvi šiuolaikinio meno tendencijas: institucinį meną ir reliacinį. Institucinio meno terminą galėtume paprastai paaiškinti: visa, kas demonstruojama Dailės galerijoje, yra menas – visokios formos, visokia kūryba. Turėtume prisipažinti, kad panašiai save guodžiame, kai nesuprantame  asambliažo ar modernaus paveikslo prasmės.

Visokių minčių sukėlė reliacinio meno teorijos aiškinimas. Vakarų šalyse jau du dešimtmečius rengiamos menininkų užstalės. Iš dailės galerijos išnešami visi kūriniai, susirinkusieji atsineša savo užkandžių, drauge ruošia stalus, bendrauja su menininku. Veiksmas išskirtinis. Toks bendravimas laikomas improvizuotu meno kūriniu. Patirtinis bendravimas esąs ne mažiau kūrybiškas negu kūrinys, kabantis ant sienos. Menininko patirtis yra prasmingesnė, kai menininkas eina į galeriją ne su gatavais kūriniais, o vyksta bendravimas, diskusijos. V. Kinčinaičio teigimu, ir dabartinį pokalbį taip pat galima laikyti performansu.

Pagal tai, kiek mieste tokių vietų, kurios suburia intelektualiai bendrauti, galima matuoti miesto gyvybę. Berlyne jų ypač gausu. Vilniuje yra buvęs gėlių paviljonas, kuriame Augustinas Beinoravičius sukūrė meno oazę, buria intelektualus, vienišius, atsiskyrėlius, rengia koncertus. Taip menininkas realizuoja savo idėjas. Jo nebetenkina kurti užsidarius savo dirbtuvėje, kad potencialus žiūrovas ateitų į parodų salę jo darbo pamatyti. Svarbesnis yra menininko ir žiūrovo susitikimas, bendravimas, improvizacija. Tam reikia drąsos, atvirumo.

Galiu sakyti oriai: esu šiaulietis?
„Miestas yra didžiulis, kintantis meno kūrinys. Kad išliktume, įprasmintume save, savo būtį, jį nuolat turime kurti. Šiauliai kartais – didelis miestas, kartais – mažas: pereisi per valandą nesumokėjęs nė cento, – lyg rimtai, lyg juokais kalba menotyrininkas. – Jei nepasitikime tuo, ką daro kiti, tampame uždari – kaimiečiai. Gyveni mieste, bet esi kaimietis.“

V. Kinčinaičio teigimu, pasitikėjimas vienų kitais ir atsakomybė yra būtini. Kai nėra atsakomybės, bėgi ieškoti patogesnės vietos. Taip lektorius vertina tuos, kurie išsilakstė į didesnius miestus.

„Pompastiška būtų sakyti, kad didžiuojamės Šiauliais, bet mes padarėme rimtą žingsnį. Ant pastato sienos pakabinome vieną iš gražiausių XX a. pradžios atvirukų, jį išdidinę. Kaip tai gražu, konceptualu, šiaulietiška: grafas Zubovas vidury alėjos“, – atvirai džiaugėsi gražia idėja menotyrininkas.

Pasak jo, iš panašių jausenų, būsenų netikėtai susikuria pilietinės iniciatyvos, kaip dėl Kaštonų alėjos. Susibūrė grupė, kuri sugebėjo sukurti viešą ištarmę, reikalavimus. Iš 100 tūkst. bent 15 aktyvių piliečių atsirado. Visi ta alėja vaikštome, bet ne visi juntame asmeninį santykį. Tai buvo ryški pilietiškumo apraiška.

Menininkui patikusi Neapolyje esanti tradicija išsinešus kėdutę pasėdėti su kaimynais, pasišnekučiuoti. Šiek tiek apgailestaudamas V. Kinčinaitis prasitarė, kad pas mus tai būtų neįmanoma. Esame suvaržyti, pernelyg drovūs. Pasyviai praeiname pro kavines, kurios mums neįdomios, pro suoliukus, kurie nepatogūs, neergonomiški, netraukia atsisėsti. Maža vilties, einant „išlaižytu“ bulvaru, sutikti įdomų žmogų, su kuriuo norėtum ilgai šnekėtis, diskutuoti.

Laikas išsinešti kėdes?
Bandymų diskutuoti buvo, bet... Užkalbintas jaunuolis negalėjo įvardyti, kokioje parodoje yra lankęsis, nors aplinkui jį kabojo parodos eksponatai. Mergina nežinojo, kokią knygą apie meną skaitė, nors prisipažino, kad skaito „Tulą“. Ar ji ne apie meną? Ne apie miesto ir žmogaus santykį? Ne menininko refleksija joje?

Nudžiugino jauna moteris, prisipažinusi, kad atranda Šiaulius iš naujo, važinėdama dviračiu. Neatsistebi, kaip smarkiai jie pasikeitė, bet laiminga, kad jaučiasi čia sava.

Kita mergina suaimanavo, kad miestas po kelių dešimtmečių bus visai neatpažįstamas, kitoks: „Tai skaudu. Negaliu susitaikyti, kad mirsiu kitame mieste, ne tokiame kaip gimiau.“

V. Kinčinaitis: „Miestas yra kintantis meno kūrinys.“
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Jauni žmonės ieško idėjų, kaip atgaivinti miestą.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Dailės galerijos idėja miestui – XX a. pradžios atvirukas ant sienos.
Artūro STAPONKAUS nuotr.