Vakar miesto meras pasveikino Šiaulių miesto garbės pilietį Vytenį Rimkų su 86-uoju gimtadieniu. „Sužinojau dar vieno nuostabaus žmogaus gyvenimo istoriją, kuri verta knygos“, – pabendravęs su V. Rimkumi sakė miesto meras Artūras Visockas. Ir iš tiesų šio žmogaus gyvenimo istorijos klausaisi įtempęs ausis. Jis savomis akimis regėjo sugriuvusius Šiaulius, pats laipiojo ant katedros griuvėsių, buvo ištremtas į Sibirą, pasmerktas myriop... Nepaisant visko, V. Rimkus spinduliuoja optimizmu ir džiaugiasi miestu. „O kas čia blogai? Yra aikštė, yra suoleliai. Tik sėdėk ir džiaukis, kad gyveni tokiame šauniame, unikaliame mieste“, – šypsosi jis.

Dingo klasės draugai, dingo ir jis...
Vos A. Visockas tapo miesto meru, įvedė naują tvarką – su garbės piliečiais savo kabinete bendrauja prie keturių akių. Jokių pašalinių žmonių, jokių žurnalistų. Meras tikina, jog tokia tvarka pasiteisino, nes su kiekvienu žmogumi tada gali pakalbėti labai nuoširdžiai, paliesti asmeniškus dalykus, kurių viešai gal ir nepasakytum. Štai ir vakar nuoširdžiai besišnekučiuodamas su V. Rimkumi atkapstė įdomią detalę, jog abu yra gimę sausio 19 dieną. Tiesa, V. Rimkaus dokumentuose šviečia kita data – 1930-01-17. Tai – „Sibiro klaida“.

Žinoma, nepamiršti liko ir žiniasklaidos atstovai. Miesto garbės pilietis ir su jais bendravo itin nuoširdžiai ir atvirai. 86-ąjį gimtadienį sutikęs V. Rimkus mintimis pervertė savo gyvenimo istoriją pradėdamas nuo mokyklos laikų, kai mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje, kuriai vėliau buvo suteiktas Juliaus Janonio vardas.

Šiaulietis prisiminė, kaip iš Kairių atvažiavę gimnazistai pritrūkdavo duonos. Kortelių niekas negaudavo ir ką darysi – eidavo pėstute į savo tėviškę duonos kepaliuko atsinešti, kad dar savaitę išgyventų.

„Ištisas dešimtmetis, kai kiekvieną dieną pagalvodavai – trems tave ar netrems, areštuos ar neareštuos. Ateini į gimnaziją ir kiekvienais metais kažkurio iš klasės draugų nebėra. Dingo be žinios. Pasirodo, areštavo. Ir tada galvodavai, o koks bus mano, mano šeimos likimas. Pasirodo ir mane toks likimas ištiko“, – prisiminimais dalijosi V. Rimkus.

Išklausė mirties nuosprendį
1946 m. V. Rimkus kartu su tėvais buvo ištremtas į Sibirą. Ten jaunam kovotojui prieš sovietinį režimą buvo paskirta mirties bausmė, kuri vėliau pakeista į kalinimą lageriuose. „O ką Sibire... Už lietuvišką kalbą, už tą rankraštinį laikraštuką, kurį klasės draugai kartu darėme, buvome teisiami. Stovėdamas kaip dabar prieš jus išklausiau mirties nuosprendį. O už ką? Už tai, kad eilėraščiuose Nemunas, Dubysa atsirado? Už tai, kad jų ilgesys atsirado? Kaip didžiulis priešiškumas visai tai didžiulei komunizmo ideologijai. Per žmonių ir tautų lavonus. Va taip buvo“, – pasakojo garbės pilietis.

Kaip pats atviravo miesto merui, jam, grįžusiam iš tremties ir turinčiam politinio kalinio etiketę, į gyvenimą kabintis būtų buvę labai sunku. „Iš gerbiamo Vytenio šiandien išmokau pamoką, jog draugystė yra labai svarbu. Tuomet, kai jis grįžo iš Sibiro tremties, jis būtų turėjęs politinio kalinio palikimą. Labai sunku ir dokumentus tvarkyti, ir gyventi. Ir tuomet jam padėjo žmonės, draugai, kurie užėmė valdžios postus. Padėjo tyliai. Aš šią pamoką išmokau. Čia mūsų mintys visiškai sutapo. Manau, kad taip pat turi draugauti ir Šiaulių regionas, visa Lietuva turi draugauti. Tada mes būsime stiprūs“, – susitikimą apibendrino meras.

Kai 1958-aisiais V. Rimkus grįžo į Lietuvą, dirbo šaltkalviu-dažytoju Šiaulių autobusų parke ir neakivaizdiniu būdu studijavo Leningrado J. Repino dailės institute, kurį 1966 m. baigė su pagyrimu.

Šiauliai – unikalus miestas
Su žurnalistais bebendraudamas garbės pilietis V. Rimkus netikėtai žvilgtelėjo pro Savivaldybės langą ir mostelėjo ranka į Prisikėlimo aikštę. Patikino, kad kaip šiandien prisimena, kaip ji atrodė 1943 metais, prisimena ir 1944 metais sudegusią miesto katedrą... „Turbūt Šiauliuose nebėra daug žmonių, kurie yra gyvenę mieste iki jo sugriovimo. O mano atmintyje visa tai yra. Ir man atrodo, kad Šiauliai yra unikalus miestas. Net du kartus praeitame šimtmetyje buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus. Nė vienas kitas miestas Lietuvoje tuo negali pasigirti, jeigu galima tuo girtis. O jis gyvena. Jis vis kažkaip atsikuria, atsistato. Pirmojo pasaulinio karo metais sugriovimas buvo toks, kad centrinėse gatvėse vilkai kaukdavo, žmonių nebuvo likę.

Antrojo pasaulinio karo metais po pirmųjų bombardavimų antrą ar trečią dieną mieste neliko gyventojų. Jis tuščias buvo. O kažkaip atsistojo“, – teigė V. Rimkus ir retoriškai paklausė, o kas dabar primena tokią miesto istoriją. Juk būtų sunku patikėti, kad Šiauliai kažkada buvo sugriauti.

Tuomet žvilgtelėjo į merą ir pasiūlė idėją – padaryti paminklą, kuris atspindėtų sugriuvusio miesto istoriją.

Vandentiekio bokštas slepia kryžių
„Štai, vandentiekio bokštas. Buvo kažkada kalbos, kad jis galėtų būti paminkliniu. Jis buvo statomas tarpukario metais. Atėjo 1940-ieji – tarybinės valdžios metai. Nauja politinė sistema, o mūrininkai stato toliau. Bet iš raudonų plytų atsirado baltos. Ir per vidurį išmūrijo raudoną kryžių. Kur, kas ir kaip? Tai – tam tikras pasipriešinimo ženklas. Pagal gandus, trys mūrininkai už tą, sakykime, propagandą buvo net represuoti. Nebeliko jų gyvų. Belieka mums dabar tik apvalyti tinko gabaliuką ir atsirastų didžiulis ryšys tarp šio bokšto ir Kryžių kalno. Juk kryžių kalnas irgi buvo nugriautas visiškai. O dabar juk net užsienio šalyse Šiauliai žinomi kaip miestas prie Kryžių kalno. Šitas darbas būtų europinės reikšmės. Smulkmena, kuri faktiškai nekainuotų. Reikia tik nurodyti vandentiekio valdybai ir padarytų“, – siūlė garbus šiaulietis ir patikino, kad kažkada spaudoje šie faktai jau buvo paminėti, tačiau liko užmiršti. Na, žinoma, smulkmena, bet, pasak V. Rimkaus, smulkmenose ir slypi reikšmingi dalykai.

Netrukus šiaulietis susimąstė apie dabartį, apie mylimą miestą ir pažėrė kritikos emigrantams, kurie išvyksta iš šalies kaltindami Lietuvą, jog ši jam nieko nedavė. Garbės pilietis tikina, kad visada pasiteirauja tokių žmonių, o ką jie davė savo gimtinei. Nieko? Nieko. Bet vis tiek nori, kad tik apie juos visi šokinėtų, jiems tarnautų ir padėtų. „O aš linkėčiau visiems turėti Lietuvos viziją ir dėl jos gyventi ir dirbti“, – baigdamas pokalbį sakė jis.

V. Rimkus – iškili asmenybė
Primename, kad V. Rimkus daugiau kaip 30 metų skaitė meno istorijos paskaitas Šiaulių universitete, vadovavo studentų ir magistrantų diplominiams darbams, jis – doktorantūros komitetų narys visuose Lietuvos universitetuose, Dailės akademijoje, Meno ir kultūros institute. 1974 m. V. Rimkus apgynė dailėtyros daktaro, 1977 m. – dailėtyros habilituoto daktaro disertacijas, 1988 m. jam suteiktas profesoriaus laipsnis.

Profesorius V. Rimkus paskelbė tūkstančius publikacijų periodiniuose leidiniuose, enciklopedijose, yra keliasdešimties knygų dailėtyros ir visuomenės gyvenimo klausimais autorius. Už tautodailės populiarinimą profesoriui paskirta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija. Jis aktyviai dalyvauja Dailininkų, Tautodailininkų, Mokslininkų sąjungų veikoje, yra S. Šalkauskio premijos laureatas.

Dailininko V. Rimkaus darbų yra muziejuose, privačiose kolekcijose.

Profesorius padėjo atrinkti ir grąžinti į Lietuvą visuomenės veikėjų Venclauskių dokumentinį turtą, jam paskatinus šios šeimos rūmai buvo padovanoti Šiaulių „Aušros“ muziejui.

Profesorius V. Rimkus ne kartą buvo renkamas Šiaulių miesto tarybos nariu. Miesto kultūros, mokslo, švietimo visuomenei jis žinomas kaip iškili asmenybė, daranti reikšmingą poveikį miesto ir visos Lietuvos dvasiniam gyvenimui. Garbės piliečio vardas jam suteiktas 2000-09-14 Šiaulių miesto tarybos sprendimu.